Knygos anotacija

„…pati mintis, kad 40 tūkstančių žmonių susirinko iš už keliasdešimt mylių dėl tos vienos procesijos, dėl to apvaikščiojimo, kad 40 tūkstančių širdžių, vieno uolaus tikėjimo atgaivintų, dega vienu jausmu, vienu Dievo garbinimu, išsiliejančiu iš sielų visuotinėmis religinėmis giesmėmis, galybe saldybės ir palaimos ašaromis […]. Ir kas čia gali išlikti atšalęs? – Niekas.“ – Antano Baranausko laiškas tėvams, 1856 m. liepos 28 d.

Viena iš XVII a. Europoje įkurtų kalvarijų Žemaitijos Naujoji Jeruzalė tapo reikšmingu piligriminiu ir kultūriniu centru, liudijančiu, kad Lietuvoje vykę religiniai procesai buvo suleidę gilias šaknis į europines tradicijas.

Knygoje atskleidžiama jaudinanti ir permaininga, šiandien primiršta Žemaičių Kalvarijos istorija nuo jos įkūrimo iki dominikonų vienuolyno uždarymo XIX a. Daug dėmesio skiriama išlikusiam architektūros ir dailės paveldui, piligriminio centro kūrėjams, dvasingumo puoselėtojams, pamaldumo tradicijoms.