Stai kaip saulė nušvietė jo kambarį:

Būti be būties apibrėžimo,

Saulėtekio akimirką, ant lovos krašto, būti,

Savasties skruzdę perkeisti į jautį,

Organiškai tunkantį, būti perkeistam

Iš daktaro į jautį, prieš atsistojant,

Žinoti, kad perkeitimas ir jaučio nerangi galia

Kyla iš jėgos, kuri yra saulės jėga,

Nesvarbu, ar ji tiesiai iš saulės ateina, ar ne.

Stai kaip jis tapo laisvas. Stai kaip jo laisvė atėjo.

WALLACE STEVENS, „Ką tik išlaisvintas žmogus" („The Latest Freed Man")

EMERSONAS

„Siaubas galingai veikia kūną per proto terpę, todėl turi būti taikomas gydant beprotystę."

BENDŽAMINAS RASAS „Amerikos psichiatrijos tėvas" 1818 

Pirmas skyrius

Mėnesį padirbęs psichoanalitiku suvokiau, kad anglosaksų kilmės protestantus sunku suprasti - tuo jie liūdnai garsėja. Jų kūnai bemaž nebylūs, o patys kalba užuolankomis kaip šios srities meistrai anglai. Trejus metus prasimokęs Oksforde įsitikinau: kai pastarieji sako „Tiesą sakant, taip", turi galvoje „Ne", o „Tiesą sakant, ne" gali reikšti ką tik nori.

Kad ir kaip stengiausi, kamantinėdamas iš visų pusių - visai kaip mano tėvas stomatologas puldamas užsispyrusį dantį - Cerokio Put- namo paslapties taip ir neįminiau. Buvo pusė septynių ryto. Jaučiausi visiškai nusivaręs nuo koto, nes kiaurą naktį budėjau ligoninėje. Cerokis pasirodė priėmimo skyriuje iš anksto nepaskambinęs ir nusiuntė žinutę į pypsį budinčiajam gydytojui - man. Jis sakė nesąs įsitikinęs, kad jam reikia gydytojo, tačiau pernakt nesudėjo akių ir jam reikia konfidencialiai pasikalbėt „vienu delikačiu reikalu". Kažkokią jausmo kruopelytę jame įžvelgiau tik tada, kai papasakojo man neseniai per kviestinę vakarienę namuose taip įtūžęs ant savo žmonos Lilės, kad padaręs negirdėtą dalyką: paėmė savo lininę servetėlę ir metė ją ant staltiesės prie savo lėkštės.

Mano klausinėjamas neigė, kad jį kamuoja depresija. Neigė bandęs žudytis, daręs savižudiškus gestus, galvojąs apie savižudybę ir nerodė jokių pamišimo požymių. Jis atrodė kaip vyras, kuriam geriausiai tinka apibūdinimas „normalus".

Cerokis ir atrodė gana normalus. Mano bendraamžis - trisdešimt dvejų, - mano ūgio - metro devyniasdešimt - ir toks pat tuktelėjęs. Tačiau aš buvau atsimetęs nuo tikėjimo žydas, o jis - priremtas prie sienos anglosaksų kilmės protestantas užsagsty- tais rausvais marškiniais, išlygintomis chaki spalvos kelnėmis, tobula smailia nosimi, žavingu apgamu ant vieno berniukiško skruosto, atgal sušukuotais, kiek šone perskirtais gelsvai rudais plaukais. Įdegęs, gražus, jis panėšėjo į Robertą Redfordą jaunystėje. Buvo turtingas dviejų dukrų - Houp ir Kisės - tėvas. Kvailai šyptelėjęs prisipažino esąs advokatas. Baigė Jeilio universitetą ir susikrovė nedidelį turtą dirbdamas Volto Disnėjaus bendrovėje Kalifornijoje, bet prieš pusantrų metų grįžo į Naująją Angliją, iš kur buvo kilęs.

- Bet Disnėjus žudo, - tarė jis. - Ten sakoma: „Jei šeštadienį neateini į darbą, sekmadienį gali nebesivarginti".

Jo žmona Lilė taip pat buvo iš Naujosios Anglijos. Už milijoną ar du jis netoliese nusipirko kalvą ir arklių ūkį. Juodu su žmona mėgo žirgų sportą: ji - kliūtinį jojimą, jis - polą. Metus jis dykinėjo, o dabar bandė nuspręsti, ko griebtis.

- Tai ir neduoda jums ramybės? - paklausiau.

- Ne, ne - nieko panašaus, - atsakė jis. - Tiesiog kartais pabundu trečią nakties ir imu lyginti save su kitais, daug gyvenime pasiekusiais žmonėmis. Atsigręžiu į žmoną ir sakau: „Aš nevykėlis". Anksčiau ji iškart pakirsdavo, bet dabar taip įprato, kad nė neatsimerkia, tik suniurna: „Išgerk tabletę halkiono ir miegok toliau". Lilė pernelyg dažnai tai girdėjo.

- Vadinasi, turit vedybinio gyvenimo problemų?

- Ne, ne, viskas, tiesą sakant, gerai. Įprasti nesutarimai, dažniausiai todėl, kad ji labai tvarkinga, o aš - matot, koks tvarkingas atrodau?

- Sakyčiau, labai.

- Labai. Bet kai niekas nemato, esu ganėtinai apsileidęs. Nieko baisaus: kojinės ant grindų, nepasikabinu drabužių. O ji labai tvarkinga. Praėjusią savaitę smarkiai susiriejom, kai buvom paleidę tarnaitę. Aš iškrausčiau indaplovę, o sidabrinius įrankius tiesiog sumečiau į stalčių. O Lilė sudeda šaukštus vieną į kitą! Anądien aš pasakiau: „Maldauju, nežemink mano orumo - leisk gyvent kaip paršui".

Aš nusijuokiau, bet jis vos šyptelėjo.

- Lilė - stulbinanti moteris. Jei būtų čia, negalėtumėt atplėšt nuo jos akių. Buvo auklėjama kaip aukštuomenės panelė, lankė šokius ir taip toliau. Net pagimdžius du vaikus jos kūnas tiesiog pasakiškas. Net neįtikėtina. Jums reikėtų pamatyti ją raitą.

- Turėtų būt labai smagu, - pasakiau tramdydamas žiovulį ir galvodamas: „Pakaks tų skiedalų! Kaip man jo atsikratyt ir nu- migt?" - atsikelti ankstų rytą ir jodinėti su žmona.

- Anksti ryte ji niekada nejodinėja.

- Kodėl?

- Lilė lanko psichoanalizės sesijas. Po teisybei, jos gydytojas dirba čia. Todėl ir atėjau. Toks daktaras Dovas. Pažįstat?

- Pažįstu.

- Jinai eina pas jį kasdien šeštą ryto, - jis dirstelėjo į laikrodį - jūreivišką, su devyniolika laiko juostų. - Dabar ji ten.

Jo akys užkliuvo už mano ir tuoj pat nusisuko į šalį - taip vyrai daro bandydami užmegzti ryšį su pašnekovu.

- Žinot, man atrodo, esu beprotis, kad taip galvoju, o kaip teisininkas neigsiu kada nors jums taip sakęs, bet... ėėė... man atrodo... ne, tai beprotystė.

- Klokit.

- Aš manau... manau, kad mano žmona suka romaną su daktaru Dovu.

Mintyse krūptelėjau. Cerokis paminėjo žodį „paršas". Slomas Dovas buvo vienas iš nepatraukliausių ir nemaloniausių vyrų, kuriuos kada nors buvau sutikęs. Kaip buvo įprasta sakyti tais laikais, jis buvo „nuskriaustas grožiu". Maždaug penkiasdešimtmetis, žemas - gal metro šešiasdešimt penkių ūgio - storas žydas tankiais, garbanotais kaštoniniais plaukais, lyg šalmas užkritusiais ant kaktos, akutėmis, giliai sukištomis į akiduobių plyšelius, nelygiais dantimis, vis dar besitikinčiais, kad ant jų užspraus plokšteles, ir pažiūrėti nepatenkinta nosimi, jis, rodės, mėgaujasi savo atstumiančia išvaizda. Vilkėdavo suglamžytais kostiumais, ryšėdavo dėmių išmargintais, nuo kaklo atsiknojusiais kaklaraiščiais, panašiais į virtinę laisvų jau naudotų pakaruoklio kilpų. Nepaisant to, o gal kaip tik dėl to, Slomas mėgo vaidinti - taip kai kurie aukščio bijantys žmonės tampa tiltų dažytojais, kad įveiktų savo baimę. Tas storas žmogeliukas amžinai trinda- vosi tau prieš akis, amžinai stengdavosi atrodyt didesnis, negu iš tikrųjų yra. Per seminarus ir privačias konsultacijas jis visuomet stiepdavosi ant pirštų galiukų it kokia įsismaginusi balerina ir dėstydavo kvailas froidiškas teorijas žydus populiariuose Apa- lačų kalnų kurortuose linksminančio komiko balsu ir gestais, tiesiog neįtikėtinai šaipydamasis iš savęs. Slomas turėjo didelę privačią praktiką, be to, buvo iš tos saujelės psichiatrų, pas kuriuos eidavai tartis, kai norėdavai gauti tinkamiausią tau specialistą. Jis buvo iškilus psichoanalitikas, geriausias froidininkas miesto institute ir vadovavo Vargo ambulatorinei klinikai, įsikūrusiai ligoninės teritoriją įžambiai kertančio užpelkėjusio, nendrėmis apžėlusio dešrelės formos ežeriuko gale.

Žodžiu, krintantis į akį, bet tikrai ne patrauklus. Kaip galėjo moteris, juo labiau stulbinanti anglosaksų kilmės protestantė, ledo karalienė susižavėti Slomu Dovu?

Taigi žiūrėdamas į Cerokį galvojau: viskas aišku, šitas vyras beprotis. Tačiau per savo ankstesnį gyvenimą, ypač per pastaruosius kelionių po pasaulį su gydytojo krepšiu metus, supratau viena: kaip ir su laimėjimais - kad ir kiek pasiektum, kas nors vis tiek tave pralenks, taip ir su žmogaus nuopuoliu - kas nors vis tiek ritasi pro tave žemyn, į tokią prarają, kad nė įsivaizduoti negali. Taigi tepaklausiau:

- Tikrai?

- Taip. Ji gydosi pas jį jau daugiau negu metai. Mes grįžom į Rytus, nes apie tai svajojom. Ištrūkę iš to netikro Holivudo spindesio norėjom atsipūsti drauge, pabūti su vaikais. Nieko mums netrūko. Bet paskui ji pasijuto kiek prislėgta ir kreipėsi į jį patarimo, - jis atsiduso. - Jinai eina pas jį kiekvieną šiokiadienio rytą, kartais dar šeštadienį, o retsykiais ir sekmadienį. Mes ne- besimylime, bet ji atrodo vis seksualesnė. Ne tik man, bet ir mano draugams. Pirkinėjasi gundančius apatinius - spalvingus, nėriniuotus, suprantat?

Linktelėjau galvą. Galvoje ėmė suktis fantazijos: nėriniai, spalvos, mano mergina Berė; dėkojau Dievui, kad psichiatras turi vieną pranašumą: išgirsta gan pikantiškų kalbų apie seksą.

- Anksčiau ji taip nedarydavo. Bent jau nuo tada, kai gimė vaikai. Ji dar trumpai apsikirpo plaukus - kaip berniukas. O tai išties keista. Jinai didžiavosi savo ilgais plaukais. Anksčiau ji nieko panašaus nedarydavo.

- Ar klausėt jos apie tai?

- Rimtų įrodymų neturiu. Klausiu, kas vyksta per sesijas, bet ji aiškina, kad daktaras Dovas įspėjo, jog tai konfidencialu.

- Bet tai varo jus iš proto. Galėtumėt...

- Manot, kad aš beprotis?

Turint galvoje, koks realus buvo Slomas, viskas atrodė šiek tiek beprotiška - bet tik šiek tiek.

- Ne, jūs ne beprotis.

- Ačiū Dievui. Jūs manot, kad jis... na, dulkina ją per sesijas?

- Manau, kad jūs taip manot.

- Nemanau - tiksliau, nesu tuo įsitikinęs. Bet jūs sakot, kad aš nesu pamišėlis?

- Įtarus - taip, bet ne pamišęs.

- Net ne... kaip čia pasakius... truputį paranojiškas?

- Ar kada nors esat matęs daktarą Dovą?

- Nesu. Kodėl klausiat?

- Klausykit, - tariau, - jūs nežinot tiesos. Neturit jokių įrodymų.

- Ir tai varo mane iš proto! Ar man reikia gultis į ligoninę?

- Ne.

- Ar galiu ateiti su jumis pasikalbėti?

- Pradėti psichoanalizės kursą?

Jis susiraukė, lyg būčiau pasiūlęs išvalyt keletą dantų kanalų.

- Geriau šitaip nevadinkit. Tėvas ir ne vien jis - niekas mūsų šeimoje netiki psichiatrija. „Nenuleisk rankų, - sako jie visuomet, kai atsiranda kokia bėda, - nenuleisk rankų ir kvieskis advokatą". Psichoanalizė yra... kitiems.

- Pernelyg „bjauru", ar ne?

Jis sumirksėjo, tarsi kas būtų pašvietęs į jį stipriu prožektorium.

- Jūs mane pričiupot. Velnias!

- Džiaugsiuos jus matydamas.

Jis nutilo. Pajutau, kad bando įveikt dvejones. Tada atsilaisvino kaklaraištį ir pro sukąstus dantis iškošė:

- Dėjau ant jų skersą. Susitarkim dėl dienos.

Susitarėm pasimatyt kitą savaitę. Jis atsistojo, sugurino man delną ir išėjo grakščiai kaip... na, žirgas. Jis man patiko ir jį atjaučiau. Jeigu pavyks prikalbinti jį lankyti psichoanalizės sesijas, sugebėsiu jam padėti. O Slomas? Ar pasakot jam apie tai? Geriau pirma pasikalbėsiu su savo vadovu Aiku Vaitu.

Mano budėjimo naktis baigėsi. Atėjau į administracijos pastatą Farbeną, grąžinau pypsį ir praėjau pro didingus laiptus su raudonmedžio turėklais, viršuje išsiriečiančius į dešinę ir kairę. Laiptų aikštelėje dvi senovinės kinų vazos su šilkinėmis gėlėmis rėmino paveikslą, vaizduojantį laukus, karves ir išdidų vienišą medį. Mano kojos grimzdo kilime - atrodė, lyg avėčiau šlepetėmis. Kai atidariau lauko duris ir iš kondicionuoto oro patalpos atsidūriau tikrovėje, drėgnas oras tvojo man kaip riebus delnas turko masažuotojo, vanojančio mane garuose skendinčioje Stambulo pirtyje. Tą gelsvai rudą rytą stovėjau prisimerkęs ant laiptų, dunksančių ant iškilusios virš miesto kalvos viršūnės. Kojos įsirėmusios į granitą, abipus galvos - aukščiausios kolonos, tad jaučiausi, lyg stovėčiau banko tarpduryje.

Kalva vadinosi Vargo kalnas, ant jos pastatyta ligoninė - taip pat. Pirmiausia aštuoniolikto šimtmečio pradžioje pavadinimą gavo kalva. Sitaip ją pakrikštijo pulkas ištvermingų ūkininkų puritonų, išvargintų šiaurryčių, kurie talžydavo šį šiurkštų uolos luitą po keturias dienas iš eilės. Ligoninę vėliau, 1812-aisiais, įkūrė saujelė pilietiškumo jausmą turinčių jankių. Pastatę ligoninę mieste kūno negalavimams gydyti, jie nusprendė, kad reikia dar vienos, tad toli už miesto, kalnų paūksmėje, pastatė antrą psichikos ligoniams. Tai, kad ją pavadino tuo pačiu Vargo vardu, byloja apie pasitenkinimą, iškrypėlišką pasitenkinimą, kuris visuomet lydi pašaipų nuolankumą. Tokių prašmatnių, į ūkius panašių psichiatrijos ligoninių pridygo daugybė. Kai kurios išliko po šiai dienai: Ostin Rigsas, Maklinas, Bretlboro prieglauda, Separd Pretas ir Kaštonų namelis. Tos gydyklos buvo statomos vadovaujantis neigimo principu: „Dingo protas - dink iš akių". Nuo besiplečiančio miesto Vargo kalno ligoninę saugojo gamtinės kliūtys: aukšta kalva, keli grėsmingi tarpekliai ir pelkė ežerėlio gale. Gerą dešimtį paskirų jos pastatų supo beveik keturiasdešimt hektarų laukų, miškų ir upokšnių. Visa teritorija buvo aptverta aukšta geležinių virbų tvora.

Vargo kalno ligoninė netrukus tapo mokomąja ligonine, prisijungusia prie Geriausios medicinos mokyklos pasaulyje - GMM. Per visą savo istoriją Varge buvo taikomi pažangiausi proto ligų gydymo metodai. Gydymo arsenalą sudarė grandinės, klizmos, kraujo nuleidimas ir gražaus elgesio prie stalo mokymas. Dabar ligoninė taikė visus dvidešimto amžiaus pabaigos psichiatrijos laimėjimus. Tradiciškai ji buvo nestabilios psichikos turtuolių gydykla. Vienu metu buvo madinga girtis, kad „mano sūnus studijuoja Harvarde, tėvas palaidotas Maunt Oberno kapinėse, o pusbrolis gydosi Vargo kalne". Tais laikais ligoninė viliojo ne vien turčius, bet ir apsidraudusiuosius. Draudimo neturinčiųjų pasitaikydavo retai - tokius mes, visi pirmamečiai psichiatrijos rezidentai, matydavome Kendlvudo valstybinėje ligoninėje kalno papėdėje, kitoje pelkės pusėje. Vargo kalne gydėsi menininkai, poetai, liaudies dainų atlikėjai, čia nuolatos plūdo gležni vaikinai ir merginos, sugniuždyti negailestingiausiai prestižiškų Amerikos koledžų. Tai buvo įdomūs kūrybingi žmonės, su „įstabiomis ligos istorijomis". Neoficialus gydyklos devizas buvo „Varge slypi proto sveikata".

Ejo į pabaigą liepa. Rytas jau buvo karštas ir drėgnas, aušros vėsa sunkėsi iš po nakties skėčio vis mažesniais lašeliais, kaito, čirškė ir nyko. Siauriau kalnų viršūnes vėsino debesys. Priešais mane išsirikiavę palei kelius ir susimetę į guotus žaliavo ąžuolai, klevai ir katalpos su panašiais į lelijas žiedų kuokštais. Dešinėje dunksojo raudonų plytų kolonijinio stiliaus administracijos pastatas Tošiba su belangiu tyrimų sparnu, kyšančiu kiek aukščiau žemės lyg koks nerūdijančio plieno pėdos protezas. Kairėje aukštai virš kalvos, virš tarpeklio, praminto „Pamišusios porelės šuoliu", iš pušyno proskynos it akys iš slėptuvės, aprašytos baisioje pasakoje, kyšojo du vienodi smailūs Heidelbergais pramintų pastatų bokštai - kopija garsiųjų Tilto bokštų, vartų į tikrąjį Heidelbergą, „Vokiečių romantizmo lopšį". Vakarų Heidelberge buvo Vargo psichofarmakologijos centras, čia proto ligos buvo gydomos vaistais. Kitapus tarpeklio dūluojantis Rytų Heidelbergas buvo Alkoholikų ir narkomanų reabilitacijos skyrius. Veržlus nenutrūkstantis upeliukas tekėjo iš tarpeklio, liejosi į dešrelės pavidalo ežerėlį ir sunkėsi į pelkynę, kur tarp švendrų, skunko kopūstų ir vienišų karklų stūksojo žemas, vijokliais apžėlęs Slomo ambulatorijos pastatas. Arčiau kalno papėdės, palei kelią, vedantį prie kalto plieno vartų ir granito sarginės, kitapus dabar jau apleisto plataus aštunto ruožo, kadaise prašmatnaus Vargo golfo aikštyno dalies, tamsavo graikų renesanso stiliaus Toro pastatas - Froido šeimos gydymo skyrius. Stiklinis burbulo pavidalo jo stogas kiklopiška akimi su transcendentaliu įžūlumu žvelgė pro mane į smailius, savimi pasitikinčius vaistų prikimštus Heidelbergus. Toli kairėje, už ežerėlio, gūdžiame miške įsikūrė Emersonas, mano dabartinė bazė. Po vieną iš trijų pastato aukštų buvo skirta depresiniams, ribiniams ir psichotikams. Vešliose žaliose pievose šen ir ten milžiniški bukai skėtė šakas lyg metalo blizgučiais nusagstytus krinolinus.

Nusirengiau švarką, pasukau į kairę ir patraukiau siauru, vingiuotu ir kalvotu pagrindiniu keliu, einančiu ežerėlio pakraščiu ir siauru akmens tiltu kertančiu upokšnį. Vijokliais apaugusius pastatus galėjai palaikyti koledžo statiniais. Žmonės, kuriuos galėjai palaikyti studentais, taikiai vaikštinėjo - nė vienas nepanėšėjo į ligonį. Man dar reikės išmokti atskirti ligonius nuo darbuotojų iš išorės.

Buvau vienas iš penkių pirmamečių rezidentų, dalyvaujančių trejų metų psichiatrijos programoje. Sie, pirmieji, mūsų metai buvo griežtai padalyti. Maždaug kas aštuonias savaites mes eisime iš vieno padalinio į kitą pagal kompiuteriu sudarytą grafiką, mums duotą pirmąją dieną Vargo kalne. Kiekviena iš tų rotacijų turėjo išmokyti mus gydyti stacionaro ligonius, vargšelius, užrakintus įvairiuose skyriuose. Kiekviena tokia praktika bus su grupe pacientų, nelaimėlių, sergančių viena liga. Jie buvo apgyvendinti atskiruose pastatuose ar jų aukštuose: depresiniai - pirmame Emersono aukšte, ribiniai - Emersone 2, narkomanai - Rytų Heidelberge ir taip toliau. Kiekvienas pirmametis rezidentas atlikdavo tas pačias rotacijas, tik skirtinga tvarka, kas du mėnesius persėsdamas ant kitos psichiatrijos žaidimo kėdės, tik kitaip negu žaidime kėdžių čia buvo lygiai tiek pat kiek dalyvių. Atėjo antras mano pirmos rotacijos - Emersone - mėnuo. Po jos pereisiu į Tošibą, paskui į Torą, o baigiamojoje pirmųjų rezidentūros metų dalyje - į vieną ir kitą Heidelbergą. Be to, kiekvienas mūsų visiems metams buvome paskirti į įvairias Ambulatorinės klinikos komandas ir metus dirbsime su ambulatoriniais - nepaguldytais į ligoninę - psichikos ligoniais. Ir, aišku, kiekvienas mūsų, pirmamečių rezidentų, kas ketvirtą naktį budės - nuo vakaro iki ryto bus vienintelis 350 stacionaro ligonių gydytojas.

Apėjęs tolimąjį ežerėlio galą ir įkopęs į paskutinę įkalnę miške atėjau į Emersoną. Čia buvo Aiko Vaito kabinetas. Pagrindinė laiptinė buvo išpuošta įspūdingomis medinėmis baliustradomis ir turėklais, turėjusiais neleisti ligoniams nusižudyti šokant nuo laiptų. Sviesą iš stoglangio šimtai skersinių sukapojo į gabaliukus. Antro aukšto aikštelėje kabojo užrašas: EMERSONAS 2 - RIBINIŲ SKYRIUS ir lapelis su ranka padarytu prierašu „Bendra rizika". Dvidešimties raktų ryšulyje pagaliau radau reikiamą ir atrakinau duris. Betraukiant iš spynos raktą, kažkas šovė pro mane šaukdamas „Laisvė!", nubėgo laiptais ir dingo.

Netrukus iš paskos atskuodė du stambūs vyrai, lekiantys kiek kojos įkerta. Jusdamas, kad padariau siaubingą klaidą, įėjau į didelę, gerai apstatytą svetainę.

- Ei, bukagalvi!

Atsigręžiau, bet jau spėjęs susigriebti, kaip kvaila atsiliepiant atsisukti. Priešais stovėjo mano vienmetis smėlio spalvos plaukais ir kūdikio veidu, vilkintis petnešų prilaikomais džinsais ir baltais marškiniais, pasirišęs varlytę.

- Bukagalviai daro klaidas! - šypsodamas pareiškė jis.

Slaugytojų poste virė pragaras. Du žmonės vienu metu telefonu aiškino, kad Harisonas, pavojingas paranoikas, vėl paspruko.

- Šaunuolis, daktare Bašai, - tarė skyriaus vedėjas. - Pavojingasis vėl kelia pavojų! Jeigu jis pričiups žmoną, teismas numaus mums paskutines kelnes!

- Atleiskit. Kada ateis Aikas Vaitas?

- Jis čia jau kokios dvi valandos. Savo kabinete.

- Nuo penkių ryto? - nustebau. - Kodėl?

- Sakė, kad turi darbo.

Nuėjau į Emersoną 1 - Depresijų skyrių - ir pabeldžiau į Aiko kabineto duris.

- P-p-prašom užeit, - kaip visada išmikčiojo jis.

Daktaras Aikas Vaitas, rezidentūros mokymo dalies vedėjas,

buvo žemas, lieknas keturiasdešimtmetis vyras, lieso veido, šviesiai žalių akių, paryškintų ilgų, grakščių blakstienų. Tamsūs jo plaukai buvo berniukiškai kirpti, su kuodeliu - giliai susimąstęs sukiodavo jį smiliumi. Aikas, rodės, visuomet džiaugdavosi pamatęs pašnekovą. Mikčiojimas darė įspūdį, kad Aikas pažeidžiamas ir nuolankus. Jis buvo mano vadovas, dėl jo atėjau mokytis psichiatrijos į Vargo kalną. Susipažinau su juo prieš metus, kai jis pasikvietė į pokalbį prieš priimdamas į ligoninę. Į ją patekti buvo sunku: į kiekvieną vietą pretendavo dešimt. Tačiau Aikas tik metė akį į mano dokumentus ir tarė: