Pasakojama, kad caro Ivano Rūsčiojo laikais vienas baudžiauninkas, norėdamas skraidyti kaip paukštis, iš žėručio pasidarė sparnus. Jis užsikorė į varpinę, prisitaisė sparnus, šoko žemyn ir užsimušė.
Nuo tada posakis „vergo sparnai“ vartojamas, norint apibūdinti pavergto žmogaus teisybės, laisvės, laimės siekį, o tai deja, ne taip paprasta. Šių jausmų įkvėptas, rusų kareivis laimėjo karą ir pralaimėjo pokario pasaulį.
Todėl papildytas 2-asis knygos „Berlyno Kremlius“ leidimas pasirodė nauju pavadinimu „Vergo sparnai“, nes šiais laikais labiau atitinka knygos turinį.
Autobiografinėje knygoje G. Klimovas aptaria priežastis, paskatinusias bėgti į laisvąjį pasaulį, sumaniai ir paprastai pasakoja apie armijos gyvenimą, kareivius ir karininkus, apie liaudies nuotaikas, apie vadinamąją moralinę politinę jos būseną.
Ši knyga ir apie šių laikų sovietus, apie tuos, kurie ir šiandien nešioja auksinius antpečius, vairuoja tankus ir lėktuvus, gyvena arba dirba anapus lyg tebeegzistuojančios geležinės uždangos.
Knyga pirmiausia pasirodė vokiečių kalba ir pasklido Rytų Vokietijoje (sovietinėje okupacijos zonoje). Pagal šią knygą pastatytas filmas „Berlyno Kremlius“. Kuriant šį filmą dalyvavo pats autorius.
