2009-ųjų spalio 5-oji. Ši diena kruvinomis raidėmis įrašyta į Lietuvos kriminalinių nusikaltimų istoriją. Gindamas savo dukterį nuo pedofilų, kaunietis Drąsius Kedys nušovė du žmones - teisėją Joną Furmanavičių ir savo buvusios sugyventinės Laimutės Stankūnaitės seserį Violetą Naruševičienę.
Jei tikėsime teisėsauga, kauniečio planas buvo dar kraupesnis - iššaudyti daugiau žmonių, tariamai prisidėjusių prie jo dukrelės tvirkinimo, tačiau jis nespėjo.
Byla žudikė pareikalavo jau keturių gyvybių. Du žmonės buvo nužudyti, dar du - Drąsius Kedys ir jo pedofilija kaltintas verslininkas Andrius Ūsas mirė mįslingomis aplinkybėmis.
Ar tai - pabaiga? Ar kieno nors nematoma ranka išties žaidžia violetinį žaidimą? Pagaliau - ar šalyje tikrai egzistuoja baisusis pedofilų klanas? O gal viskas yra daug paprasčiau, nei atrodo?
Drąsiaus Kedžio vardas, visas pedofilijos skandalas bus minimi dar ilgai. Nužengta tiek toli, kad kelio atgal jau nebesimato.
Ar buvo galima to išvengti? Galbūt taip. O galbūt - ne.
„Vos pradėjus domėtis pedofilijos byla, buvau Kedžių ir Venckų pusėje,
kartu su daugeliu keikiau visą pedofilų klaną. Tačiau klausydamasi šios istorijos
dalyvių ir tyrėjų pamačiau, kad vieni faktai kartais paneigia kitus ir
kad ne viskas yra taip, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo. Šiuo metu esu niekieno pusėje“, – knygos įžangoje rašo autorė.
Istorija dar nesibaigė, mūšyje vyrų nebeliko, tačiau karą įnirtingai tęsia moterys
