Knygos anotacija

Vilties Butvydienės eilėraščiai – tai moters gyvenimo kronika, kurioje atsispindi visų migrantų dalia. Tai ne tik autorės kančia ir svajonės, bet ir visos karo nusiaubtos žmonių kartos likimas. Eilėmis autorė išreiškė savo gyvenimą, tai padėjo jai iškęsti kančią, atgaivinti sielą. Eilėraščiai sugrupuoti į šešis skyrius, kuriuose pasakojama apie ilgesį namams ir toli likusiems artimiesiems, jaunystės atsiminimus, naują gyvenimą svetimoje šalyje, moters buitį, prisiminimus, taip pat linkima palaimos mirusiesiems, meldžiamasi Dievui ir Motinai Marijai. Viltis rašė sau. Popieriuje išlieti žodžiai alsuoja meile ir švelnumu, drąsa ir geranoriškumu. Skaitydami šiuos eilėraščius, tarsi žvelgsite pro jos sielos langą ir atrasite ne tik Viltį, bet ir save.

The poems of Lithuanian émigré Hope Butvydas chronicle one woman’s life, echoing the truths of everyone’s life. Her poems express not only her own suffering and dreams, but they also reflect the faith and fears of an entire war-torn generation. Compelled to compose poetry her entire life, the author defined the struggles and triumphs of her innermost self-healing through the process of writing. Six chapters weave the story: longing for those left behind; memories of youth; life in a new homeland; the inner world of a woman; blessings for those who have died; and prayers. The author wrote these poems for herself – using words to call forth her pain, facing that pain with courage and compassion; using words to celebrate her joys, embracing those joys with love and tenderness. When you read these poems and look through the window of her soul, you will discover not only Hope, but yourself.