Šis susirašinėtojų duetas atveria langus iš šachmatų bokštų ir žvelgia į Salvadoro Dalí peizažą. Tada iš degančios žirafos atsidaro stalčius, mes iškišame iš jo savo ilgus kaklus ir netikime. Netikime, kad esame sapne, kuris ne tik gražesnis, bet ir tikresnis už „tikrovę“. Tačiau tiedu čiulbuonėliai mus nejučia įtikina. O tada viskas įmanoma…
Laimantas Jonušys
Jei išdrįstum teigti, kad prozoje kas nors negalima ar neįmanoma, nes neleidžia kanonas, - dantis atšiptum jau į pirmąsias knygos žirafas, t. y. tekstus-laiškus. Nes šios žirafos pramuša bet kokio neįmanomumo lubas. Fantastiškos daiktų ir nusistovėjusios pasaulio tvarkos transformacijos, kai absoliučiai viskas gali virsti kuo nori, kas tau net į galvą nešautų (ypač jei galva pripažįsta tik normą ir įprastus parametrus), – čia vyksta kiekviename teksto kvadratiniame centimetre. Ganykis sau į sveikatą pilna burna! Šios knygos nė už ką neįgrūsi į Prokrusto lovą ir nepasakysi: gulėk ramiai, nors dėl jos žanrinės apibrėžties – laiškai – tarsi ir jokio vargo... Iš anksto džiaugiuosi už skaitytojus ir iš anksto nepavydžiu kritikams.
Danutė Kalinauskaitė
Siurrealizmo literatūroje apskritai ne tiek ir daug, o čia dar prisipažįstama, kad „literatūra mane domino tik kaip piešimo, tapymo objektas“ (A. Ž.), arba kad „savo noveles aš vadinu sapnais“ (K. N.). Autoriai du; laikraštyje jie atrodė skirtingi, bet dabar, knygoje – stulbinančiai panašūs. Dailės ir kino rakursus jie sujungia daug organiškiau, negu sąmoningi „sintetinių menų“ ideologai. Abu kalbasi apie aktualius dalykus, apsvarsto šiandienos kultūrinius identitetus ir mentalitetus, tik jų kalba – nelaikraštinė, vargu ar įkertama mulkiui „tiesos vartotojui“, nepasiruošusiam skaitymui kaip tapybai ar sapnavimui.
Apie ką knyga? Gal tai estetikos vadovėlis (pravartus net ir po kelių aukštųjų), o gal asmeninė dialogo istorija, kaip išgyventi sudešrelėjusiame pasaulyje. Tai rašymas ir to rašymo aiškinimas iš karto, be privalomojo žanro žabtų ir be teorijos nelaisvės.
Giedrė Kazlauskaitė
