Vaikinas nuo gretimo kapo
Katarina Mazetti
Vaikinas nuo gretimo kapo
Puslapiai: 223
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2005 m., Vilnius
Vertėjas: Giedrė Žirgulytė
Viršelis: kietas
ISBN kodas: ISBN 9955-08-852-4
Ištrauka
Saugokitės manęs!
Irzlios vienišos moters su aiškiai nukrypusiu emociniu gyvenimu. Kas žino, kas man šaus per artimiausią pilnatį?
Juk tikriausiai esat skaitę Stiveną Kingą?
Sėdžiu ant nutrinto tamsiai žalio suolo prie savo vyro kapo ir nirštu ant jo paminklo.
Tai mažas grubiai nutašytas akmuo, ant kurio iškaltas tik jo vardas suspaustomis raidėmis – „Erjanas Valinas“. Paprasta, jei nepasakytum, kad per daug aišku, toks buvo ir jo paties gyvenimas. Net ir paminklą pasirinko jis pats, paliko nurodymus testamente.
Tik štai koks dalykėlis: jis net nesirgo.
Aš gerai žinau, ką jis norėjo pasakyti savo akmeniu: Mirtis yra Visiškai Natūrali Apytakos Dalis. Jis buvo biologas.
Ačiū, Erjanai.
Sėdžiu čia keletą dienų per savaitę pietų metu ir bent kartą savaitės gale. Jei ima lyti, išsitraukiu lietpaltį, kurį galima sulankstyti ir įsidėti į vokelį. Lietpaltis klaikus, susiradau jį mamos komodoje.
Mūsų daug, vilkinčių tokius lietpalčius šiose kapinėse.
Niekad nepasitraukiu nuo kapo neišsėdėjusi bent valandos. Matyt, viliuosi tinkamai įsiliūdėti, jei tik gerai pasistengsiu. Galima sakyti, būčiau jautusis kur kas geriau, jei būčiau pajėgusi pasijusti blogiau. Jei būčiau galėjusi sėdėti čia gręždama vieną nosinę po kitos, o ne visą laiką vogčiomis dirsčiodama į save iš šono, kad įsitikinčiau, ar ašaros tikros.
Skaudi tiesa yra tai, kad pusę laiko ant jo tik siuntu. Prakeiktas apgavike, kodėl nepasisaugojai? O likusį laiką dažniausiai jaučiuosi panašiai, kaip jaučiasi vaikas, pastipus dvylikametei papūgėlei. Taip.
Man trūksta nuolatinės jo draugijos ir sustabarėjusios mūsų kasdienės tvarkos. Niekas nešiugždena laikraščio šalia manęs ant sofos, niekad nekvepia kava parėjus namo, batų lentyna be visų Erjano batų ir botų atrodo lyg nupešiota.
Jei nesugalvoju „Saulės dievo iš dviejų raidžių“ kryžiažodyje, turiu spėti arba palikti tuščią vietą.
Viena dvigulės lovos pusė visad paklota.
Niekas manęs nepasigestų, jei nepareičiau namo pervažiuota automobilio.
Ir niekas nenuleidžia vandens tualete, jei nesinaudoju juo pati.
Taigi sėdžiu kapinėse ilgėdamasi tualeto šniokštesio. Weird enough for you, Stephen?
Kažkodėl kapinėse visad pasijuntu kaip konvulsijų tampomas antraeilis estrados komikas. Jausmų slopinimas ir magiškos fomulės, žinoma, – bet šitai tikriausiai galiu sau leisti. Jausmų slopinimas yra viskas, kuo užsiimu šiomis dienomis.
Kartu su Erjanu bent žinojau, kas esu. Mes apibrėžėme vienas kito kontūrus, juk santuoka tikriausiai tam ir skirta.
O kas esu dabar?
Esu visiškai palikta malonei to, kuris atsitiktinai į mane pasižiūrės. Vienam būsiu rinkėja, kitam pėsčioji, mokesčių mokėtoja, kultūros vartotoja, žmogiškasis kapitalas ar buto savininkė.
Arba tik padaras su nutriušusiais plaukų galiukais, sausa oda ir pralaidžiais mėnesinių paketais.
Žinoma, ir toliau galiu naudotis Erjanu apibrėždama savo kontūrus. Šią paslaugą jis man gali pasiūlyti po mirties. Jei nebūtų buvę Erjano, galėčiau vadintis „vieniša mergina per trisdešimt“, šį posakį vakar pamačiau laikraštyje, net plaukai pasistojo ant sprando. Tačiau dabar esu „vis dar jauna bevaikė našlė“. Kaip tragiška ir liūdna! Ačiū, Erjanai!
Ir kažkur širdyje mane graužia gryno nusivylimo jausmelis. Jaučiuosi nusivylusi, kad Erjanas išėjo ir numirė.
Mes buvom suplanavę tiek artimąją, tiek tolimąją savo ateitį! Kanojų atostogas Vermlande ir naudingas pensinio draudimo sutartis.
Erjanas irgi būtų jautęsis nusivylęs. Visi tie tai či pratimai, nepurkštos bulvės ir nesočiosios riebiosios rūgštys. Ką jie jam davė?
Klausia antraeilis komikas, rodydamas geltonus priekinius dantis.
Kartais mane stačiai apima siutas įsijautus į jo vaidmenį. Kaip neteisinga, Erjanai! Tu buvai toks geranoriškas ir kompetentingas!
Kartais po penkių mėnesių susilaikymo ir virpuliukas tarp kojų perbėga. Nuo jo pasijuntu lyg nekrofilė.
Šalia Erjano akmens stūkso baisioniškas, išties vulgarus balto marmuro paminklas. Auksiniai dailyraščio užrašai ant vingiuojančių akmeninių kaspinų, angelai, rožės, paukščiai ir net kaukolė su dalgiu. Pats kapas grūste prigrūstas augalų it koks mokomasis gėlininkų darželis. Ant paminklo vyro ir moters vardai su labai panašiais gimimo metais, tad tikriausiai taip perdėtai savo tėvus pagerbia koks vaikas.
Prieš keletą savaičių prie vulgaraus akmens pirmą kartą išvydau gedintįjį.Tai maždaug mano amžiaus vyras su rėksmingu vatinuku ir ausėta vatine kepe. Kepės viršus priekyje, sekant amerikiečiais, aukštėlesnis, su užrašu: „Miško Savininkai“. Jis uoliai grėbstė ir kasė savo darželį.
Prie Erjano paminklo niekas neauga. Tikriausiai rožių krūmelis jam būtų pasirodęs visiškai netinkamas kapinių biotope. O kraujažolių ar vingiorykščių gėlių krautuvėse prie kapinių vartų nenusipirksi.
Miško Savininkas ateina reguliarai kas kelios dienos, apie dvyliktą valandą. Visad apsikrovęs naujais augalais ir trąšomis. Jis, regis, kupinas pasididžiavimo savo žemdirbio gabumais, lyg kapas būtų jo kolektyvinis sodas.
Paskutinį kartą jis atsisėdo ant suolo šalia ir pažvelgė į mane iš šono, bet nieko nepasakė.
Jis skleidė keistą kvapą, o ant kairės rankos turėjo tik tris pirštus.
