Apie knygą

Dim. plk. Firewicziaus knyga – nepaprastas dėmesio vertas leidinys. Knyga vertinga kaip liudijimas ar net kaip istorinis dokumentas. Ji padeda perprasti sudėtingus klausimus, aprėpiančius Lenkijos ir Lietuvos santykius bei padėtį, susiklosčiusią Lietuvoje XX amžiaus pabaigoje. [...] Firevičiaus prisiminimai [...] parašyti labai išsamiai [...] ir su pagarba mūsų kaimynams lietuviams. Knyga bus nepakeičiamas šaltinis ne tik istorikams, bet ir visiems, kurie domisi nūdienos Lietuva.

(Prof. Piotr Lossowski)

Ši knyga yra kaip veidrodis: gerai pažįstamas veidas ne visada gražus, bet jis tikras, savas, negalima jo pakeisti ir pasakyti - tai ne aš.

Andžejus Firevičius (Andrzej Firewicz) gimė 1941 m. sausio 2 d. Lydoje, bet vaikystę praleido Kaune (1946–1956). Į Lenkiją išvažiavo 1965 m. Varšuvoje baigęs vidurinę mokyklą, 1960 m. įstojo į kariuomenę ir 1963 m. baigė Kauno aviacijos karininkų mokyklą Olescinoje. 1969–1974 m. neakivaizdžiai studijavo Gdansko universiteto teisės fakultete, kurį baigęs gavo tarptautinės teisės magistro laipsnį. 1985 m. jam buvo suteiktas pulkininko laipsnis. Nuo 1993 m. gegužės iki 1996 m. rugsėjo mėn. dirbo Lenkijos karo atašė Vilniuje, o 1994–1996 – ir Rygoje. 1999 m. išėjo į atsargą. Gyvena Varšuvoje.

Recenzija

Andrzej Firewicz, Litwa po raz drugi, Torunė 2001,
leid. Adam Marszaùek, 416 p., iliustr.

Atsargos pulkininko Andrzejaus Firewicziaus knyga – nepaprastas dėmesio vertas leidinys. Regis, niekada anksčiau dar taip nėra buvę, kad III Lenkijos Respublikos diplomatinės tarnybos, šiuo atveju jos karinės žinybos, darbuotojas, ką tik pasitraukęs iš tikrosios tarnybos, surašytų knygoje savo prisiminimus ir pateiktų juos viešajai nuomonei. Tai padaryta taip kruopščiai, objektyviai, sąžiningai ir atsakingai, o ypač, jei kalbėsime apie karinius reikalus, gerai išmanant dalyką, kad viešai paskelbtą pasakojimą galima apibūdinti kaip kažką panašaus į dienoraštį ar prisiminimus.

Pulkininkas Firewiczius buvo karo atašė Vilniuje, tad jo knyga, būdama vertinga kaip liudijimas ar netgi istorinis dokumentas, padeda pažinti ir suvokti ganėtinai sudėtingus klausimus, susijusius su Lenkijos ir Lietuvos santykiais, Lietuvos padėtimi XX amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje. Ši knyga – tai pavyzdys, patvirtinantis žinomą principą, kad prisiminimai yra juo svarbesni, juo per trumpesnė laiką jie yra surašomi. Neabejotinai prie to dar prisideda specifiniai rašytojo gebėjimai, mokėjimas atrinkti esminius dalykus, taip pat autoriui būdingi nešališkumas ir pasakojimo tikslumas.

(…) Iš daugelio pateiktų dalykų norėčiau savo recenzijoje stabtelėti tik ties keliomis, mano manymu, įdomiausiomis problemomis.
Tad svarbiausi atrodo Lenkijos ir Lietuvos santykiai, pirmiausia Lietuvos ir Lenkijos sutarties sudarymo reikalai. Autorius aprašo sunkumus, kurių būta šio akto pasirašymo priešistorėje, kurie lėmė, kad tai įvyko palyginti vėlai, nes 1994 m. balandžio 26 d., kaip jis teisingai nurodo, trukdė skirtingi praeities vertinimai ir lietuvių abejonės.

(…) Autorius išdėsto prielaidą, kad lemtingą reikšmę derybose turėjo Andrzejaus Zakrzewskio, prezidento Lecho Waùęsos asmeninio atstovo, vizitas Vilniuje. Tą prielaidą galiu visiškai patvirtinti, nes ministras Zakrzewskis pasakojo man apie savo sunkius pokalbius, naudotus argumentus ir apie pasiektą susitarimą. Jis rėmėsi tuo, kad iš sutarties teksto buvo pašalinti istoriniai vertinimai, kurie pripažinti istorikų sritimi, tačiau, be kita ko, jame atsirado formuluotė, pabrėžianti, kad „gerų ir blogų mūsų valstybių istorijos puslapių suvokimas turi pasitarnauti tarpusavio supratimo įtvirtinimui tarp lietuvių ir lenkų tautų besivienijančioje demokratinėje Europoje“.

(…) Autorius daug ir reguliariai rašo apie Lenkijos ir Lietuvos karinio bendradarbiavimo plėtrą. Jis pristato mums abiejų šalių gynybos ministrų, generolų vizitų eigą. Jis rašo, kad pagal 1994 m. susitarimą keturių lietuvių karininkų grupė išvyko į kelių mėnesių kursus, vykusius Mechanizuotosios kariuomenės aukštojoje karininkų mokykloje Vroclave. Iš viso per jo kadenciją panašius kursus baigė 13 Lietuvos kariuomenės karininkų.
Labai artimus darbo ryšius užmezgė 15-oji motorizuotoji divizija su Lietuvos Geležinio Vilko brigada. 1996 m. pradžioje mokytis lietuvių kalbos į Lietuvą keliems mėnesiams išvyko šeši lenkų karininkai. „Lietuvos karo akademijos vadovybės palankumas, – pabrėžia Firewiczius, – kursantams iš Lenkijos buvo iš tikrųjų didelis.“

Karinis bendradarbiavimas pasireiškia taip pat lenkų kariuomenei perduodant Lietuvos kariuomenei įvairią įrangą. Tai, be kita ko, buvo šarvuočiai (BRDM-2), taip pat minosvaidžiai, sunkvežimiai ir galiausiai penki sraigtasparniai MI-2. Šios dovanos – esminga parama besikuriančiai Lietuvos kariuomenei.

Knygoje galima rasti daug informacijos apie įvairius to meto įvykius Lietuvoje, pirmiausia susijusius su užsienio politika ir tarptautinės padėties sritimi. Autorius plačiai aprašo Lietuvos pastangas ir siekius stoti į NATO. Jis nurodo, kad Lietuva buvo pasirengusi pradėti darbą siekiant įvesti demokratinę kariuomenės kontrolę, karinio biudžeto atvirumą, bendrą su NATO pratybų ir mokymų planavimą. Ji ketino bendradarbiauti su NATO dalyvaujant taikos operacijose. Iš knygos matyti, kad per trumpą laiką tokių ketinimų buvo neįmanoma įvykdyti. 1995 m. pradžioje Vilniuje lankėsi Vokietijos gynybos ministerijos delegacija, vadovaujama generolo Fischerio. Lenkijos atašė pasinaudojo proga ir paklausė generolo, ką jis mano apie galimybę priimti Lietuvą į NATO. Generolas Fischeris taip atsakė į šį klausimą: „Ar jūs, pone pulkininke, įsivaizduojate, kad galima situacija, jog Aljanso teritorijos viduje atsirastų rusiškasis Kaliningrado srities anklavas?“ Autorius iš to padarė išvadą, kad Lietuvos kelias į NATO dar bus ilgas.

Apskritai, autoriaus nuomone, Kaliningrado problemos Lietuvos politikoje užėmė svarbią vietą. Tai buvo vienas iš dviejų pagrindinių santykių su Rusija klausimų. Jis patraukė ir Lietuvos viešosios nuomonės dėmesį. Laikraščiuose buvo rašoma, kad Lietuva, kol Kaliningrado sritis priklausysianti Rusijai, negalėsianti tapti visiškai nepriklausoma šalimi. Tačiau realiai santykiuose su šia sritimi Lietuva rėmėsi 1991 m. liepos 29 d. sutartimi su Rusijos Federacija, kurioje pripažinta dabartinė siena su Rusija.
Su tuo susijęs kitas svarbus santykių su Rusijos Federacija aspektas – automobilių ir geležinkelio tranzito klausimas bei elektros energijos ir dujų tiekimas per Lietuvos teritoriją į Kaliningrado sritį. Verta pacituoti, ką autorius rašo šia svarbia tema: „Karinis tranzitas iš Rusijos į Kaliningradą kėlė didelį nerimą lietuviams. Dauguma politinių partijų manė, kad karinio tranzito klausimu su Rusija nereikia sudarinėti jokių sutarčių (...). Tačiau pastebėtas faktas, jog iš esmės karinis tranzitas vyksta viena kryptimi – iš Kaliningrado į Rusiją – ir Rusijos kariuomenė pamažu palieka sritį, o karinė įranga ten iš Rusijos nevežama. Tai buvo naudinga Lietuvai.“

Autorius taip pat pažymėjo, kad pablogėjo Lietuvos ir Baltarusijos santykiai, tai atsitiko 1994 m. sausį, pasitraukus Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Stanislavui Šuškevičiui (...). Nesantaiką sukėlė taip pat ginčas dėl Adutiškio geležinkelio stoties priklausomybės.

Geriau klostėsi Lietuvos santykiai su Latvija ir Estija, nors su pirmąja netruko ginčų dėl Baltijos pakrantės vandenų pasidalijimo. Jie kilo dėl šelfo naftos klodų ir sukėlė gana daug triukšmo, ypač spaudoje. Tačiau tai negalėjo pakeisti bendros suartėjimo ir bendradarbiavimo tendencijos. 1994 m. sausio mėn. Lietuvos gynybinės doktrinos projekte, kaip nurodo autorius, atsirado įrašas, rodantis, kad Lietuvos užsienio politikos tikslas yra, be kita ko, sudaryti su Latvija ir Estija gynybos aljansą. Baltijos Asamblėjos sesijoje Vilniuje 1994 m. lapkričio 13 d. buvo priimta Rezoliucija dėl Baltijos valstybių karinio bendradarbiavimo.
(…) Reikia pabrėžti, kad autorius neapėjo ir sunkių problemų, kurios išryškėjo Lenkijos ir Lietuvos santykiuose dėl praeities klausimų. Jis vienareikšmiškai vertina kai kurių politikų ir žiniasklaidos skleidžiamos neigiamą nuomonę apie tai, kaip lenkai atgavo Vilnių 1920 m., ar apie Armijos krajovos veiklą Antrojo pasaulinio karo metais Vilniaus krašte. Jis pateikia daug pavyzdžių, kai būta prieštaravimų vertinant istoriją ir pagerbiant žuvusių karių atminimą. Tačiau stengiasi tų prieštaravimų neperdėti ir žvelgti į juos atitinkamai proporcingai.
(…) Baigiant dar kartą reikėtų pabrėžti, kad Andrzejaus Firewicziaus prisiminimai yra tikros žinių apie praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio vidurio Lietuvą bei Lenkijos ir Lietuvos santykius kasyklos. Jie parašyti labai išsamiai, tačiau taip pat be perdėtų emocijų ir reiškiant pagarbą mūsų kaimynams lietuviams. Knyga bus nepakeičiamas šaltinis ne tik istorikams, bet ir visiems asmenims, kurie domisi nūdienos Lietuva.

Varšuva, 2002 m. Prof. Piotr Ùossowski

Trumpa ištrauka:

Įžangos žodis

Mes atverčiame pirmojo Lenkijos karo atašė pokario Lietuvoje, dim.plk. Firevičiaus knygą. Tai knyga apie Lietuvos ir Lenkijos karinį bendradarbiavimą.

Lietuvos kariuomenės metraštininkas Vytenis Statkus savo knygoje „Lietuvos ginkluotosios pajėgos 1918–1940 m.“ rašė: ,, … taikos meto valstybių tarpusavio santykiuose karines pajėgas liečiančius reikalus atlieka prie diplomatinių atstovybių veikią oficialiai akredituoti kariniai atstovai – karo atašė.“

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atėjo metas atkurti ir karinį bendradarbiavimą. Tai buvo atnaujinto tarpvalstybinio bendradarbiavimo, kurio būtinybę suprato Lietuvos ir kitų valstybių politikai, pasekmė. Šio darbo vėl ėmėsi karo atašė korpusas. Kiekvienais metais karinis bendradarbiavimas plėtėsi. Iš viso per 1991–2005 m. Lietuvoje buvo akredituota 141 karo atašė.

Lietuva prieš Antrąjį pasaulinį karą turėjo karo atstovų Pabaltijo valstybėse, Vokietijoje, Prancūzijoje, Čekoslovakijoje, Tarybų Sąjungoje, Lenkijoje ir kurį laiką Italijoje. Taupant lėšas mūsų atstovas, reziduojantis Rygoje, buvo vienas Suomijai, Estijai ir Latvijai. Lietuva neturėjo karinio atstovų nei JAV, nei Didžiojoje Britanijoje.

1991 m. gruodžio mėn. įvardytas pirmasis akredituotas Lietuvai karo atašė. Tai Švedijos Karalystės pulkininkas Kajus Valbergas (Kaj Wahlberg).

Pirmasis karo atašė, reziduojantis Lietuvoje, buvo fregatos kapitonas Christianas Deriželis (Christian Deregel) iš Prancūzijos. Jis akredituotas Lietuvoje 1992 m. vasario 13 d.
1992 m. buvo tarptautinio karinio bendradarbiavimo pakilimo metai: akredituota 14 karo atašė Lietuvai, nebūtinai reziduojančių Lietuvoje.

1992 m. gegužės 21 d. Krašto apsaugos ministerijos rūmuose po daugelio metų pertraukos buvo akredituotas Lenkijos karo atašė Lietuvoje pulkininkas Andžejus Firevičius.

Generolas Stasys Raštikis savo prisiminimuose rašė, kad nuo 1938 m. Kaune, Putvinskio gatvėje, nuolat gyveno Lenkijos karo atstovas, vieno lenkų švoležerų pulko generalinio štabo pulkininkas Mitkevičius-Žoltekas (Mitkiewicz-Ýóùtek), kilęs iš rytinių Lenkijos kresų. Jo žmona kilusi iš Lietuvos. Pirmojo Lenkijos karo atstovo misija Lietuvoje buvo ypač sunki, tačiau jis vykdė ją sėkmingai ir per trumpą laiką sugebėjo užmegzti gana gerus ryšius. 1939 m. rudenį vokiečiams ir rusams užėmus visą Lenkiją, pulkininkas kartu su visais išgyveno didžiausią savo kariuomenės ir visos Lenkijos tragediją.

Pulkininkas A. Firevičius rezidavo Lietuvoje 1993–1996 m.

Nuo vaikystės pažinojęs Lietuvą pulkininkas A. Firevičius labai greitai rado bendrų interesų su politine ir karine vadovybe. Lietuvių kalbos mokėjimas ir tradicijų žinojimas jam pravertė ne tik tampant pirmuoju pokario Lietuvoje Lenkijos karo atašė, bet ir sėkmingai darbuojantis abiejų valstybių labui.

Man, tuometiniam aukščiausiam Lietuvos kariuomenės pareigūnui, darbas su karo atašė, kaip ir kitiems mano bendradarbiams, buvo naujas. Karo atašė darbą tuo metu koordinavo Krašto apsaugos ministerijos Tarptautinių ryšių departamentas. Asmeniškai neblogai pažinodamas pulkininką A. Firevičių ir bendraudamas su juo tiek formaliuose, tiek ir neformaliuose susitikimuose mačiau jame savo šaliai ir savo darbui atsidavusį karininką.

Autorius su profesionaliam karininkui būdingu preciziškumu savo knygoje atveria svarbių tarpvalstybinių įvykių, kurių liudytoju jam teko būti, detales. Pulkininkui A. Firevičiui teko sunki ir garbinga dalia dirbti tuo laiku, kai karo atašė veikla Lietuvoje dar tik kūrėsi, neturėjo pakankamos teisinės bazės, o pati Lietuva nebuvo išsiuntusi iš šalies nė vieno savo karinio atstovo į užsienį.

Dimisijos pulkininko A. Firevičiaus knygoje pateikta gana daug medžiagos, skirsniai išdėstyti istoriškai ir chronologiškai. Medžiaga, kurią pateikia autorius, sieja Lietuvą, Lenkiją ir asmeninius autoriaus išgyvenimus. Daugelio faktų traktavimai yra arba autoriaus, arba paimti iš įvardytų šaltinių, kurie nebūtinai turi dokumentinę vertę. Spaudos, atskirų autorių pasisakymai ypač skaudžiais Lietuvos ir Lenkijos santykių klausimais iki šiol diskutuotini, o ir laikas, praėjęs nuo pirmojo knygos išleidimo, irgi daug ką paaiškino.

Autorius, įdėjęs labai daug darbo, pats išvertė savo knygą į lietuvių kalbą. Tai liudija puikų kalbos mokėjimą ir šalies pažinimą. Knyga parašyta autoriui mažiausiai palankiu laiku, mat dauguma knygoje paminėtų žmonių, gyvenusių 1993–1996 m., tebėra gyvi minimų įvykių liudytojai ir recenzentai.

Knygos išleidimas lietuvių kalba, be abejo, grąžins Lietuvos skaitytoją prie dažnai jau daug diskutuotų temų. Tačiau kiekviena diskusija veda į didesnį tiesos pažinimą. Knygoje skamba nemažai politinių motyvų su autoriaus komentarais, kurie skaitytojų irgi bus vertinami skirtingai.

Taigi knyga turi ir intrigos elementų. Ji padės suprasti autoriaus lenkišką atskirų istorinių faktų pristatymą. Čia labai tiktų pakartoti autoriaus citatą: „... kiekviena tauta turi teisę savaip interpretuoti savo istoriją, bet privalo kruopščiai jos mokytis ...“

Vilnius, 2006 m. vasario 20 d.
dim. gen. Jonas Andriškevičius


Puslapiai: 540
Leidykla: Mintis
Išleista:
Vertėjas: Andrzej Firewicz
Viršelis: minkštas
ISBN kodas: ISBN 5417-00-902-4

Komentarai

Jūsų naršyklėje turi būti įjungtas JavasScript palaikymas. Pagaba

Jūsų vardas:
Komentaras:

Specialūs pasiūlymai

  • Iš kojų verčiantis „Tyto alba“ išpardavimas!