Ištrauka

Mano mama žiūrėjo į žvaigždes. Jų ten buvo daugybė. Ji pakėlė ranką. Ranka sujudėjo, ir ji pasirinko vieną. Parodė j ją pirštu.

- Ten aukštai mano mažasis Henris. Žiūrėk.

Aš pažvelgiau, jos kitas mažasis Henris, sėdintis šalia ant laipto. Žiūrėjau aukštyn ir nekenčiau jo. Ji turėjo mane, bet žiūrėjo į savo žybsintį berniuką. Vargšas aš šalia jos, išblyškęs ir paraudusiomis akimis, visas išbertas ir žaizdotas. Pilvas maldavo maisto, o basas kojas skaudėjo lyg senam senam žmogui. Aš - siaubingas mažojo Henrio pakaitalas, Henrio, kuris buvo per geras šiam pasauliui, kurio norėjo Dievas. Vargšas aš.

Ir vargšė mama. Ji sėdėjo ant šito laipto ir ant kitų griūvančių laiptų ir žiūrėjo, kaip jos kiti vaikeliai prisideda prie Henrio. Mažoji Greisė, Lilė, Viktoras, kitas mažasis Viktoras. Tai tie, kuriuos aš prisimenu. Buvo ir kitų, ir dar pirmesnių už kitus, išsiųstų į limbą; jie atėjo ir išėjo nė nespėję gauti vardo. Dievas pasiėmė juos visus. Jam ten viršuje reikėjo jų visų, kad apšviestų naktį. Tačiau Dievas paliko jai daugybę. Bjauriuosius, didžiausius rėksnius, tuos, kurių Jis nenorėjo - kurie niekada nebus sotūs.

Vargšė mama. Jai buvo tik kiek daugiau kaip dvidešimt, kai spoksojo aukštyn į žybsintį Henrį, tačiau jau buvo sena, jau byranti, visiškai nuvaryta, dar tinkama keliems vaikeliams, o paskui baigta.

Vargšė mamytė. Jos pačios mama buvo kieta sena ragana, nors greičiausiai neturėjo nė keturiasdešimt. Ji bakstelėdavo mane lyg norėdama įsitikinti, kad esu. - Tu didelis, - sakė.

Ji mane kaltino, kilojo mane, ketino dalį manęs atsiimti. Visada susisukusi į savo juodą skarą, ji nuolat atsiduodavo supuvusia mėsa ir silke - tai buvo jos prakaitas. Visada su knyga po skara: Šekspyro raštais arba kuo nors iš Tolstojaus. Ji vadinosi Neš, tačiau aš nežinau, kaip ji save vadino prieš ištekėdama už savo mirusio vyro. Kiek man teko girdėti, krikščioniško vardo ji neturėjo. Senelė Neš - štai kas ji visada buvo. Nežinau, iš kur ji atvyko; neprisimenu jos akcento. Susisukusi į savo prakaituotą juodą skarą, ji galėjo atslinkti iš bet kurio amžiaus. Galbūt ji atėjo iš Roskomono ar Klero, stumiama dvokiančios pragaišties ėjo per šalį, kol pamatė akmenį graužiančius dūmus, dengiančius susigrūdusias, sukrypusias šiltinės lindynes, iš kurių išaugo mūsų gražusis miestas, ėjo palei upę, gilyn ir gilyn, į ištvirkimą ir šūdą, gandus ir pinigus. Jauna, niekada nebučiuota, niekada neliesta kaimo mergaitė, ji buvo išsigandusi, ji buvo susijaudinusi. Nusigręžė ir vėl atsigręžė ir pamatė keturias pragaro šalis. Jos širdis verkė Lytrimo, o speneliai šlovino Dubliną. Ji atsiguldavo aukštielninka ir šaukdavo jūreiviams stotis į eilę. Prancūzams, danams, kinams, jankiams. Nežinau. Jauna kaimo mergaitė, benamė, dar tik vaikas, alkstanti maisto. Ji paliko savo mirusią šeimą griovyje nuo žolės pažaliavusiais snukiais, nuo vidurdienio saulės išsprogusiais pilvais. Nieko apie tai nežinau. Ji galėjo būti dublinietė. Arba galėjo būti užsienietė. Našlaitė iš vargšų prieglaudos, vienuolė, nuėjusi klystkeliais. Atgabenta iš Australijos, per bjauri ir per prasta van Dimeno žemei. Nežinau. Ji tapo ragana tuo metu, kai ją pamačiau. Visą laiką įkišusi galvą į knygą, ieškanti užkeikimų. Ji įžūliai su senės tikrumu prikišdavo savo veidą, žinojo kiekvieną mintį iš mano akių. Žinojo, kaip toli blogis gali nuvesti. Spoksodavo į mane savo žmogėdriškomis akimis, ir aš turėdavau pulti slėptis. Jos akys užtrenkdavo paskui mane duris.

O ką gi aš žinau apie vargšę mamą? Beveik nieko. Žinau, kad ji buvo Melodija Neš. Gražus, tiek daug žadantis vardas. Žinau, kad ji gimė Dubline ir gyveno Boltono gatvėje. Ji dirbo Mičelo rožinio karoliukų fabrike Malboro gatvėje. Jie darydavo karoliukus iš karvės ragų. Kiaurą dieną, šešias dienas per savaitę prakaituodami ir akdami vardan Dievo ir Mičelo. Pramušinėdami skylutes karoliukuose vardan Jėzaus. Kraujuojančiomis rankomis, peršinčiomis akimis. Prieš atsitrenkdama į mano tėvą.

Melodija Neš. Galvoju apie šį vardą ir nematau savo mamos. Skambioji Melodija. Ji šokinėja, juokiasi, jos juodos akys spindi laimingos. Melsvai juodi plaukai šoka, pėdos muša grindinį. Mokytoja ją myli, ji greita mokinė. Greita sudėti, jos raidės labai gražiai išraitytos. Jos puiki ateitis, ji šauniai ištekės. Kasdien turės geros mėsos ir namą su išviete. Traukitės iš kelio, atkeliauja skambioji Melodija, traukitės iš kelio atkeliauja skambioji Melodija.

Kiek jai buvo metų, kai sužinojo tiesą, kai suprato, kad jos gyvenime nebus muzikos? Vardas buvo melagingas, užkeikimas, uždėtas raganos. Jai buvo dvylika, kai nuėjo dirbti pas Mičelą, į karoliukų fabriką, ir šešiolika, kai atsitrenkė į mano tėvą. Ketveri metai žvairuojant, skaičiuojant, pjaustant rankas, juodoje skylėje darant karoliukus. Skambiosios Melodijos rožinio karoliukus. Dirbdami jie dainuodavo. Puikioji svajotoja, pabusk dėl manęs. Mičelas norėdavo, kad jie melstųsi. Žvaigždžių šviesa ir rasos lašai laukia tavęs. Ar ji buvo žavinga? Ar jos balti dantys spindėdavo, kai kartu su kitomis merginomis pakeldavo galvą? Graži svajotoja, mano dainos karaliene. Moteris ant laipto neturėjo dantų, niekas nespindėjo. Kaip ir aš, ji niekada nebuvo vaikas. Dubline nebuvo vaikų. Lūšnose pažadų nebūdavo laikomasi. Ji niekada nebuvo graži.

Ji atsitrenkė į mano tėvą. Melodija Neš sutiko Henrį Smartą. Melodija atsitrenkė tiesiai į jį ir jis nugriuvo. Ji buvo perpus lengvesnė, perpus mažesnė, šešeriais metais jaunesnė, bet jis tiesiog nugriuvo kaip pakirstas medis. Meilė iš pirmo žvilgsnio? Pargriuvo nuo jos grožio? Ne. Buvo girtas kaip vikšras ir pametęs savo koją. Rėmėsi septinto numerio kastuvu, kurį rado už atdarų durų, kažkur ten, iš kur atėjo, prieš Melodijai Neš atsimušant į jį ir partrenkiant Dorseto gatvėje. Buvo sekmadienis. Ji grįžo iš pusės aštuonių mišių, jis kamavosi po šeštadienio. Praradęs koją ir krypties jausmą, jis bumbtelėjo į gatvę kakta ir gulėjo nejudėdamas. Melodija išmetė rožinį, kurį buvo pasidariusi sau, ir įsispoksojo į vyrą. Nematė jo veido; jis gulėjo kniūbsčias. Matė milžinišką nugarą, tokią didelę kaip lova, po apsiaustu, tokiu senu ir apsitraukusiu pluta, kaip grindinys aplinkui. Kastuvo dydžio plaštakomis užsibaigiančias išskėstas rankas ir vieną koją. Vienintelę. Ji net pakėlė apsiaustą, kad patikrintų.

- Pone, kur dingo jūsų koja? - paklausė Melodija. Ji dar kilstelėjo apsiaustą.
- Pone, jūs miręs? - klausė ji.

Vyras sudejavo. Melodija metė apsiaustą ir žengė atatupsta. Ji dairėsi pagalbos, bet gatvėje buvo tylu. Vyras vėl sudejavo. Jis prisitraukė rankas ir atsirėmė. Tada vienu keliu nurėpliojo nuo kelio prie griovio. Melodija pakėlė kastuvą. Jis dar kartą sudejavo ir apsivėmė. Pusantros dienos gėrimas išsipylė iš jo kaip juodas išpumpuotas vanduo. Melodija pasitraukė nuo tos vietos. Srovė liovėsi. Jis nusišluostė burną rankove, purviniausia iš visų, Melodijos kada nors matytų. Ištiesė ranką. Melodija iškart suprato, kad jam reikia kastuvo. Padavė. Dabar ji galėjo ištyrinėti jo veidą. Nepraustas per amžius, o kraujo dėmės ir srovelės išdavė, kad buvo ką tik sumuštas. Tačiau ji nusprendė, kad atrodo neblogai. Visa situacija - apsiaustas, išvemtas porteris, trūkstama koja - nebūtų leidusi jai surizikuoti ir pavadinti jo gerai atrodančiu, tačiau iš tikrųjų jis atrodė neblogai. Jis įsitvėrė kastuvo ir atsikėlė. Melodija vėl žengė atatupsta, kad pasitrauktų nuo jo šešėlio. Jis spoksojo į ją, tačiau ji nebijojo.

- Atsiprašau, pone, - tarė Melodija. Jis papurtė galvą.
- Ar pakeliui nematei kojos? - paklausė.
- Ne.
- Medinės.
- Ne.
Atrodė nusivylęs.
- Ji dingo, taigi, - tarė. - Vakar ją turėjau.
Tada Melodija pasakė kai ką, kas juodu užvedė ant kelio į santuoką ir mane.
- Ir be jos atrodai labai šaunus vyras, - tarė ji.
Dabar jis atidžiai pažvelgė į Melodiją. Ji pasakė, kad paguostų, bet vienakojai griebiasi bet ko.
- Kuo tu vardu, mergužėle? - paklausė jis.
- Melodija Neš, - tarė ji.

Ir Henris Smartas įsimylėjo. Įsimylėjo vardą. Su tokiu vardu jis susirastų savo koją, nauja išaugtų iš bigės, žingsniuotų pro atdaras duris visą likusį savo gyvenimą. Gatvėje rastų pinigų, trikojų vištų. Jam daugiau niekada nebereikėtų prakaituoti. Henris Smartas, mano tėvas, žiūrėjo į Melodiją Neš. Matė tai, ką norėjo matyti.

Žinau, kaip atrodė Henris Smartas. Ji man papasakojo, sėdėdama ant laipto, žiūrėdama į vieną gatvės galą ir į kitą, laukdama jo. Ir paskui, kai jis išėjo su visam, ji vis tiek sėdėjo ir laukė. Jos apibūdinimai, jos žodžiai nepasikeitė. Ji niekada neleido savo vienatvei, alkiui, kančioms pakeisti savo istorijos.