Apie knygą
Vilniuje gyvenanti fotomenininkė Vaida Keleras (gimė 1963 m. Panevėžyje) miestą stebi jau ne vienus metus. Prieš dešimtmetį pradėjusi jai svarbių vietų paieškas, visada, galbūt nesąmoningai, bet, akivaizdu, užsispyrusiai nukrypdavo nuo pirmtakų pramintų takų. Autorei nerūpi estetizuotas miestovaizdis, netraukia architektūros, kaip meninio objekto, tyrimas. Fotografei svetima ir sostinės įvaizdžio kūrimo, reprezentavimo, romantizavimo ar simbolinio kodavimo misija. Kasdienybės dokumentacija netampa jos kūrybos prioritetu, kaip ir savirealizacijos aktas – kai tikrovės elementai įtraukiami į konceptualų sumanymą. Ir vis dėlto jos autorinis bruožas bei braižas yra ypatingas, jį atskleidžia vilnietiškosios fotografijos: Vaida nėra kalbėtoja, ji – klausytoja. Fotografė panyra į atokius užkampius tam, kad išgirstų nugyventų kiemų aidą, retkarčiais permušamą šuns lojimo ar vaiko krykštavimo. Tam, kad įsiklausytų į nebylias jau išėjusių gyventojų aimanas, sklindančias pro užvertų langų stiklus. Tam, kad pagautų į miesto sienų plyšius įsisukusio vėjo šnabždesius. Tam, kad sugertų mirštančio laiko tylą. Vaida įsiskverbia į pačią miesto šerdį – jo atminties talpyklą. Ir, ko gero, autorė teisi sakydama, kad vaiduoklių pasaulyje nėra nei klausytojų, nei kalbėtojų. Yra tik neįsimintini žmonių siluetai, įvykių pėdsakai, kvapų ir spalvų atgarsiai. Kaip sapne. Tik pasirodantys – ir čia pat nublunkantys.
