Nikolą Isterį šiek tiek slėpė demonstracinis stendas su grakščiais mobiliaisiais telefonais, be to, jis žvelgė ne tiesiai į slaptą kamerą, o kažkur į kairę, galbūt į kokį nors pirkėją ar prekystalį, kur grupelė vaikiūkščių smalsavo prie naujausių elektroninių žaidimų iš Azijos. Nors padaryta iš keturiasdešimties jardų nuotolio žmogaus, vengiančio gana gausių po prekybos centrą zujančių pėsčiųjų, fotografija išėjo ryški, ir joje buvo matyti malonus, švariai nuskustas, tvirtų bruožų ir berniokiškai dailus veidas. Be akinių. Nei žiedo nosyje, nei keistos šukuosenos. Nieko, kas rodytų jį esant vieną iš įprastų kompiuterių kvėšų, dirbančių parduotuvėje už penkis baksus per valandą. Iš jo anketos aišku, kad tarnauja čia jau keturis mėnesius ir taip pat — kad yra vakarinio skyriaus studentas, nors jokiame koledže trijų šimtų mylių spinduliu aplinkui nerasta duomenų, kad būtų įtrauktas į sąrašus. Be abejo, jis dėl šito meluoja.

Privalėjo meluoti. Informacija buvo renkama itin gerai. Jeigu vaikis būtų buvęs studentas, jie būtų žinoję, kur, kaip ilgai jis mokęsis, iš kokios jis mokslų srities, kiek geri ar blogi jo pažymiai būtų buvę. Jie žinotų. Jis — prekybos centro kompiuterijos skyriaus pardavėjas. Tik tiek, nei daugiau, nei mažiau. Galbūt ketino kur nors įstoti. O gal iškrito iš studijų, bet vis tiek jam patiko vadintis vakarinio skyriaus studentu. Galbūt šitai padėjo jam geriau jaustis, suvokti turint kažkokį tikslą, ir apskritai neblogai skambėjo.

Tačiau nei šiuo metu, nei kažkada netolimoje praeityje jis nieko nestudijavo. Tad ar būtų galima juo pasitikėti? Šitai jau dusyk kambaryje nuodugniai gvildenta — kaskart, kai jie prieidavo pagrindiniame savo sąraše prie Isterio pavardės ir ekrane nušvisdavo jo veidas. Beveik jau nusprendė, kad tai nekaltas melas.

Jis nerūko. Parduotuvėje griežtai draudžiama rūkyti, tačiau jis pastebėtas (ne nufotografuotas) užkandinėje valgantis taco su viena bendradarbe, kuri prie limonado surūkė dvi cigaretes. Regis, Isteris nekreipė dėmesio į tabako dūmus. Bent nebuvo prieš rūkymą nusistatęs fanatikas.

Veidas fotografijoje liesas, įdegęs saulėje ir nežymiai sučiauptomis lūpomis šypsantis. Balti marškiniai po raudonu pardavėjo švarkeliu su besage apykakle ir skoningu dryžuotu kaklaraiščiu. Iš pažiūros atrodė tvarkingas, ir nuotrauką padaręs žmogus netgi šnektelėjo su Nikolu, dėdamasis ieškąs pirkti kažkokio pasenusio daikčiuko; pasakė, kad šis aiškiai reiškia mintis, paslaugus, nusimanantis, malonus jaunuolis. Prisegtoje prie švarkelio pavardės kortelėje nurodyta jį esant vedėjo padėjėju, tačiau tuo pat metu parduotuvėje pastebėta ir dvejetas kitų su tokiu pačiu titulu.

Rytojaus dieną, kai buvo padaryta ši nuotrauka, į parduotuvę įžengė jauna, žavi džinsuota moteriškaitė ir peržiūrinėdama programinę įrangą čia pat prie prekystalio užsirūkė. Kaip tik arčiausiai pasitaikęs pardavėjas ar vedėjo padėjėjas, arba dar kaip jį pavadintum, buvo Nikolas Isteris, tad jis mandagiai priėjo prie moteriškaitės ir paprašė šią nerūkyti. Ta dėjosi papiktinta, netgi įsižeidusi ir pamėgino jį išprovokuoti. Tačiau Isteris ir toliau elgėsi taktiškai, paaiškino, kad parduotuvėje laikomasi griežtos nuostatos nerūkyti. Prašom, galinti rūkyti kur nors kitur.

— Ar rūkymas jums trukdo? — paklausė ji, užsitraukdama dūmą.

— Tikrai ne, — atsakė jis. — Bet trukdo parduotuvės savininkui. — Ir vėl paprašė ją liautis.

Iš teisybės, tai ji norinti nusipirkti naują skaitmeninį radiją, paaiškino, tad ar jam nesunku būtų atnešti peleninę. Nikolas ištraukė iš po prekystalio tuščią skardinėlę nuo kažkokio nealkoholinio gėrimo ir dargi paėmęs iš jos cigaretę užgesino į dugną. Apie dvidešimt minučių juodu kalbėjosi apie radijus, kol ji vargo rinkdamasi. Tuo pat metu begėdiškai flirtavo, ir jis nevengė pasinaudoti šia proga. Susimokėjusi už radiją, ji paliko jam savo telefono numerį. Jis pažadėjo paskambinti.

Šis epizodas truko dvidešimt keturias minutes ir buvo užfiksuotas jos rankinuke paslėpto magnetofonėlio. Abu kartus, kol jo veidas buvo projektuojamas ant sienos ir tyrinėjamas teisininkų bei jų ekspertų, paleista išklausyti juostelė. Rašytinė moteriškaitės ataskaita apie tą nutikimą gulėjo aplanke — šeši mašinraščio puslapiai jos pastabų apie viską, pradedant batais (seni "Nike”), iki kvapo iš burnos (cinamoninė kramtokšlė), žodyno (koledžo lygmens), ir to, kaip susitvarkė su cigarete. Jos nuomone, o tokius dalykus ji išmanė, jis niekad nerūkęs.

Jie klausėsi malonaus vaikino balso, profesionalaus pardavėjo intonacijos, žavaus tauškesio, ir jis visiems patiko. Protingas, nejaučiąs neapykantos tabakui. Ne visai atitiko jų pavyzdinį prisiekusiojo tipą, tačiau tikrai toks, kurio nereikia išleisti iš akių. Problema dėl Isterio, galimo penkiasdešimt šešto prisiekusiojo, ta, kad jie tiek mažai apie jį žiną. Galimas daiktas, jis atsidūrė Meksikos įlankos pakrantėje mažiau nei prieš metus, ir jie absoliučiai nenutuokė, iš kur yra atvykęs. Jo praeitis — visiška paslaptis. Nuomojosi vieno kambario butuką už aštuonių kvartalų nuo Biloksio teismo rūmų — jie turį daugiabučio fotografijų — ir iš pradžių dirbo padavėju viename iš Pakrantės kazino. Greitai iškilo iki kortų dalytojo prie "Juodojo Džeko” stalo, bet po dviejų mėnesių metė darbą.

Netrukus po to, kai Misisipės valstijoje buvo legalizuoti azartiniai lošimai, Pakrantėje žaibiškai išdygo dešimtys kazino ir smarkiai plūstelėjo nauja gerovė. Iš visų pusių sulėkė ieškantieji darbo, taigi nesunkiai buvo galima spėti, kad Nikolas Isteris atvyko į Biloksį, pastūmėtas tos pačios priežasties kaip ir dešimtys tūkstančių kitų. Vienintelis jo veiksmų keistumas tas, kad taip greitai užsiregistravo kaip rinkėjas.

Jis vairavo folksvageną "Vabalą”, ir ant sienos sušvito automobilio nuotrauka, pakeisdama jo veidą. Ne kažin kas tokio. Vaikinas dvidešimt septynerių, viengungis, tariamai vakarinio skyriaus studentas — idealiai tinkantis važinėti kaip tik tokiu automobiliu. Jokių lipdukų ant buferių. Nieko, kas nurodytų politines simpatijas, visuomeninį sąmoningumą ar mėgstamą komandą. Jokio koledžo stovėjimo aikštelės lipduko. Netgi jokio išblukusio prekybos agento atspaudo ant priekinio stiklo. Kiek tai domino juos, automobilis nieko nereiškė. Nebent tik beveik skurdą.

Vyriškis, valdantis projektorių ir daugiausiai kalbantis, vadinosi Karlas Nusmenas, teisininkas iš Čikagos, kuris vertėsi nebe teise, o turėjo nuosavą konsultacinę prisiekusiųjų atrankos firmą. Už nedidelį kapitalą Karlas Nusmenas ir jo firma galėjo parinkti jums tinkamus prisiekusiuosius. Jie kaupdavo duomenis, fotografuodavo, įrašinėdavo balsus, reikiamomis aplinkybėmis siųsdavo aptemptais džinsais blondines. Karlas su savo bendradarbiais veikė ties įstatymų ir etikos paribiais, bet jų prigriebti buvo neįmanoma. Šiaip ar taip, juk nieko nelegalaus ar neetiška fotografuoti potencialius prisiekusiuosius. Prieš šešis, paskiau prieš du mėnesius, po to dar po mėnesio jie atliko išsamią telefoninę apklausą, siekdami išzonduoti visuomenės nuotaikas tabako klausimais ir parengti tobulų prisiekusiųjų modelius. Nieko nepaliko nenufotografuota, nepaliko nesurinkto jokio purvo. Turėjo pradėję bylą apie kiekvieną potencialų prisiekusįjį.

Karlas nuspaudė mygtuką, ir folksvageną pakeitė nereikšminga daugiabučio su besilaupinėjančiais dažais nuotrauka; kažkur pastato viduje — Nikolo Isterio būstas. Paskiau spragt — ir vėl pasirodo veidas.

— Taigi mes turime tik tris penkiasdešimt šeštojo fotografijas, — su nusivylimo gaidele pareiškė Karlas ir pasisukęs piktai nužvelgė fotografą, vieną iš aibės savųjų privačių šnipelių, kuris anksčiau aiškinosi negalėjęs taip pagauti vaikio, kad pats nebūtų nutvertas. Fotografas sėdėjo krėsle prie šoninės sienos, priešais ilgą teisininkų, jų padėjėjų ir žiuri atrankos ekspertų stalą. Jis nuobodžiavo ir buvo pasirengęs sprukti iš čia. Juk penktadienio vakaras, jau septinta valanda. Penkiasdešimt šeštasis vis dar ant sienos, taigi dar lieka šimtas keturiasdešimt. Savaitgalis bus siaubingas. Jam norėjosi išgerti.

Pustuzinis teisininkų suglamžytais marškiniais ir paraitotomis rankovėmis be galo be krašto kažką užsirašinėjo, kartkartėmis vis dirsčiodami į Nikolo Isterio veidą tenai už Karlo ant sienos. Visokiausi žiuri ekspertai — psichiatras, sociologas, rašysenos specialistas, teisės profesorius ir taip toliau — sklaidė popierius ir pirštais stukseno į riebaus šrifto kompiuterinius atspaudus. Jie nežinojo, ką daryti dėl Isterio. Nors jis melagis ir slepia savo praeitį, bet popieriuose ir ant sienos atrodo tinkamas.

Galbūt jis nemeluoja. Galbūt praeitais metais buvo kokio nors rytų Arizonos nebrangaus žemesniojo koledžo studentas ir galbūt jie paprasčiausiai tai praleidę.

Duokite vaikinui šansą, mąstė fotografas, tačiau tokias mintis pasilaikė sau. Šiame mokytų ir gerai mokamų kostiumuočių kambaryje jis paskutinis, kurio nuomonės būtų įsiklausyta. Ne jo reikalas ištarti bent žodį.

Darsyk žvilgtelėjęs į fotografą, Karlas atsikrenkštė ir paskelbė:

— Penkiasdešimt septintasis numeris.

Ant sienos sušvito prakaituotas jaunos motinos veidas, ir bent dvejetas žmonių kambaryje tyliai sukrizeno.

— Treisė Vailks, — pristatė Karlas, lyg Treisė jau būtų sena bičiulė. Ant stalo kiek sušlamėjo popieriai. — Trisdešimt trejų metų, ištekėjusi, daktaro žmona, dviejų užmiesčio klubų, dviejų sveikatingumo klubų ir daugybės visuomeninių klubų narė. — Karlas bėrė tuos duomenis iš atminties, tuo pat metu spaudinėdamas projektoriaus mygtuką. Raudoną Treisės veidą pakeitė jos, risnojančios šaligatviu, kadras — nuostabiai išsipusčiusi elastinėmis rožinėmis ir juodomis kelnėmis ir "Reebok” sportukais, su snapeliu nuo saulės tuoj viršum paskutinio mados klyksmo atspindinčiais tamsiais sportiniais akiniais, šauniai arklio uodegėle surištais ilgais plaukais. Ji stūmė prieš save risnojimui pritaikytą vaikišką vežimėlį su mažyliu viduje. Treisė gyveno, kad prakaituotų. Įdegusi saulėje ir gerai sudėta, bet ne tokia plona, kaip galėtum tikėtis. Mat turėjo keletą blogų įpročių. Dar vienas kadras — Treisės juodame mersedese universale, su vaikučiais ir šunimis, žvelgiančiais iš visų langų. Vėl kadras — Treisė, kraunanti maišelius gastronomijos prekių į tą patį automobilį, Treisė su kitais sportukais ir aptemptais šortais, tiksliai tokia, kuri siekia amžinai atrodyti sportiškai. Ją buvo lengva sekti, nes savo veiklumu bemaž priartėdavo prie išsekimo ir niekad nestabteldavo apsidairyti aplink.

Karlas perleido ekrane fotografijas su Vailksų namu — masyviu priemiesčio triaukščiu, kur iš visko buvo matyti, jog čia gyvena daktaras. Prie jų jis neilgai apsistojo, geriausia palikdamas pabaigai. Ir štai vėl Treisė — permirkusi prakaitu, modelinis dviratis šalimais ant vejos, ji sėdi ant žolės po medžiu, toli nuo visų, pusiau pasislėpusi ir — rūko cigaretę!

Tas pats fotografas kvailai nusišiepė. Tai puikiausias jo darbas, toji iš šimto metrų atstumo padaryta momentinė nuotrauka daktaro žmonos, vogčia traukiančios dūmą. Jis visai nenutuokė, kad ji rūkanti, tiesiog taip pasitaikė, kad jis pats nerūpestingai rūkė šalia pėsčiųjų tilto, kai ji pralėkė pro šalį. Pusę valandos jisai slampinėjo po parką, kol išvydo ją sustojant ir siekiant kapšelio ant dviračio bagažinės.

Trumpą minutėlę, kol visi žvelgė į Treisę po medžiu, kambaryje nuotaika praskaidrėjo. Paskiau Karlas tarė:

— Galima drąsiai teigti, kad mes penkiasdešimt septintąjį numerį paimsime. — Jis kažką pasižymėjo popieriaus lakšte ir nugėrė iš popierinio puodelio atvėsusios kavos. Žinoma, jis paimtų Treisę Vailks! Kas gi nenorėtų turėti tarp prisiekusiųjų daktaro žmonos, kai ieškovo advokatai reikalauja milijonų? Karlas tik ir norėtų daktarų žmonų, tačiau iš kur jų gausi? Tai, kad ji mėgavosi cigaretėmis, paprasčiausiai mažutis papildomas privalumas.

Penkiasdešimt aštuntasis buvo "Ingalls” laivų statyklos Paskeguloje darbininkas — penkiasdešimties metų baltasis, išsiskyręs, profsąjungos veikėjas. Karlas žybtelėjo ant sienos to žmogaus fordo pikapo fotografiją ir jau rengėsi apibūdinti jo gyvenimą, kai atsidarė durys ir į kambarį įžengė ponas Rankinas Fičas. Karlas nutilo. Teisininkai staiga tiesiau atsisėdo krėsluose ir žaibiškai susidomėjo it pakerėti fordu. Įnirtingai suskato užsirašinėti bloknotuose, lyg nebesitikėtų kada nors vėl išvysti tokios transporto priemonės. Prisiekusiųjų atrankos konsultantai irgi subruzdo, visi įniko uoliai žymėtis pastabas, vengdami pažvelgti į ką tik įėjusįjį.

Fičas sugrįžo! Fičas kambaryje!

Šis pamažu uždarė paskui save duris, žengė kelis žingsnius stalo link ir rūsčiai apžvelgė visus sėdinčiuosius. Veikiau tai panėšėjo į urzgesį nei rūstį. Putli oda apie tamsias jo akis įsitraukė vidun. Gilios raukšlės išilgai kaktos suartėjo. Stora jo krūtinė pamažu kilsavo, ir sekundėlę ar dvi Fičas buvo vienintelis, kuris čia kvėpavo. Jo lūpos prasiskirdavo valgyti ir gerti, kai kada kalbėti, bet niekad — šypsotis.

Kaip visada Fičas buvo piktas, tačiau tai ne naujiena, nes šis žmogus netgi miegodavo priešiškai nusiteikęs. Bet ar jis keiksis ir grasys, gal svaidysis daiktais, ar paprasčiausiai kunkuliuos viduje? Fičo niekad neperprasi. Jisai sustojo prie stalo krašto tarp dviejų jaunų juristų, kurie buvo jaunesnieji partneriai, taigi ir uždirbdavo padorias šešiaženkles algas. Jie buvo šios firmos nariai ir jiems priklausė šis kambarys tame pastate. Antra vertus, Fičas buvo pašalietis iš Vašingtono, įsibrovėlis, kuris jau mėnesį niurna ir rėkauja jų koridoriuose. Dvejetas jaunų juristų nedrįso pakelti į jį akių.

— Kuris numeris? — paklausė Fičas Karlą.

— Penkiasdešimt aštuntasis, — greitai atsakė Karlas, stengdamasis įsiteikti.

— Grįžkite prie penkiasdešimt šeštojo, — pareikalavo Fičas, ir Karlas suskato greitai spragsėti mygtuku, kol vėl ant sienos sušvito Nikolo Isterio veidas. Ant stalo sušlameno popieriai.

— Ką jūs žinote? — paklausė Fičas.

— Tą pat, — nusukęs akis atsakė Karlas.

— Tiesiog nuostabu. Iš šimto devyniasdešimt šešių kiek vis dar paslaptis?

— Aštuoni.

Fičas supurkštė ir pamažu palingavo galvą, o visi laukė, kad jis tuoj pratrūks. Tačiau ne, kelias sekundes pamažėle glostėsi kruopščiai išpuoselėtą žilsvai juodą ožišką barzdelę, paskiau pažvelgė į Karlą, leisdamas įsisunkti akimirkos svarbai, ir tarė:

— Dirbsite iki vidurnakčio, o septintą ryto grįšite. Tas pat ir sekmadienį. — Sulig tais žodžiais apsisuko kresnu, riebiu kūnu ir paliko kambarį.

Trinktelėjo durys. Atmosfera gerokai palengvėjo. Teisininkai, prisiekusiųjų atrankos konsultantai, Karlas ir visi kiti sutartinai pasižiūrėjo į laikrodžius. Jiems ką tik įsakyta praleisti šiame kambaryje trisdešimt devynias iš ateinančių penkiasdešimt trijų valandų žvelgiant į išdidintas fotografijas veidų, kuriuos jie jau matė, įsimindami bemaž dviejų šimtų žmonių pavardes, gimimo datas ir demografinę statistiką.

Ir niekur kambaryje nė mažiausios abejonės, kad jie visi tiksliai įvykdysią tai, kas liepta. Nė mažiausios.

Fičas nusprendė patekti į pirmąjį pastato aukštą laiptais ir ten buvo sutiktas savo vairuotojo, stambaus vyriškio, vardu Chosė. Chosė vilkėjo juodu kostiumu, buvo su juodais vesterniškais batais ir saulės akiniais, kuriuos nusiimdavo tiktai kai prausdavosi po dušu ir miegodavo. Fičas atidarė duris nepasibeldęs ir pertraukė posėdį, vykstantį jau daugelį valandų. Keturi teisininkai ir jų atrinktas pagalbinis personalas stebėjo į vaizdajuostę įrašytus pirmųjų ieškovo liudytojų parodymus. Kai Fičas įsiveržė, vaizdajuostė stabtelėjo tik sekundę. Jis trumpai šnektelėjo su vienu iš teisininkų ir paliko kambarį. Per siaurą biblioteką Chosė nusekė iš paskos į kitą koridorių, iš kurio Fičas įpuolė pro kitas duris ir išgąsdino kitą teisininkų grupę.

Aštuoniasdešimt juristų turinti firma "Vitnis, Keiblas ir Vaitas” buvo stambiausia Meksikos įlankos pakrantėje. Firmos darbuotojus kruopščiai surinko patsai Fičas, ir dėl tokios atrankos ši honorarais uždirbsianti milijonus. Tačiau, kad uždirbtų tokius pinigus, firma gavo kęsti Rankino Fičo tironiją ir nuožmumą.

Įsitikinęs, jog visi pastate žino jį pasirodžius ir jau gerokai įbauginti, Fičas išėjo. Šiltame spalio ore sustojo ant šaligatvio ir palaukė Chosė. Už trijų kvartalų, viršutiniosios vieno seno banko pastato dalies biurams skirtose patalpose jam buvo matyti plieskiančios šviesos. Priešas tebedirba. Tenai aukštai — ieškovo teisininkai, visi susispietę įvairiuose kabinetuose, posėdžiauja su ekspertais, peržiūrinėja grūdėtas fotografijas ir veikia maždaug tą pat kaip ir jo žmonės. Teismo procesas prasideda pirmadienį prisiekusiųjų atranka, ir jis žinojo, kad anie taip pat prakaituoja dėl pavardžių ir veidų, klausia savęs, kas toks, po velnių, tasai Nikolas Isteris ir iš kur jis atsirado. O Ramonas Karas, Lukas Mileris, Endrius Lambas, Barbara Furou ir Deloresa Dibou? Kas tie žmonės? Tik tokiame užkampyje kaip Misisipė surasi šitaip pasenusius potencialių prisiekusiųjų sąrašus. Fičas vadovavo atsakovo komandai aštuoniose bylose iki šiosios, aštuoniose skirtingose valstijose, kur naudoti kompiuteriai ir sutikrinti rejestrai, ir kur, kai tau raštininkas įteikia prisiekusiųjų sąrašą, nereikia rūpintis, kuris miręs, o kuris gyvas.

Tuščiu žvilgsniu jisai spoksojo į tolimas šviesas ir mąstė, kaip godūs rykliai pasidalys pinigus, jeigu kartais laimėtų. Kaipgi jie galėtų kada nors sutarti plėšydami gabalais kruviną maitą? Teismas tebus lengvos grumtynės palyginti su tuo, kaip vieni kitiems kibs į gerklę, jeigu tik susilauks sau palankaus sprendimo ir naudos.

Nekentė jų, tad nusispjovė ant šaligatvio. Užsirūkė, storais savo pirštais stipriai spausdamas cigaretę.

Spindinčiu nuomotu "Suburban” užtamsintais langais prie šaligatvio pririedėjo Chosė. Fičas kaip paprastai atsisėdo priekyje. Jiems važiuojant pro priešo teisininkų biurą, Chosė irgi žvilgtelėjo aukštyn, bet nieko nepasakė, nes jo bosas nepakentė tuščių šnekalų. Paskiau pravažiavo Biloksio teismo rūmus ir pusiau apleistą nukainotų prekių parduotuvę, kur Fičas su kompanionais turėjo slaptus kontorų apartamentus su medienos plokščių grindimis ir pigiais išsinuomotais baldais.

Palei pliažą jie 90—uoju greitkeliu pasuko į vakarus ir lėtai slinko kartu su intensyviu transporto srautu. Penktadienio vakaras, ir visi kazino sausakimši žmonių, pralošinėjančių maistui skirtus pinigus ir puoselėjančių didžiulius planus atsilošti rytoj. Per Galfportą, Long Byčą ir Pas Krisčianą jie lėtai išsigavo iš Biloksio. Palikę kranto liniją netrukus jau važiavo pro kontrolinį apsaugos postą šalia lagūnos.

2

Pakrantės vasarnamis šiuolaikiškas ir plačiai išsidriekęs, pastatytas be paplūdimio privalumų. Baltų lentų prieplaukos tiltelis šauna tolyn į romius ir žolėmis užžėlusius užutekio vandenis, bet smėlio arčiausiai buvo už dviejų mylių. Prie tiltelio pririšta dvidešimties pėdų ilgio žvejybinė valtis. Namas išnuomotas iš vieno Naujojo Orleano naftininko — trims mėnesiams, grynaisiais, jokių klausimų. Jis laikinai naudojamas kaip prieglobstis, slaptavietė kai kuriems labai svarbiems žmonėms.

Ant plokščio stogo aukštai viršum vandens keturi džentelmenai laukdami lankytojo mėgavosi gėrimais ir stengėsi palaikyti nereikšmingą pokalbį. Nors pagal savo verslą normaliomis aplinkybėmis turėtų būti nuožmūs priešai, šią popietę jie sužaidė aštuoniolikos duobučių golfą, o paskui valgė krevečių ir austrių nuo grilio. Dabar gėrė ir žvelgė į juodus vandenis žemiau savęs. Bodėjosi, kad penktadienio vakarą leidžia prie Meksikos įlankos, toli nuo namų.

Bet mygia verslas, svarbūs reikalai, paskatinę paliaubas ir padarę golfą bemaž malonų. Kiekvienas iš keturių buvo atsakingasis stambios viešosios korporacijos vadovas. Kiekviena korporacija priklausė 500 turtingiausiųjų, kiekvienos akcijomis buvo prekiaujama Niujorko fondų biržoje. Mažiausioji atliko pardavimų už šešis šimtus milijonų, didžiausioji — už keturis milijardus dolerių. Kiekviena galėjo pasigirti rekordiškais pelnais, dideliais dividendais, laimingais akcininkais ir vadovais, už savo veiklą uždirbančiais milijonus.

Kiekviena buvo įvairių rūšių konglomeratas su skirtingais padaliniais ir daugialype produkcija, plačiai išreklamuotais biudžetais ir neraiškiais "Trellco” ir "Smith Greer” pavadinimais, skirtais dėmesiui nukreipti nuo fakto, kad iš esmės jos buvo mažai kas daugiau kaip tik tabako kompanijos. Kiekviena iš keturių — Didysis Ketvertas, kaip jos buvo žinomos finansinėse sferose — nesunkiai galėjo atsekti savo šaknis iki devyniolikto amžiaus Karolinos ir Virdžinijos tabako brokerių. Jos gamino cigaretes — kartu paėmus devyniasdešimt aštuonis procentus visų cigarečių, parduodamų Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje. Jos taip pat gamino tokius dalykus kaip laužtuvai, kukurūzų traškučiai ir plaukų dažai, tačiau tik pakask šiek tiek giliau, ir atrasi, kad jų pelnas eina iš cigarečių. Būta susijungimų, pavadinimų kaitos ir įvairių pastangų gražiau atrodyti visuomenei, bet vartotojų sluoksnių, daktarų, netgi politikų Didysis Ketvertas buvo visiškai izoliuotas ir juodinamas.

O dabar juos prigriebti stengiasi teisininkai. Antai likę gyvi mirusiųjų giminės šiuo metu kelia bylas ir reikalauja milžiniškų pinigų, nes, kaip tvirtina jie, cigaretės sukelia plaučių vėžį. Iki šiol būta šešiolikos teismo procesų, ir didžiosios tabako kompanijos visus juos laimėjo, bet spaudimas stiprėjo. Ir kai pirmą sykį prisiekusiųjų žiuri įteiks kokiai nors našlei kelis milijonus, tuomet iš pragaro ištrūks visi velniai. Advokatai pašėls nepaliaujamai skelbtis, ragindami rūkalius ir likusius gyvus iš rūkalių dabar pat pasirašyti sutartis ir bylinėtis, kol tam palankios aplinkybės.

Dažniausiai vyrai vieni kalbėdavosi apie kitus dalykus, bet alkoholis atrišo liežuvius. Ėmė reikštis kartėlis. Persilenkę per stogo turėklus, žvelgdami į vandenį, jie ėmė keiksnoti teisininkus ir amerikietiškąją civilinės teisės sistemą dėl žalos atlyginimo. Jų kompanijos kiekviena išleido įvairioms grupuotėms Vašingtone milijonus dolerių, siekdamos reformuoti įstatymus dėl žalos atlyginimo, kad kaltosios kompanijos kaip ir jų pačių būtų apsaugotos nuo bylinėjimųsi. Reikėjo skydo nuo tokių beprasmiškų tariamųjų aukų puolimų. Bet, regis, niekas nepadėjo. Štai jie čia, kažkokiame Misisipės užkampyje ir plūkiasi dėl dar vieno teismo proceso.

Reaguodamas į vis stiprėjantį teismų puolimą, Didysis Ketvertas sudėjo pinigų katilą, paprasčiausiai žinomą kaip Fondas. Jis buvo neribotas, nepalikdavo jokių pėdsakų. Tiesiog neegzistavo. Fondas buvo naudojamas sunkiasvorei taktikai teismų bylose: nusamdyti geriausius ir nedoriausius gynybos advokatus, įtikinamiausius ekspertus, labiausiai patyrusius prisiekusiųjų atrankos konsultantus. Fondo lėšoms nebūta jokių suvaržymų, kuriam tikslui jas leisti. Po šešiolikos pergalių jie kai kada susiėję savęs klausdavo, ar esama ko nors, ko Fondas nepajėgtų nuveikti. Kiekviena kompanija išpumpuodavo tris milijonus per metus ir aplinkiniais keliais sukdavo grynuosius, kol šie nusėsdavo Fonde. Joks gudrios makaulės skaičiuotojas, joks auditorius, joks valdžios kontrolierius niekad nesuuodė juodosios kasos pinigų.

Fondą administravo Rankinas Fičas, žmogus, kurį jie visi drauge niekino, tačiau kurio vis dėlto įsiklausydavo ir kuriam, kai reikėdavo, paklusdavo. Ir laukdavo jo. Susirinkdavo, kai jis pasakydavo susirinkti. Jam nurodžius, išsiskirstydavo ir vėl sugrįždavo. Sutiko šokti pagal Fičo dūdelę, kol šis laimi. Iki šiol Fičas vadovavo aštuoniems teismo procesams ir nė vieno neprakišo. Jis taip pat surežisavo, kad du teismo procesai būtų paskelbti neįvykusiais, bet, žinia, to neįrodysi.

Ant stogo atėjo patarnautojas, nešinas padėklu su naujais gėrimais, kurių kiekvienas buvo sutaisytas pagal tikslią receptūrą. Kai gėrimai buvo paimti nuo padėklo, tuomet kažkas pasakė: "Fičas jau čia”. Taurelės sutartinai šovė aukštyn, paskiau žemyn, ir visas ketvertas vienu mauku išlenkė po stiprų kokteilį.

Jie skubiai suėjo į poilsio kambarį, o Fičas tuo tarpu jau nurodė Chosė sustoti prie pat paradinių durų. Patarnautojas įteikė naujam atvykėliui stiklinę mineralinio vandens be ledo. Fičas niekad nevartodavo alkoholinių gėrimų, nors anksčiau savo gyvenime buvo išgėręs jų tiek, kad galėtum plaukioti barža. Nepadėkojo patarnautojui, niekaip neparodė šį matąs, o nuėjo tiesiai prie netikro židinio ir palaukė, kol ketvertas susės aplink ant sofų. Kitas patarnautojas pamėgino prieiti su lėkšte užsilikusių austrių, bet Fičas numojo tą šalin. Ėjo gandas, kad jis kai kada valgydavo, tačiau niekad nebuvo užkluptas tai darantis. Įrodymas akivaizdus — išsipūtusi krūtinė ir pilnas juosmuo, mėsingas pagurklis po barzdele, apskritai kresnas stotas. Bet jis vilkėjo juodus kostiumus, niekad neatsagstydavo švarko sagų ir puikiai gebėjo suteikti svarbos savo stambiems gabaritams.

— Trumpai apie tai, kas nauja, — prašneko jis, kai nusprendė jau ganėtinai išlaukęs, jog didieji tūzai apsiprastų. — Šiuo metu visa atsakovo komanda dirba be pertrūkio ir taip tęsis savaitgalį. Prisiekusiųjų tyrimas vyksta pagal planą. Proceso advokatai pasirengę. Visi liudytojai iš anksto apmokyti, visi ekspertai jau mieste. Neturėtume užsidurti ant nieko netikėta.

Stojo pauzė, tik trumputis tarpsnis, kol jie įsitikino Fičą tam sykiui baigus.

— O kaip tie prisiekusieji? — paklausė D. Martinas Džanklas, nervingiausias iš šutvės. Jis vadovavo "U—Tab”, kaip anksčiau ana buvo žinoma — senos kompanijos, daugelį metų vadintos "Union Tobacco”, santrumpa, tačiau dabar, apsišvarinus rinkodaroje, tapusios "Pynex”. Netrukus prasidėsianti ieškininė byla buvo Vud prieš "Pynex”, tad ruletės ratas pasodino Džanklą į karštą kėdę visiems ant akių. Pagal pardavimų apimtį "Pynex” užėmė trečią vietą su bemaž dviem milijardais per praeitus metus. Beje, taip pat ji turėjo, praeito ketvirčio duomenimis, daugiausiai apyvartinių lėšų iš visų keturių. Laikas šiam procesui buvo sumautas. Truputis nesėkmės — ir prisiekusiesiems netrukus gali būti išdidintai parodyti "Pynex” finansai, dailūs, tvarkingi stulpeliai, atskleisiantys aštuonių šimtų milijonų perteklių grynaisiais.

— Dirbame prie jų, — atsakė Fičas. — Apie aštuonis turime apytikrius duomenis. — Keturi iš jų gali būti arba mirę, arba išvykę. Kiti keturi gyvi ir tikimasi, kad pirmadienį bus teisme.

— Vienas netikęs prisiekusysis gali būti peilis, — samprotavo Džanklas. Prieš įsitraukdamas į "U—Tab” jis dirbo vienos korporacijos juriskonsultu Luisvilyje ir visad nepraleisdavo progos priminti Fičui, jog apie teisę išmanąs daugiau nei kiti trys.

— Puikiai pats žinau, — atkirto Fičas.

— Privalome turėti duomenų apie tuos žmones.

— Stengiamės kaip įmanome. Ką padarysi, jei prisiekusiųjų sąrašai čionai ne tokie nūdieniai kaip kitose valstijose.

Džanklas nugėrė didelį gurkšnį ir įsistebeilijo į Fičą. Galų gale šis — tik gerai mokamas saugos banditėlis, nė iš tolo neprilygstantis vadovaujančiajam kokios nors stambios kompanijos darbuotojui. Vadink jį kaip nori, — konsultantu, agentu, vykdytoju, — tačiau faktas lieka faktu: jis dirba jiems. Teisybė, šiuo metu turi šiokios tokios įtakos, mėgsta pūstis ir šūkauti, nes spaudinėja mygtukus, tačiau, po šimts, jis tik išliaupsintas banditėlis. Tačiau tokias mintis Džanklas nutylėjo.

— Dar kas nors? — paklausė Fičas, lyg iš pradžių Džanklas būtų klausinėjęs pusgalviškai, lyg jeigu šis neturįs pasakyti ką nors produktyvesnio, tuomet verčiau neaušintų burnos.

— Ar pasitikite tais advokatais? — paklausė Džanklas, jau ne pirmą sykį.

— Aptarėme šitai anksčiau, — atsakė Fičas.

— Tikrai galime darsyk aptarti, jeigu manau esant reikalinga.

— Kodėl nerimaujate dėl mūsų advokatų? — savo ruožtu paklausė Fičas.

— Todėl, na, todėl, kad jie iš šių apylinkių.

— Suprantu. Ir jūs manote, kad būtų išmintingiau atsigabenti kelis advokatus iš Niujorko mūsų prisiekusiesiems įtikinėti? Galbūt iš Bostono?

— Ne, tiktai kad, na, jie niekad nėra gynę tabako bylos.

— Anksčiau Pakrantėje nėra buvę tabako bylos. Jūs nepatenkintas?

— Paprasčiausiai nerimauju dėl jų, tik tiek.

— Mes nusamdėme geriausius šiuose kraštuose.

— Kodėl jie dirba taip pigiai?

— Pigiai. Praeitą savaitę išgyvenote dėl gynybos kaštų. O dabar mūsų teisininkai ima nepakankamai. Apsispręskite.

— Praeitais metais Pitsburgo teisininkams mokėjome po keturis šimtus baksų už valandą. O šie vyrukai dirba už du šimtus. Tai man kelia rūpestį.

Fičas susiraukęs kreipėsi į Liuterį Vandemejerį, vieną iš "Trellco” vadovų:

— Ar čia ko nors nesuprantu? — paklausė. — Jis rimtai?

— Šiai bylai turime penkis milijonus baksų, o jis bijo, kad aš spaudžiu centus. — Fičas pamojo Džanklo pusėn. Vandemejeris nusišypsojo ir pakėlė prie lūpų taurelę.

— Oklahomoje jūs išleidote šešis milijonus, — priminė Džanklas.

— Ir laimėjome. Neprisimenu jokių nusiskundimų, kai buvo paskelbtas verdiktas.

— Aš ir nesiskundžiu. Tik išsakau rūpestį.

— Puiku! Grįžtu į biurą, surenku visus tuos teisininkus ir pasakau jiems, kad mano klientus trikdo sąskaitos. Štai ką pasakysiu: "Klausykite, vyručiai, žinau, kad turtėjate iš mūsų, tačiau to negana. Mano klientai pageidauja didesnių sąskaitų, aišku? Atsiųskite mums. Jūs, žmonės, dirbate per pigiai”. Gražiai skamba?

— Ramiau, Martinai, — įsiterpė Vandemejeris. — Teismas dar neprasidėjo. Neabejoju, kol iš čia išvyksime, savo pačių teisininkų būsime atsikandę.

— Taip, bet šis teismas kitoks. Mes visi tai suprantame. — Džanklo žodžiai nutrūko, jis pakėlė prie lūpų taurelę. Vienintelis iš keturių turėjo problemą dėl girtuoklystės. Prieš šešis mėnesius nuosava kompanija tylomis jį atpratino nuo alkoholio, bet ieškinio sukelta įtampa buvo pernelyg didelė. Fičas, ir pats anksčiau girtuoklis, žinojo Džanklą įkliuvus į bėdą. Po kelių savaičių šiam teks duoti parodymus.

Lyg jau būtų mažai rūpesčių, Fičui dabar užkrauta atsakomybė iki to laiko išlaikyti D. Martiną Džanklą blaivą. Fičas nekentė jo už silpnumą.

— Spėju, ieškovo advokatai pasirengę? — paklausė dar vienas kompanijos vadovas.

— Nesunku spėti, — gūžtelėjo Fičas. — Jų užtektinai.

Pagal paskutinius apskaičiavimus — aštuoni. Aštuonios iš didžiausiųjų juridinių šalies firmų, užsiimančių žalos atlyginimo bylomis, neva paklojusios po milijoną baksų šiam susirėmimui su tabako pramone finansuoti. Jos parinko ieškovą — vieno tokio žmogelio, kuris vadinosi Džakobas L. Vudas, našlę. Parinko ir teismo vietą — Meksikos įlankos pakrantę Misisipės valstijoje, nes ši turėjo gražius žalos atlyginimo įstatymus, o Biloksio prisiekusieji kartkartėmis gebėdavo būti didžiadvasiai. Neparinko teisėjo, bet geresnės sėkmės nė negalėjo tikėtis. Garbusis Frederikas Harkinas anksčiau buvo ieškovės advokatas, bet dėl širdies priepuolio gavo tapti teisėju.

Tai nepaprasta tabako byla, ir visi čia esantys tą suvokė.

— Kiek jie išleido?

— Ši informacija man nežinoma, — prisipažino Fičas. — Girdėjome gandų, kad jų kovos iždas ne toks pilnas kaip skelbta, galimas daiktas, šiokia tokia problemėlė renkant avansu pinigus iš kai kurių advokatų. Bet jie jau išleido milijonus. Ir turi dešimtis vartotojų grupių, lūkuriuojančių aplinkui ir pasirengusių pareikšti nuomonę.

Džanklas pabarškino ledukus taurėje ir išlenkė kokteilį iki paskutinio lašo Tai buvo jo ketvirtasis. Mirksnį kambaryje įsiviešpatavo tyla — Fičas stovėjo ir laukė, o kiti kompanijų vadovai buvo nudūrę akis į kilimą.

— Kiek tatai truks? — galiausiai paklausė Džanklas.

— Nuo keturių iki šešių savaičių. Prisiekusiuosius čia atrenka greitai. Veikiausiai iki trečiadienio žiuri bus sudaryta.

— Alentaune tęsėsi tris mėnesius, — pasiskundė Džanklas.

— Čia ne Kanzasas, vaikuti. Norite trijų mėnesių proceso?

— Ne, aš tik, na... — Džanklo žodžiai liūdnai nutrūko.

— Kiek laiko turėtume likti mieste? — Vandemejeris nejučia pasižiūrėjo į laikrodį.

— Man tas pat. Galite išvykti dabar pat arba galite palaukti, iki bus atrinkti prisiekusieji. Juk visi turite tuos didžiulius reaktyvinius. Jeigu man jūsų prireiks, susirasiu. — Fičas pastatė savąją stiklinę su vandeniu ant židinio briaunos ir apsidairė po kambarį. Staiga jisai susirengė juos palikti. — Dar kas?

Nė žodžio.

— Gerai. — Atidarydamas paradines duris jis kažką tarstelėjo Chosė ir dingo. Tylomis jie stebeilijo į prabangų kilimą, nerimaudami dėl pirmadienio, nerimaudami dėl daugelio dalykų.

Šiek tiek virpančiomis rankomis Džanklas galiausiai prisidegė cigaretę.

Vendelas Roras užkalė pirmąjį kapitalą bylinėjimosi žaidime, kai dvejetas naftininkų sudegė Įlankos vandenyse įrengtoje "Shell” gręžinio platformoje. Jo honoraro dalį sudarė beveik du milijonai, ir jis netrukus ėmė įsivaizduoti esąs advokatas, su kuriuo dera skaitytis. Jis paleido savo pinigus apyvarton, gavo daugiau bylų, ir keturiasdešimties jau turėjo agresyvią firmą ir padorią teismo salių skandalisto reputaciją. Paskiau kvaišalai, skyrybos ir kai kurios netikusios investicijos kuriam laikui sugriovė jo gyvenimą, ir penkiasdešimties jis ginčijo nuosavybės teises ir gynė krautuvių vagišius kaip ir milijonai kitų teisininkų. Kai bylinėjimųsi dėl asbesto žalos banga užliejo Įlankos pakrantę, Vendelas vėl atsidūrė tinkamoje vietoje. Užkalė antrąjį kapitalą ir prisiekė sau niekad jo neprarasti. Įsteigė firmą, atnaujino didžiulius kontorų apartamentus, netgi susirado jauną žmoną. Išsivadavęs nuo girtuoklystės ir piliulių, didžiulę savo energiją Roras nukreipė į bylinėjimąsi su Amerikos korporacijomis, atstovaudamas nukentėjusiesiems. Savo antruoju bandymu jis dar greičiau iškilo teismo advokatų sferose. Užsiaugino barzdą, tepė briliantinu plaukus, tapo radikalu ir susilaukė didžiulio pasisekimo paskaitinėse kelionėse.

Roras susipažino su Selesta Vud, Džakobo Vudo našle, per jauną teisininką, kuris parengė Džakobo testamentą artėjant šio mirčiai.

Džakobas Vudas pasimirė penkiasdešimt vienerių, bemaž trisdešimt metų surūkydavęs po tris pakelius cigarečių per dieną. Prieš mirtį jis dirbo gamybos meistru laivų statykloje ir gaudavo atlyginimo keturiasdešimt tūkstančių per metus.

Kito kurio, ne tokio ambicingo teisininko rankose atvejis atrodytų ne kas daugiau, kaip tik dar vienas miręs rūkalius iš daugybės kitų. Tačiau Roras per savo kontaktus užmezgė pažinčių, kur buvo brandinamos didžiausios svajonės, kokias tik kada nors įsivaizdavo teismų advokatai. Visi jie buvo gaminių patikimumo specialistai, visi užkalę milijonus iš krūtų implantatų, "Dalkon Shields” ir asbesto. Dabar jie susitikdavo kelissyk per metus ir rezgė planus, kaip išsikasti amerikietiškųjų žalos atlyginimo įstatymų aukso gyslą. Per pasaulio istoriją jokia teisėtai pagaminta prekė nenužudė tiek žmonių kaip cigaretės. Ir jų gamintojų kišenės tokios gilios, jog pinigai pelijo.

Roras paklojo pirmą milijoną, o paskui prie jo prisidėjo septynetas kitų. Be didelių pastangų grupė greitai užsitikrino Specialiosios tabako komisijos, Sąjungos už pasaulį be tabako dūmų ir Tabako žalos fondo, taip pat saujelės kitų vartotojų grupių bei pramonės kontrolierių pagalbą. Suorganizuota ieškininio proceso taryba, savaime suprantama, su Vendelu Roru kaip pirmininku ir numatomu svarbiausiuoju žmogumi teismo salėje. Su triukšmingiausiomis fanfaromis, kokias tik gebėjo išgauti, Roro grupė prieš ketverius metus įregistravo ieškinį Harisono apygardos apylinkiniame teisme, Misisipės valstijoje.

Pagal Fičo atliktą tyrimą, Vud byla prieš "Pynex” tokio pobūdžio buvo penkiasdešimt penktoji. Trisdešimt šešios atmestos dėl daugybės priežasčių. Šešiolika pateko į teismą ir baigėsi palankiais tabako kompanijoms sprendimais. Dvi nutrauktos dėl procesinių reikalavimų pažeidimų. Nė vienas ieškinys nebuvo patenkintas. Ieškovui cigarečių byloje niekad neišmokėta nė cento.

Roro nuomone, nė vienoje iš tų kitų penkiasdešimt keturių bylų ieškovo nerėmė tokia didžiulė grupė. Niekad ieškovui neatstovavo teisininkai, turintys pakankamai pinigų, kad galėtų prilygti lošimo mastui.

Fičas sutiktų tai pripažinti.

Ilgalaikė Roro strategija buvo paprasta ir nuostabi. Šalyje milijonai rūkalių, ne visi jų serga plaučių vėžiu, tačiau pakankamas skaičius, kad jam užtektų darbo iki pat pensijos. Laimėk pirmą bylą, o paskiau sėdėk ir lauk, kad pas tave imtų veržtis būriai kitų nukentėjusiųjų. Kiekvienas provincijos miestuko advokatėlis, kurio klientė — liūdinti našlė, skambins tau dėl plaučių vėžio atvejo. Roras ir jo grupė galės rinktis kaip tinkami.

Jis veikė iš biurų komplekso, užimančio tris viršutinius seno banko pastato aukštus netoliese teismo rūmų. Vėlų penktadienio vakarą jis atidarė tamsaus kambario duris ir atsistojo prie galinės sienos, kol Džonatanas Kotlakas iš San Diego demonstravo projektoriumi. Kotlakas buvo atsakingas už prisiekusiųjų tyrimą ir atranką, nors didžiumą apklausos atliks Roras. Ilgas stalas kambario viduryje buvo nukrautas kavos puodeliais ir popierių šūsnimis. Žmonės aplinkui stalą pamėlusiomis akimis stebėjo sušvintant ant sienos dar vieną veidą.

Nelė Robert (tariama Rober), keturiasdešimt šešerių, išsiskyrusi, kadaise išprievartauta, dirba kasininke banke, nerūkanti, turinti daug antsvorio ir todėl, prisilaikant Roro prisiekusiųjų atrankos kriterijų, atmestina. Niekad nesirinkti nutukusių moterų. Nesvarbu, ką jam sakytų žiuri atrankos ekspertai. Nesvarbu, ką mano Kodakas. Roras niekad nesirinkdavo nutukusių moterų. Ypač vienišų. Jos linkusios būti šykščios ir neatjaučiančios.

Jis jau įsiminė pavardes ir veidus, daugiau nebepajėgė. Tyrinėjo tuos žmones iki šleikštulio. Išsmuko iš kambario, koridoriuje pasitrynė akis ir iš savo prabangaus biuro laiptais nulipo į konferencijų salę, kur Dokumentų komitetas, prižiūrimas Andrė Diurono iš Naujojo Orleano, užgulęs tvarkė aibę popierių. Šiuo metu, penktadienį, beveik dešimtą valandą vakaro, keturiasdešimt žmonių Vendelo H. Roro juridiniame biure įtemptai plušo.

Roras šnektelėjo su Diuronu, kol porą minučių juodu stebėjo teisininkų padėjėjų darbą. Paskiau paliko salę ir jau greitesniu žingsniu patraukė į kitą. Gyslomis tvinksėjo adrenalinas.

Tabako teisininkai toje pačioje gatvėje dirbo taip pat įtemptai.

Niekas neprilygsta įžymaus bylinėjimosi jauduliui.

Pagrindinė Biloksio teismo rūmų salė buvo antrame aukšte, pasikėlus plytelėmis klotais laiptais į atriumą, kur plūdo saulės šviesa. Sienos ką tik nudažytos nauju baltų dažų sluoksniu, grindys neseniai išvaškuotos.

Pirmadienį prieš aštuonias minia jau rinkosi atriume priešais plačias medines duris, vedančias į teismo salę. Viena grupelė, sudaryta iš jaunikaičių tamsiais kostiumais ir atrodančių stebėtinai panašiai, spietėsi viename kampe. Visi tvarkingai apsirengę, trumpais, briliantinu suteptais plaukais, daugelis buvo su raginių rėmelių akiniais arba su petnešomis, pasimatančiomis iš po siūtų pagal užsakymą švarkų. Tai Volstrito finansų analitikai, tabako vertybinių popierių specialistai, atsiųsti į Pietus sekti ankstyvosios Vud prieš "Pynex” raidos.

Kita, didesnė ir minutėmis auganti grupė padrikai stoviniavo atriumo viduryje. Kiekvienas iš jos narių nejaukiai laikė rankose popieriaus lapelį — šaukimą į prisiekusiųjų žiuri. Nedaug kas pažinojo vienas kitą, bet juos ženklino lapeliai, tad pokalbis mezgėsi nesunkiai. Tamsieji kostiumai pirmojoje grupelėje nuščiuvę stebėjo galimuosius žiuri narius.

Trečia grupė — susiraukusių ir uniformuotų — saugojo duris. Ne mažiau nei septyni šerifo pavaduotojai buvo paskirti palaikyti tvarkai pirmą posėdžio dieną. Du iš jų prie durų čiupinėjosi su metalo detektoriumi. Dar du prie greitomis pastatyto stalo plušo su dokumentais. Buvo tikimasi pilnos salės. Kiti trys gurkšnojo iš popierinių puodelių kavą ir stebėjo augančią minią.

Sargybiniai atidarė salės duris lygiai aštuntą trisdešimt, tikrino kiekvieno būsimojo žiuri nario šaukimus, leido juos po vieną vidun pro metalo detektorių, kitiems žiūrovams sakydami, kad šiek tiek teksią palaukti. Tas pat — ir analitikams, ir reporteriams.

Su tvarkingu sulankstomųjų kėdžių žiedu eilėmis apie minkštai muštus suolus teismo salė galėjo sutalpinti maždaug tris šimtus žmonių. Už barjero, prie stalų advokatams, netrukus susiburs dar trisdešimt. Teismo sekretorė, visuotinai renkama žmonių, tikrino kiekvieną šaukimą, šypsojosi ir netgi apkabino keletą pažįstamų kandidatų į prisiekusiuosius, o paskui labai mikliai suginė juos į vietas. Vadinosi Glorija Lein, Harisono apygardos apylinkinio teismo sekretorė pastaruosius vienuolika metų. Ji nė už ką nepraleistų šios progos nurodinėti ir vadovauti, derinti veidus prie pavardžių, spausti rankas, politikuoti, mėgautis trumpa visuotinio dėmesio akimirka iki šiol garsiausiame jos teismo procese. Jai talkino trys jaunesnės moterys iš sekretoriato, ir iki devintos visi kandidatai į prisiekusiuosius buvo tinkamai susodinti pagal numerius ir įnikę pildyti dar vieną šūsnį anketų.

Trūko tik dviejų. Pasak gandų, Ernestas Diulis persikėlė į Floridą, kur neva pasimirė, o dėl ponios Telos Geil Raidhauzer, užregistruotos rinkėja 1959—aisiais ir nepasirodžiusios balsavimo punktuose nuo tuomet, kai Karteris įveikė Fordą, buvimo vietos nieko nežinoma. Glorija Lein paskelbė, kad du neatvykę. Eilėse jai iš kairės nuo pirmosios iki dvyliktosios tilpo 144 būsimieji prisiekusieji, o eilėse iš dešinės nuo tryliktosios iki šešioliktosios — likusieji 50. Glorija pasitarė su ginkluotu šerifo pavaduotoju ir pagal teisėjo Harkino rašytinį potvarkį — salėn buvo įleisti ir pasodinti gale keturiasdešimt žiūrovų.

Anketos buvo greitai užpildytos, sekretorės padėjėjų surinktos, ir prieš dešimtą į salę ėmė smelktis pirmieji iš daugybės teisininkų. Jie patekdavo ne pro paradines duris, bet kažkur iš salės galo, už teisėjo katedros, kur dvejos durys vedė į kambarėlių ir kontorėlių labirintą. Visi buvo su tamsiais kostiumais ir mąsliai susiraukę, visi dėjo neįmanomas pastangas dirsčioti į būsimus prisiekusiuosius sykiu apsimesdami abejingi. Kol buvo apžiūrinėjami aplankai ir pašnabždomis tariamasi, kiekvienas bergždžiai bandė atrodyti susirūpinęs svarbesniais dalykais. Jie nežymiai slinko vidun ir užiminėjo vietas prie stalų. Dešinėje — ieškovui skirtas stalas. Toliau už jo — atsakovui. Tarp stalų ir medinio barjero, skiriančio juos nuo žiūrovų, kiekvienas įmanomas colis buvo grūste prigrūstas kėdžių.

Septyniolikta eilė buvo tuščia, vėlgi pagal Harkino nurodymus, o aštuonioliktojoje išdidžiai sėdėjo ir tyrinėjo būsimųjų žiuri narių nugaras vaikinai iš Volstrito. Už jų — keletas reporterių, paskiau — eilė vietos teisininkų ir kitų smalsuolių. Paskutinėje eilėje sėdįs Rankinas Fičas dėjosi skaitąs laikraštį.

Vienas paskui kitą rinkosi daugiau teisininkų. Vėliau savo pozicijas sugrūstose vietose tarp barjero ir advokatų stalų užėmė abiejų šalių žiuri atrankos konsultantai. Jie ėmėsi nemalonios užduoties stebeilyti į smalsius 194 nepažįstamųjų veidus. Konsultantai tyrinėjo kandidatus į prisiekusiuosius, nes, pirma, jiems už tai buvo daug sumokėta, o antra, jie tvirtino gebą nuodugniai išanalizuoti žmogų pagal šio gestų ir mimikos atskleidžiamus išdavikiškus ženklus. Jie stebėjo ir nekantraudami laukė sukryžiuojamų ant krūtinės rankų, nervingai krapštančių dantis pirštų, įtariai pakreipiamų į šoną galvų, šimtų kitų gestų, kurie neva turėtų apnuoginti žmogų ir padaryti matomas jo slapčiausias išankstines nuostatas.

Jie paskubom rašėsi pastabas ir tylomis tyrinėjo veidus. Penkiasdešimt šeštasis kandidatas į žiuri narius, Nikolas Isteris, susilaukė daugiau susirūpinusių žvilgsnių nei jam priklausytų. Jisai sėdėjo penktos eilės viduryje, apsirengęs sustandinta chaki spalvos eilute ir marškiniais su sagutėmis apykaklės kampučiuose — dailiai atrodantis jaunikaitis. Kartkartėmis apsidairydavo, bet daugiausia dėmesį buvo sutelkęs į atsineštą knygą minkštais viršeliais. Niekas kitas nepagalvojo atsinešti knygos.

Prie barjero užsipildė daugiau kėdžių. Atsakovas turėjo ne mažiau kaip šešis žiuri atrankos ekspertus, tyrinėjančius veidų trūktelėjimus ir hemorojiškus sąrėmius.

Didžiajai daliai būsimų prisiekusiųjų nepatiko būti taip vertinamiems, ir penkiolika nesmagių minučių jie susiraukę, piktais žvilgsniais kentė spoksojimą. Vienas advokatas netoliese teisėjo katedros suskelė nepadorų anekdotą, ir juokas sušvelnino įtampą. Teisininkai dalijosi paskalomis ir kuždėjosi, bet kandidatai į žiuri bijojo ištarti nors žodį.

Be abejo, paskutinysis iš teisininkų teismo salėn įžengė Vendelas Roras ir, kaip paprastai, prieš pamatant, jį buvo galima išgirsti. Kadangi neturėjo tamsaus kostiumo, vilkėjo savo mėgstamu įžanginio posėdžio ansambliu — pilku languotu sportiniu švarku, pilkomis laisvomis, ne itin priderintomis kelnėmis, balta liemene, mėlynais marškiniais su raudona ir geltona turkiško rašto varlike. Žengdamas pirma atsakovo advokatų ir nekreipdamas į anuos dėmesio, lyg visi būtų ką tik baigę karštą kivirčą kažkur užkulisiuose, jis šūkavo ant vieno padėjėjo greta savęs. Garsiai kažką pasakė kitam ieškovo advokatui, ir vos tik sutelkė į save salės dėmesį, apžvelgė potencialius prisiekusiuosius. Tai jo žmonės. Tai jo byla, tokia, kokią įregistravo savo gimtajame mieste, kad kurią nors dieną galėtų atsistoti šioje, savojoje teismo salėje ir reikalauti teisingumo iš savo žmonių. Linktelėjo vienai porai, pamerkė akį kitam. Jis pažinojo šią liaudį. Drauge jie surasią tiesą.

Jo pasirodymas sutrikdė žiuri atrankos ekspertus, kurių nė vienas iš tikrųjų nepažinojo Vendelo Roro, bet visi buvo išsamiai informuoti apie jo reputaciją. Kai kurių būsimų prisiekusiųjų — žmonių, faktiškai jį pažįstančių — veiduose jie pastebėjo šypsenas. Ekspertai skaitė gestikuliaciją ir mimiką, kol visas galimų prisiekusiųjų korpusas tartum lengviau atsikvėpė ir pasidavė pažįstamo veido poveikiui. Roras buvo čionykštė legenda. Iš paskutinės eilės Fičas jį keikė.

Pagaliau pusę vienuoliktos pro duris už teisėjo katedros staiga įvirto šerifo pavaduotojas ir sušuko:

— Stot, teismas eina!

Trys šimtai žmonių pašoko ant kojų, o tuo metu į katedrą užlipo garbusis Frederikas Harlemas ir pakvietė visus atsisėsti.

Kaip teisėjas jis buvo gan jaunas, penkiasdešimties, demokratas, gubernatoriaus paskirtas į atsilaisvinusią vietą, paskiau išrinktas gyventojų. Kadangi kažkada jis buvo ieškovės advokatas, dabar kalbėta, kad esąs ieškovės teisėjas, nors tai nebuvo tiesa. Tiesiog paskalos, su pasimėgavimu skleidžiamos atsakovo komandos. Iš teisybės, anksčiau jis buvo padorus bendrosios praktikos advokatas vienoje nedidelėje firmoje, nepagarsėjusioje savo pergalėmis teismuose. Jis daug dirbo, tačiau visados jautė potraukį vietos politikai — žaidimui, kurį apsukriai žaidė. Jo sėkmė atsipirko — buvo paskirtas teisėju ir dabar uždirbdavo aštuoniasdešimt tūkstančių dolerių per metus, daugiau negu kada nors sudarydavo kaip advokatas.

Prikimštos tiek daug užregistruotų rinkėjų salės vaizdas sušildytų bet kurio renkamojo pareigūno širdį, ir jo prakilnybė nepajėgė nuslėpti plataus šypsnio, pasveikindamas aptvare prisiekusiųjų korpusą, lyg anie būtų savanoriai. Baigiantis trumpai sveikinamajai kalbai, kurioje pabrėžta jų dalyvavimo svarba, jo šypsena išnyko. Harkinas negarsėjo nei šiltumu, nei humoru, tad jis greitai surimtėjo.

Ir būta dėl ko. Priešais jį sėdėjo daugiau teisininkų, negu faktiškai galėjo sutilpti prie abiejų stalų. Teismo dokumentuose aštuoni buvo užregistruoti kaip ieškovo advokatai, ir devyni — kaip atsakovo. Prieš keturias dienas uždaroje teismo salėje Harkinas paskyrė abiem šalims vietas. Kai bus parinkta žiuri ir prasidės procesas, tik šeši kiekvienos šalies advokatai galės sėdėti pakišę kojas po stalu. Kitiems paskirta kėdžių eilė, kur dabar glaudėsi ir stebėjo žiuri atrankos konsultantai. Jis taip pat skyrė vietas šalims — Selestai Vud, našlei, ir "Pynex” atstovui. Potvarkis dėl vietų buvo išdėstytas raštu ir įtrauktas į bukletą taisyklių, kurias jo prakilnybė parašė kaip tik šiai progai.

Ieškininis pareiškimas įregistruotas prieš ketverius metus ir nuo pat pradžių buvo energingai palaikomas ir ginamas. Dabar dokumentacija sudarė vienuolika pasaugos dėžių. Abi šalys jau išleido milijonus, iki atsidūrė šiame etape. Procesas tęsis mažiausiai mėnesį. Šiuo metu teismo salėje susirinkę kai kurie šviesiausi šalies juridiniai protai ir didžiausi savimylos. Fredas Harkinas buvo pasiryžęs tvarkytis tvirta ranka.

Kalbėdamas į mikrofoną ant katedros, jis pateikė trumpą proceso apžvalgą, bet vien tik informacijos dėlei. Malonu šiems žmonėms paaiškinti, kodėl jie čia pakviesti. Pasakė, kad procesas turėtų trukti kelias savaites ir kad prisiekusieji nebus izoliuoti. Esama konkrečių įstatymo numatytų išimčių žiuri nario priedermei atlikti, paaiškino jis, ir pasiteiravo, ar pro kompiuterį nepraslydo kuris nors perkopęs šešiasdešimt penkerius. Šešios rankos šovė aukštyn. Jis atrodė nustebęs ir pažvelgė tiesiai į Gloriją Lein, kuri gūžtelėjo, lyg šitai nuolat pasitaikytų. Šešetas turėjo pasirinkimo galimybę pasišalinti tuojau pat, ir penki tą padarė. Skaičius sumažėjo iki 189. Žiuri atrankos konsultantai pasižymėjo ir išbraukė pavardes. Advokatai oriai užsirašinėjo pastabas.

— Taigi, ar yra pas mus neregių? — paklausė teisėjas. — Tai yra oficialiai neregių? — Klausimas buvo lengvas ir paskatino keletą šypsenų. Kodėl neregys turėtų prisistatyti prisiekusiojo pareigai? Negirdėtas dalykas.

Pamažu iš kompanijos vidurio, septintos eilės, perpus nuo viršaus į apačią, pakilo viena ranka. Kandidatas į prisiekusiuosius, numeris šešiasdešimt trys, toks ponas Hermanas Graimzas, penkiasdešimt devynerių metų amžiaus, kompiuterių programuotojas, baltasis, vedęs, bevaikis. Kas čia per velnias? Ar kas nors žinojo, kad jis aklas? Abiejų šalių žiuri atrankos ekspertai susispietė pasitarti. Hermano Graimzo fotografijose buvo jo namai ir viena ar dvi jo paties momentinės nuotraukos ant priekinio priebučio. Gyvenąs šiuose kraštuose apie trejus metus. Užpildytose anketose neatspindėta jokia negalia.

— Prašom atsistoti, sere, — paragino teisėjas.

Ponas Hermanas Graimzas pamažu atsistojo, sukištomis į kišenes rankomis, paprastai apsirengęs, su normaliais iš pažiūros akiniais. Neatrodė, kad būtų aklas.

— Prašom, jūsų numeris? — paklausė teisėjas. Jis, skirtingai nei teisininkai ir jų konsultantai, neprivalėjo įsiminti kiekvieno mažmožio apie kandidatus į prisiekusiuosius.

— Ee, šešiasdešimt trečias.

— O pavardė? — teisėjas sklaidė savojo kompiuterinio atspaudo lapus.

— Hermanas Graimzas.

Harkinas susirado pavardę ir pažvelgė į jūrą veidų.

— Ir jūs oficialiai neregys?

— Taip, sere.

— Ką gi, pone Graimzai, pagal mūsų įstatymus, jūs atleidžiamas nuo prisiekusiojo priedermės. Galite eiti.

Hermanas Graimzas nepajudėjo, netgi nė nekrustelėjo. Tik pažvelgė tiek, kiek pajėgė matyti, ir paklausė:

— Kodėl?

— Atsiprašau?

— Kodėl turiu palikti salę?

— Nes jūs aklas.

— Aš tai žinau.

— O, na, aklieji negali eiti prisiekusiojo pareigų, — paaiškino Harkinas ir suspėjo žvilgtelėti dešinėn, paskiau kairėn, kol jo žodžiai nutilo.

— Jūs galite eiti, pone Graimzai.

Hermanas Graimzas delsė mąstydamas, ką atsakyti. Teismo salė nuščiuvo. Pagaliau jis prašneko:

— Kas sako, kad neregiai negali eiti prisiekusiojo pareigų?

Harkinas jau tiesė ranką prie įstatymų sąvado. Jo prakilnybė šiam procesui buvo kruopščiai pasirengęs. Prieš mėnesį nustojo klausęsis kitų dalykų ir užsidarė savajame kabinete, kur sėdėjo įnikęs į ginamąsias kalbas, faktų pateikimus, taikomąją teisę ir paskutiniąsias procesinio kodekso pataisas. Savo kaip teisėjo kadencijos metu jam teko sudarinėti dešimtis prisiekusiųjų žiuri, įvairiausių žiuri visokiausioms byloms, ir tarėsi regėjęs ir šilta, ir šalta. Tad, žinoma, per pirmąsias dešimt žiuri atrankos minučių jaus spaudimą. Ir, žinoma, teismo salė bus sausakimša.

— Norite būti prisiekusysis, pone Graimzai? — paklausė jis, stengdamasis laimėti laiko, kol sklaidė puslapius ir žvelgė į gausybę čia susirinkusių jurisprudencijos talentų.

Ponas Graimzas buvo bepradedąs nusiteikti priešiškai.

— Jūs man pasakykite, kodėl neregys negali būti tarp žiuri narių? Jeigu tai parašyta įstatymuose, tuomet jie diskriminuoja, ir aš teisiuos. O jeigu įstatymuose to neparašyta ir jeigu tai tik tokia praktika, tuomet aš juo labiau teisiuos.

Maža abejonių, kad bylinėtis ponui Graimzui ne naujiena.

Vienoje barjero pusėje sėdėjo du šimtai žmogelių, atitemptų į teismą remiantis įstatymu. Kitoje pusėje — patsai įstatymas asmenyje teisėjo, iškilusio viršum visų kitų: šutvės pasipūtusių teisininkų, žvelgiančių iš aukšto viršum savo užriestų nosių, sekretorių, šerifo pavaduotojų, tvarkdarių. Atstovaudamas visiems pašauktiesiems, ponas Hermanas Graimzas sudavė stiprų smūgį valstybės aparatui, ir kaip atpildą iš savo kolegų susilaukė krizulių bei tylaus juoko. Tačiau jam buvo tas pat.

Teisininkai už barjero šypsojosi, — mat šypsojosi ir kandidatai į prisiekusiuosius, — muistėsi vietose ir krapštėsi pakaušius, nes nė vienas nežinojo, ką daryti. "Niekad anksčiau nebuvau to regėjęs”, — kuždėjosi jie.

Įstatyme parašyta, kad neregį galima atleisti nuo priedermės dalyvauti prisiekusiųjų žiuri, ir kai teisėjas perskaitė žodį galima, jis greitai nusprendė apraminti poną Graimzą ir imtis jo vėliau. Nėra prasmės būti patrauktam atsakomybėn savo paties teismo salėje. Esama ir kitų būdų, kaip nušalinti aną nuo prisiekusiojo pareigų. Aptarsiąs tai vėliau su advokatais.

— Aš persigalvojau, pone Graimzai, manau, jūs būsite puikus prisiekusysis. Prašom sėstis.

Hermanas Graimzas linktelėjo ir nusišypsojo:

— Dėkui, sere.

Kaip perprasti aklą prisiekusįjį? — suko galvas ekspertai, stebėdami jį pamažu susilenkiant ir atsisėdant. Kokios jo išankstinės nuostatos? Katrai šaliai jis bus palankesnis? Žaidime be taisyklių plačiai laikomasi aksiomos, kad žmonės, turintys trūkumų ir negalių — puikūs prisiekusieji ieškovams, nes geriau supranta kentėjimo prasmę. Tačiau esama aibė išimčių.

Galinėje eilėje Rankinas Fičas lenkėsi kaip įmanoma dešiniau, veltui stengdamasis akimis susižinoti su Karlu Nusmenu, žmogumi, kuriam jau sumokėta 1 200 000 dolerių, kad parinktų tobulą žiuri. Nusmenas su bloknotu rankoje sėdėjo vidur savųjų žiuri atrankos konsultantų ir tyrinėjo veidus, lyg labai gerai būtų žinojęs, kad Hermanas Graimzas aklas. Tačiau jis nežinojo, ir Fičas tai matė. Smulkutis faktas, praslydęs pro plačiai jų užmestą duomenų rinkimo tinklą. Ką dar jie praleidę? — klausė save Fičas. Kai tik bus paskelbta pertrauka, jis nudirsiąs nuo Nusmeno kailį.

— Taigi, ponios ir ponai, — griežtesniu balsu tęsė teisėjas, nekantraudamas eiti toliau, kai čia pat pavyko išvengti ieškinio dėl diskriminacijos, — mes pereiname prie žiuri atrankos etapo, kuris užims šiek tiek laiko. Bus kalbama apie fizines negalias, kurios galėtų jums sutrukdyti atlikti prisiekusiojo priedermę. Neketiname jūsų trikdyti, bet jeigu turite kokią nors fizinę problemą, mums reikia ją aptarti. Pradėsime nuo pirmosios eilės.

Glorijai Lein atsistojus praėjime ties pirmąja eile, vienas vyriškis, apie šešiasdešimties metų, pakėlė ranką, paskiau atsistojo ir nuėjo pro švaistinius vartukus už barjero. Tvarkdarys nuvedė jį prie liudytojo krėslo ir patraukė į šalį mikrofoną. Teisėjas savo katedroje pasislinko į patį kraštą ir pasilenkė žemyn, kad galėtų su žmogumi kuždėtis. Dvejetas advokatų, po vieną nuo abiejų šalių, atsistojo tiesiai prieš liudytojo pakylą ir užstojo žiūrovams vaizdą. Glaudžią kuopelę užbaigė teismo protokoluotoja, ir kai visi jau atsidūrė savo vietose, teisėjas tyliai pasiteiravo vyriškį, kokia bėda jį kamuoja.

Pasirodė, tai buvo stuburo kremzlės disko išvarža, ir jis turėjo savo daktaro pažymą. Atleistas žmogus paskubomis paliko salę.

Kai vidudienį Harlemas paskelbė priešpiečių pertrauką, dėl medicininių priežasčių jau buvo atleidęs trylika žmonių. Įsiviešpatavo nuobodulys. Pusę pirmos posėdis bus tęsiamas daugmaž panašiai.

Nikolas Isteris paliko teismo rūmus vienas pats ir šešis kvartalus nužingsniavo į "Burger Kings”, kur užsisakė milžinišką mėsainį ir kokos. Atsisėdęs kabinoje prie lango, stebėjo nedidelėje žaidimų aikštelėje besisupančius vaikus, vartė USA Today ir neskubiai valgė, nes turėjo pusvalandį laiko.

Ta pati blondinė, kuri pirmą sykį sutiko jį parduotuvės kompiuterijos skyriuje mūvėdama aptemptais džinsais, dabar buvo apsirengusi duksliais firminiais "Umbro” šortais, laisvais tenisinukais, naujais "Nike” sportukais ir ant peties turėjo pasikabinusi nedidelį sportinį krepšį. Dabar sutiko jį antrą sykį, kai nešina padėklu ėjo pro kabiną ir tartum netikėtai atpažinusi sustojo.

— Nikolas, — tarė ji, lyg abejodama.

Jis pakėlė į ją akis, ir per nejaukią sekundėlę sumojo, kad jie kažkur buvo susitikę. Tačiau vardas niekaip nėjo į galvą.

— Jūs manęs neprisimenate, — maloniai nusišypsojo ji. — Prieš dvi savaites lankiausi pas jus kompiuterijos skyriuje, ieškodama...

— Taip, prisimenu, — atsakė jis, greitomis žvilgtelėjęs į jos dailiai įdegusias kojas. — Nusipirkote skaitmeninį radiją.

— Tikrai. Vadinuosi Amanda. Kaip prisimenu, palikau jums savo telefono numerį. Turbūt pametėte.

— Teiktumėtės prisėsti?

— Dėkui. — Ji greitai atsisėdo ir užsisakė prancūziškų bulvyčių.

— Aš tebeturiu numerį, — tarė jis. — Po teisybei...

— Nesvarbu. Tikriausiai skambinot man kelis kartus. Mano atsakiklis sugedęs.

— Ne. Dar neskambinau. Bet mąsčiau apie tai.

— Aišku, — tarė ji ir mažne sukikeno. Turėjo puikius dantis, kuriuos mielai jam demonstravo. Plaukai surišti arklio uodegėle. Atrodė pernelyg šauniai ir pernelyg gerai sudėta, kad būtų risnotoja. O veide — jokių prakaito požymių.

— Tad ką čia veikiate? — paklausė jis.

— Užsukau pakeliui į aerobiką.

— Prieš aerobiką valgote prancūziškas bulvytes?

— Kodėl ne?

— Nežinau. Tiesiog neatrodo teisinga.

— Man reikia angliavandenių.

— Suprantu. Ar prieš aerobiką rūkote?

— Kartais. Ar todėl nepaskambinote? Kad aš rūkau?

— Ne, tikrai ne.

— Baikite, Nikolai. Galiu tai suprasti. — Ji tebesišypsojo ir stengėsi koketuoti.

— Ką gi, man tai šmėstelėjo mintyse.

— Įsivaizduoju. Ar kada nors skyrėte pasimatymus rūkalei?

— Kiek pamenu, ne.

— Kodėl?

— Galbūt todėl, kad nenoriu kvėpuoti dūmais iš antrų rankų. Nežinau. Bet per daug nesuku dėl to sau galvos.

— Jūs kada nors rūkęs? — Ji paknebinėjo dar vieną bulvytę ir įdėmiai jį stebėjo.

— Žinoma. Visi vaikai bando. Kai man buvo dešimt, nukniaukiau pakelį "Camel” iš mūsų namuose dirbusio santechniko. Surūkiau visas per dvi dienas, apsirgau ir pamaniau, kad mirštu nuo vėžio. — Jis atsikando mėsainio.

— Ir to užteko?

Kramtydamas jis pamąstė, o paskui atsakė:

— Manau, taip. Neprisimenu, kad būčiau surūkęs dar nors vieną cigaretę. Kodėl jūs pradėjote?

— Iš kvailumo. Bandau mesti.

— Gerai. Esate labai jauna.

— Dėkui. Ir leiskite man spėti. Kai mesiu, jūs man paskambinsite, taip?

— Ir šiaip galiu paskambinti.

— Jau tą girdėjau. — Ji plačiai, koketiškai nusišypsojo. Ilgai patraukė pro šiaudelį gėrimo, o paskui tarė: — Ar galiu paklausti, ką čia veikiate?

— Valgau mėsainį. O jūs?

— Jau sakiau. Traukiau į sporto salę.

— Teisybė. O aš paprasčiausiai ėjau pro šalį, turėjau miesto centre šiokį tokį reikalą, pasijutau alkanas.

— Kodėl dirbate kompiuterijos skyriuje?

— Atseit norite pasakyti, kodėl bergždžiai švaistau laiką dirbdamas už minimalų atlygį prekybos centre?

— Ne, bet panašiai.

— Aš studentas.

— Kur?

— Niekur. Kol kas pertrauka tarp aukštųjų mokyklų.

— Kuri buvo paskutinioji?