Elektroninės skaityklės Kindle
Plastilino paslaptys 1. Naminiai gyvūnėliai
Mažoji Princesė. Nenoriu į lovą!
Iki 15 Lt

Vėtrungė šen, vėtrungė ten

18,99 Lt
Prekę pristatysime: per 4-6 darbo dienas
Įvertink:
/ 10
Reitingas: 0 / 10
Įvertino: vartotojų

Ištrauka

Skaityti ištrauką PDF byloje

VĖJAS PRATINA DURIS IR LANGUS TRANKYTIS
 
– Na, vyrių ir spynų gerbėjai, matau, jog atėjo laikas ir jums šio bei to pasimokyti, – kalbėjo Vėjas langams ir durims.
– Kad mes viską mokame. Girgžt, girgžt, ir viskas, – tingiai atsiliepė durys.
– O mums ir mokėti nieko nereikia, viską šeimininkai už mus padaro, – antrino durims langai.
– Niekus kalbat! – ėmė širsti Vėjas. – Visko nemoku net aš. Kasdien vis kažko mokausi. Pavyzdžiui, vakar išmokau beuodegį aitvarą nešti. Smagiai pažaidžiau! Jeigu galvočiau kaip jūs, seniai būčiau sugautas ir uždarytas aklinoje dėžėje.
– Mums niekas negresia, – atšovė langai. – Su mumis visi labai švelniai elgiasi, retkarčiais net nuplauna ir dar pablizgina aksominiu skudurėliu.
– Ir jums to užtenka? Juk patys kada panorėję nei atsiveriat, nei užsiveriat.
– Čia gal ir tavo teisybė. Kartais norisi kaulus pamankštinti, į šalis pasidairyti...
– Tai ko purkštaujat? Paklausykit mano patarimo ir galėsit džiaugtis gyvenimu.
– Gerai, gerai, sakyk. Tik neliepk kur nors keliauti, žinom mes tave, – nusileido ir durys.
– Jūs visi turit kabliukus spragtukus. Trakšt brakšt – ir užsikabinat. Tai va, kai šeimininkai mėgins jus užverti, pasistenkit, kad kabliukas spragtukas tik švelniai glusteltų, bet ne spragteltų. Tada aš tik šmaukšt – jūs trinkt, aš šmūkšt – jūs pokšt, aš šlamšt – jūs dunkst. Taip ir trinksėkit vis pagirgždėdami. Pamatysit, kaip atgis namai, kaip visi puls jumis rūpintis.
Nuo to laiko durys su langais visuose namuose randa progų smagiai pasimankštinti.
 
VĖJAS PIKTINASI
 
– Seniau žmonės javus spragilais kuldavo. Na, tokiais pagaliais su pririštu kitu pagaliu. Sustoja, būdavo, vyrai keturiese ir pakaitomis tvatina rugių ar kviečių pėdus, kol iš jų visi grūdeliai išbyra.
Sykį per patį kūlimo įkarštį į vieno ūkininko kiemą užėjo elgeta ir prašo ūkininko lašinių. Ūkininkas jam ir sako: eime, padėsi rugius kulti, tada aš tau lašinių gerą paltį atrėšiu ir dar duonos kepalą pridėsiu.
Po tų žodžių elgeta kaipmat dingo iš kiemo.
Nuo to laiko žmonės apie tokį staigų žmogaus dingimą sako: kaip vėjas nupūtė.
Argi tai teisinga? Ar esat kada matę mane nešantį kokį elgetą, o juo labiau ūkininką su kombainu? Kam jie man reikalingi? Turiu ir be jų problemų.
Kokie tie žmonės greiti viską kitam suversti!
 
VĖJAS GINASI
 
– Tie žmonės dideli akiplėšos. Ir valdingi. Ne tik vienas kitą nori valdyti, bet ir mane, vėją. O jau kerštingi! Kas kur ką nugvelbė, nulaužė, numetė, išgriovė, išrovė, sudrumstė, suvėlė, perplėšė, išpašė, pargriovė, išguldė, nukrėtė, sujaukė, užpūtė, perpūtė, pakėlė, užpustė, pašiaušė, parbloškė, išklibino, išnešiojo, sudaužė, išbarstė, – vis mane kaltina ir puola keršyti, vieni kitus ragindami: gaudyk vėją laukuose!
Matyt, mieste nesitiki manęs sučiupti, tai į laukus traukia. Stato visokias tvoras, kupetas, žaiginius, užtvaras, baidykles, vėjo malūnus ir malūnėlius, sodina medžius ir krūmus aštriais kaip ylos spygliais, ištempia tinklus mažomis akutėmis, prikabinėja dryžuotų paklodžių, šiugždančių užuolaidų, šlapių marškinių, moteriškų pėdkelnių, rezga neįtikėtinas pinkles: aptveria lauką spygliuota viela ir žiūri, kurioje vietoje prikibs mano kailis, kad mane susekti galėtų. Arba iškelia virš stogų vėtrunges, kad matytų, į kurią pusę nubėgau.