Apie knygą

Chulijas Kortasaras (1914–1984) – vienas įžymiausių Lotynų Amerikos prozos meistrų – gerai žinomas ne tik savo kontinente, bet ir visame pasaulyje. Pagrindinis romano tikslas, kaip aiškina pats autorius, išmušti iš įprastų vėžių, iš inertiškos kasdienybės skaitytoją, kad tas atsibustų iš „protinio įmygio“ ir imtų mąstyti aktyviai, savarankiškai.

Romano „Žaidžiame klases“ fabula palyginti labai paprasta ir anaiptol ne nauja: pagrindinio veikėjo argentiniečio inteligento Orasijo Oliveiros meilės istorija, tragiškai pasibaigusi Paryžiuje ir iš naujo išgyvenama Buenos Airėse. Tačiau anaiptol ne tai sudaro knygos esmę. Puslapis po puslapio, skyrius po skyriaus Chulijas Kortasaras analizuoja nūdienos inteligento sąmonę, rodydamas, kaip jis griežtai atsisako dalyvauti „užkoduotoje kasdienybėje“, ilgisi ir drauge bijo istorinių įvykių, trokšta bendrauti su žmonėmis ir kartu atsitveria nuo jų cinizmo skydu, užsidaro į hermetišką egocentrizmo kiautą. Individualistinis Orasijo Oliveiros maištas, užuot išvadavęs jį nuo tariamos civilizacijos „gerovės“ bei jos „vertybių“, nuo banalios kasdienybės, veda prie neišvengiamo finalo – asmenybės žlugimo. Veltui visos jo pastangos „įminti mįslę“, atrasti „raktą“, „mandalos centrą“, kitaip sakant, gyvenimo prasmę, slopindamas žmogui įgimtus jausmus kaip banalias kasdienybės apraiškas, šalindamasis aktualių politinių ir socialinių problemų, Oliveira pamažu nuklysta į metafizinių išprotavimų tankmę, nihilizmo aklavietę ir, nematydamas kitos išeities, sąmoningai žengia į pražūtį.