Daugelis to meto politikų ir filosofų jo knygą „Vergovinė valstybė“ lygino su Tocqueville’o „Demokratija Amerikoje,“ Teggarto „Istorijos procesai“, Schumpeterio „Kapitalizmas, socializmas ir demokratija“. O pats H. Bellocas šios knygos temą apibrėžė taip: „Mūsų laisva šiuolaikinė visuomenė, kurioje gamybos priemonės priklauso mažumai, atsidūrė nestabilios pusiausvyros būklėje ir turi tendenciją siekti stabilios pusiausvyros įvedant priverstinį darbą, kad tuos, kurie nevaldo gamybos priemonių, įstatymiškai priverstų dirbti tų, kurie jas valdo, naudai.“ Tokia visuomenės būklė autoriaus žodžiais, „bus priimtina tiems, kurie sąmoningai ar nesąmoningai trokšta, kad mūsų visuomenėje būtų atkurtas skirtingas savininko ir nesavininko statusas.“
H. Bellocas nuosekliai ir motyvuotai įrodo, kad, „<…> kolektyvistinės valstybės siekis, kurį sukelia kapitalizmas, veda žmones, bandančius pertvarkyti kapitalistinę visuomenę, ne prie kolektyvinės valstybės ar kažko panašaus, o prie trečio visiškai skirtingo dalyko – vergovinės valstybės“.
