Ištrauka

Šios knygos nebūčiau galėjęs parašyti be Mongolijos žmonių, kurie leido man tarp jų pagyventi ir žiemai baigiantis pasakojo savo tautos
istoriją, vaišindami sūdyta arbata ir degtine.

Ypač dėkoju Mary Clements už suteiktas specialias žinias apie žirgus ir Shelagh Broughton, kurios vertingi tyrinėjimai leido perteikti daugumą šios knygos faktų.

PROLOGAS

Akinamo sniego tyruose mongolų lankininkai apsupo plėšikaujančių totorių raitelių būrį. Lankininkai, keliais valdydami savo žemaūgius ongoliškus žirgus, stovėdami balnakilpėse taikliai leido mirtiną strėlę po strėlės. Jie niūriai tylėjo, tebuvo girdėti šuoliuojančių žirgų kanopų dundėjimas, gožiantis sužeistųjų riksmus ir vėjo kaukimą. Totoriai neturėjo kur pasislėpti nuo atskriejančios mirties, ji užgriuvo iš mūšio lauke tirštėjančių sutemų. Žirgai žvengdami klupo, iš jų šnervių tiško ryškiai raudonas kraujas.

Nuo gelsvos uolos mūšį stebėjo kailiais apsitūlojęs Jesugėjus. Atrodė, kad tyruose ne vėjas kaukia, o draskosi piktosios dvasios. Vėjas
deginte degino odą, kur nusitrynė lajaus sluoksnis, tačiau, regis, Jesugėjaus tai netrikdė. Prie tokio vėjo per daugelį metų buvo
pripratęs, net nebesuvokdavo, ar jį jaučia. Vėjas buvo gyvenimo smulkmena - tokia pat, kaip vadovauti kariams ar žudyti priešus.
Totoriams netrūko narsos, tačiau Jesugėjus juos niekino. Jis matė, kaip jie buriasi aplink jauną karį, per vėją girdėjo tą karį kažką
šaukiant. Jis vilkėjo grandelinį antkrūtinį - tokių šarvų Jesugėjus troško ir jam pavydėjo. Trumpais įsakymais totorius sustabdė karius,
kad neišsibėgiotų, ir Jesugėjus suprato - atėjo laikas įsiterpti. Tai pajuto ir devyni jo arbano (mongolų kariuomenės karinis vienetas iš
dešimties karių. (Čia ir kitur vertėjo G. Morkūno paaiškinimai.) bendražygiai, geriausi genties kariai, kraujo broliai ir artimi giminaičiai. Jie vilkėjo užsitarnautus brangius šarvus iš virintos odos (Vandenyje (kartais su priedais) virinta oda tampa kieta, panaši
į medieną. Buvo naudojama šarvams gaminti) su šuoliuojančio jauno vilko atvaizdu.

-       Ar pasirengę, mano broliai? - paklausė Jesugėjus, kai visi pasisuko į jį.
Sunerimusi prunkštelėjo viena kumelė, ir geriausias jo karys Elukas nusijuokė:
-       Mes juos visus išžudysime. Tavo garbei, mažute, - pasakė jis, trindamas kumelei ausis.

Jesugėjus kulnais paragino žirgą ir lengva risčia pajudėjo ten, kur verdančio mūšio lauke buvo girdėti šauksmai. Iš viršaus kariai matė,
kaip smarkiai siaučia vėjas. Jesugėjus, žvelgdamas, kaip prie nusilpusių karių artėja Dangiškojo tėvo rankos ir vis tvirčiau supa juos didelėmis baltomis šerkšno drobulėmis, pagarbios baimės apimtas kažką sušnibždėjo.

Jie ėmė šuoliuoti tvarkinga rikiuote be jokio įsakymo - kiekvienas vyras per dešimtmečius buvo įpratęs laikytis reikiamo atstumo ir
žinojo savo vietą. Visi tegalvojo apie viena - iš balnų išversti priešus ir palikti jų kūnus šalti tyruose.

Jesugėjaus arbanas įsiveržė į pačią besikaunančiųjų tirštumą, reikėjo prasibrauti iki priešų vado, išnirusio prieš keletą akimirkų. Jeigu
vadas liks gyvas, visa gentis seks paskui jį it šviesulį. Žirgui atsitrenkus į pirmąjį priešo karį, Jesugėjus nusišypsojo - nieku gyvu.
Totorių kariui net nespėjus pasigręžti į artėjantį pavojų, nuo smūgio lūžo stuburas. Viena ranka įsitvėręs žirgo karčių, Jesugėjus staigiais
kardo kirčiais ėmė kapoti priešus, ir tie krito tarsi lapai. Bijodamas sugadinti tėvo kardo ašmenis, užuot kirtęs, porą priešų sutrypė žirgo
kanopomis, o vieną užmušė sunkia kaip kūjis kardo rankena. Šitaip puldamas, jis įsiveržė į nuožmiai besiginančių totorių būrio vidurį.

Devyni bendražygiai sekė paskui Jesugėjų - dar vaikystėje jie prisiekė saugoti savo chaną. Net nesidairydamas jis žinojo, kad visi dengia jį
iš nugaros. Kad jie šalia, Jesugėjus suprato ir iš to, kaip bėgioja totorių vado akys. Plokščiuose išsišiepusiuose Jesugėjaus bendražygių
veiduose totorius matė savo mirtį. Galbūt šį regėjimą patvirtino aplinkui gulintys stingstantys strėlių perverti lavonai. Totorių
puolimas buvo atremtas.

Jesugėjui patiko, kad totorius atsistojo balnakilpėse ir atstatė į jį ilgą kruviną kardą. Šiojo akyse nebuvo baimės, tik pyktis ir neviltis
- mūšis pralaimėtas. Tie, kurių šąlantys lavonai gulėjo aplinkui, pamoką gavo, ir Jesugėjus žinojo - ją pajus visos totorių gentys.
Pavasarį jos ras pajuodusius kaulus ir supras, kad jo gyvulių kaimenių puldinėti nebegalima.

Totorių karys susiraukė, išgirdęs Jesugėjaus juoką. Jie žvelgė vienas kitam į akis. Ne, jie nepasimokys. Nuo lopšio totoriai mirtinai
užsispyrę. Jie sugrįš, o jis vėl turės juos vyti, pralieti dar daugiau jų nedoro kraujo. Tokia ateitis jam patiko.

Iššūkį jam metęs totorius buvo jaunas. Jesugėjus prisiminė sūnų, gimstantį jam už kalvų rytuose, ir pagalvojo, ar tik ir jo sūnui
neteks kada nors atsidurti per kardo atstumą prieš pražilusį karį.
- Kuo tu vardu? - paklausė Jesugėjus.

Aplinkui siautęs mūšis buvo pasibaigęs. Mongolai vaikščiojo tarp lavonų, rinkdami nuo jų visa, kas galėtų praversti. Vėjas vis dar
kaukė, tačiau totorius išgirdo klausimą, ir Jesugėjus matė, kad jaunasis priešas susiraukė.

-       O tu, jako pimpale?

Jesugėjus nusijuokė, bet ėmė peršėti nepridengtą odą. Be to, jis buvo pavargęs. Totorių būrį savo žemėse jie persekiojo dvi paras, be miego, kasdien suvalgydami tik po saują varškės. Jo kardas troško atimti dar vieną gyvybę, tad Jasugėjus jį pakėlė.

-       Nesvarbu, berniuk. Prijok arčiau.

Totorių karys Jesugėjaus akyse kažką pamatė ir tas kažkas buvo iškalbingiau už strėlę. Susitaikęs su lemtimi jis linktelėjo.
-       Esu Temudžinas Ugė, - pasakė. - Už mano mirtį bus atkeršyta. Aš - chano sūnus.
Jis spustelėjo kulnais, ir žirgas metėsi Jesugėjaus link. Chano kardas sušvilpė ore - kirtis buvo apskaičiuotas puikiai. Kūnas susmuko, o
žirgas tarsi strėlė nuskriejo mūšio lauku.
-       Iš tavęs, berniuk, teliko maita, - tarė Jesugėjus. - Kaip ir iš visų tų, kurie plėšikauja mano kaimenėse.

Jis apžvelgė susirinkusius karius. Pakviesti jo, keturiasdešimt septyni atjojo nuo savo gerų (Geras - mongolų ir kaimyninių tautų
klajoklių palapinė iš veltinio ir medinio rėmo, nesunki, lengvai išardoma ir pastatoma). Per nuožmų totorių antpuolį žuvo keturi jų
broliai, tačiau namo negrįš nė vienas iš dvidešimties totorių.

Sumokėta daug, tačiau žiema privertė žmones daryti kas įmanoma. 

-       Nurenkite žuvusiuosius. Greičiau, - įsakė Jesugėjus. - Grįžti per vėlu. Nakvosime uolų užuovėjoje.

Brangūs metalo dirbiniai ir lankai buvo labai vertinami, nes tiko mainams, sulaužytiems ginklams pakeisti. Grobis teko menkas, tik
šarvai, ir tai patvirtino Jesugėjaus mintį, kad juos puolė būrys jaunų karių, išjojusių tiesiog pasigrumti ir pasirodyti. Jie nesiruošė
kautis iki mirties kietoje tarsi akmuo žemėje.

Jesugėjui kažkas pamėtėjo kruvinus metalinius šarvus, ir jis pasidėjo juos ant balno gugos. Šarvai buvo geri, galėjo atlaikyti bent jau
durklo smūgį. Mintyse kartodamas jaunojo kario vardą, jis svarstė, kas anas galėjo būti, kad dėvėjo tokį brangų daiktą.

Jesugėjus gūžtelėjo pečiais. Tai nebebuvo svarbu. Sutikęs mainikaujančias gentis, jis savąją dalį totorių trumpakojų žirgų išmainys į stipriuosius gėrimus ir kailius. Nors maudė kaulus, diena jis buvo patenkintas.

Pūga nenurimo ir kitą rytą, kai Jesugėjus su kariais grįžo į stovyklą. Tik apsaugos raiteliai lengva žingine jojo šalia, pasirengę duoti
ženklą, jei kas netikėtai užpultų. Kiti buvo taip apsivynioję kailiais ir apsikrovę grobiu, kad atrodė keistų pavidalų, buvo sustirę,
apledėję, apskretę.

Vieta stovyklai buvo parinkta vykusiai, vėjų nugairintomis kerpėmis apžėlusių uolėtų kalnų prieglobstyje. Sniege gerų beveik nesimatė.
Šviesą skleidė tik blankios besigrūdančių debesų properšos, - tačiau grįžtančius karius pastebėjo vienas iš tų aštriaakių berniukų, kurie
saugojo stovyklą. Pasigirdus apie jų artėjimą pranešantiems ragų garsams, Jesugėjaus širdis suvirpėjo.

Jis pagalvojo, kad moterų ir vaikų lauke dar neturėtų būti. Tokiame šaltyje jie prabunda tik tam, kad užsikurtų geležinę krosnelę. Laikas
keltis ateis po valandos ar dviejų, kai didžiulėse veltinio ir vytelių palapinėse nebeliks žnaibančio speigo.

Prijojęs arčiau, Jesugėjus išgirdo iš Hiulanos gero tarsi dūmai sklindantį klyksmą ir pajuto, kaip kažką nujausdama dažniau ima plakti
širdis. Jų vienintelis sūnus dar kūdikis, o mirtis labiausiai tyko mažųjų. Palikuonių chanui reikėjo tiek, kiek telpa jo geruose. Jis
sušnibždėjo maldą už kitą berniuką, pirmojo brolį.

Jesugėjui lipant nuo žirgo, su kiekvienu judesiu girgždėjo šarvai. Jis išgirdo, kaip spigiai gere suklykė jo sakalas. Beveik nežiūrėdamas į kailiais apsitūlojusį tarsi stulpas šalia stovintį karį, chanas numetėjam žirgo pavadį ir stumtelėjęs medines duris įėjo į vidų. Akimirksniu nuo šarvų ėmė tirpti ledas ir ant grindų atsirado balučių.

-       Eikit! Eikit lauk! - šūktelėjo juokdamasis dviem skalikams, kurie karštligiškai prišokę ėmė jį laižyti ir šokinėti it pamišę. Sakalas asisveikindamas surėkė - Jesugėjus pagalvojo, kad taip paukštis rodo norįs į medžioklę. Pirmasis sūnus Bekteris nuogas šliaužiojo kampe, žarstydamas kietus tarsi akmuo varškės sūrio gabalėlius. Visa tai Jesugėjus matė neatplėšdamas akių nuo moters ant kailių. Hiulana gulėjo greta karštos krosnies, jos akys spindėjo lempos šviesoje. Jos švelnus ryškus veidas blizgėjo nuo prakaito, ir ant kaktos, ten, kur ji perbraukė atgalia ranka, Jesugėjus pamatė kraujo pėdsaką. Pribuvėja krapštėsi skudurų ryšulyje, ir Jesugėjus iš Hiulanos šypsenos suprato, kad jam gimė antras sūnus.

-       Duok jį man, - pasakė Jesugėjus žengdamas artyn.

Pribuvėja atsisuko, jos raukšlėtas veidas irzliai susiraukė.

-       Savo didžiulėmis rankomis sutraiškysi jį. Tegu paragauja motinos pieno. Galėsi nešioti vėliau, kai sustiprės.

Pribuvėjai mažylį paguldžius ir ėmus skudurėliu valyti rankutes ir kojeles, Jesugėjus neiškentė nepasilenkęs ir nepažiūrėjęs. Apsitūlojęs
kailiais, jis tarsi pakibo virš pribuvėjos ir kūdikio. Šis ėmė pašėlusiai klykti - atrodė, kad pažįsta tėvą.
-       Jis pažino mane, - išdidžiai pasakė Jesugėjus. Pribuvėja suprunkštė.
-       Jis dar per mažas, - sumurmėjo.

Jesugėjus neatsakė, tik nusišypsojo kūdikiui raudonu veideliu. Bet staiga jis pasikeitė. Ūmai pakėlęs ranką stvėrė senyvai pribuvėjai už
riešo.
-       Kas jo rankutei? - paklausė tyliai.

Pribuvėja ketino šluostyti kūdikio pirštelius, bet pamačiusi rūstų Jesugėjaus žvilgsnį švelniai juos atlenkė. Pasirodė akies dydžio
kraujo krešulys, suvirpantis nuo menkiausio judesio. Krešulys buvo juodas, žvilgėjo tarsi riebalai. Hiulana pasikėlė norėdama apžiūrėti,
kas ant naujagimio kūnelio patraukė Jesugėjaus dėmesį. Pamačiusi tamsųjį gumulėlį, tyliai sudejavo.

-       Jo dešinėje saujoje kraujas, - sušnibždėjo ji. - Visą gyvenimą jį lydės mirtis.

Jesugėjus staigiai įkvėpė oro, gailėdamasis, kad ji nepatylėjo. Nedera taip kalbėti, dar prišauks kūdikiui blogą likimą. Keletą akimirkų jis
stovėjo mąstydamas. Pribuvėja pikta šluostė ir vystė kūdikį, o ant paklodės virpėjo tas krešulys. Jesugėjus paėmė jį ir ėmė žiūrėti, kaip
jis žvilga.

-       Hiulana, jis gimė su mirtimi dešinėje rankoje. Tai - geras ženklas. Jis - chano sūnus, ir visur jį lydės mirtis. Jis bus didis karys.

 Jis žiūrėjo, kaip kūdikį paduoda išsekusiai motinai. Vos spėjęs atsidurti jos glėbyje, kūdikis įnirtingai puolė žįsti krūtį. Motina krūptelėjo ir įsikando lūpą.

Jesugėjus atsisuko į pribuvėją, jo žvilgsnis buvo neramus.

-       Mesk kauliukus, motin. Pažiūrėkim, ką tas krešulys vilkų genčiai reiškia - gera ar bloga.

Jo žvilgsnis buvo niūrus, ir nereikėjo nė sakyti, kad kūdikio gyvybė priklausys nuo to, ką jis dabar išvys. Jis chanas, tad gentainiai iš
jo laukia stiprybės. Jis norėjo tikėti, kad tai, ką jis ką tik pasakė, padės išvengti Dangiškojo tėvo rūstybės, tačiau bijojo, kad teisi gali
būti ir Hiulana.

Pribuvėja nulenkė galvą, suvokdama, kad įprastą gimimo eigą sutrikdė kažkas baisaus ir keista. Ji paėmė šalia krosnies padėtą maišelį su
avies kulkšnių kauliukais - genties vaikai buvo nudažę juos raudonai ir žaliai. Kaip tie kauliukai iškrisdavo, taip juos vadino - žirgu,
karve, avimi arba jaku, ir jais buvo galima žaisti daugybę žaidimų. O suaugusieji žinojo, kad išmesti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku
kauliukai gali pasakyti kur kas daugiau. Pribuvėja užsimojo mesti kauliukus, bet Jesugėjus vėl ją sulaikė - staiga griebė jai už rankos,
ji net krūptelėjo. 

-       Šis mažas karys yra mano kraujas. Duok man, - pasakė jis, imdamas iš jos keturis kauliukus.

Išgąsdinta ledinio žvilgsnio, ji nesipriešino. Nutilo net šunys ir sakalas. Jesugėjus metė kauliukus. Paskutiniam nustojus ristis, pribuvėja aiktelėjo.
-       Oi! Keturi žirgai neša didelę sėkmę. Jis bus didis raitelis. Viską jis užkariaus būdamas ant žirgo.

Jesugėjus gyvai linktelėjo. Jis norėjo parodyti sūnų genčiai ir būtų parodęs, jei ne aplink gerus siaučianti pūga, besiveržianti į šiltą patalpą. Šaltis buvo priešas, tačiau gentims jis padėdavo sustiprėti. Seni žmonės tokias atšiaurias žiemas tverdavo neilgai. Greitai žūdavo
ir silpnesni vaikai. Jo sūnaus tarp jų nebus.

Jesugėjus žiūrėjo į mažytį sūnaus kūną. Kūdikis žindo motinos krūtį. Jo akys buvo aukso spalvos, panašios į tėvo, geltonos, beveik kaip
vilko. Hiulana pakėlė akis į Jesugėjų, linktelėjo, ir jo didžiavimasis numaldė jos nerimą. Nors tikėjo, kad krešulys blogas ženklas,
kauliukai ją apramino.

-       Ar išrinkai jam vardą? - paklausė pribuvėja Hiulanos.
Atsakė Jesugėjus, nė truputėlio nedvejodamas.
-       Mano sūnus bus Temudžinas, - pasakė jis. - Geležis.
Lauke kaukė vėjas, ir buvo matyti - pūga liausis dar negreitai.

PIRMA DALIS
I SKYRIUS

Vieną pavasarį vienuolikmetis Temudžinas su keturiais broliais išjojo į stepę palenktyniauti. Jie šuoliavo Deli'un-Boldacho kalno šešėlyje.
Vyriausiasis, Bekteris, jojo susikaupęs širma kumele, valdydamas ją patyrusia ranka. Taikydamasis brolį aplenkti, iš paskos šuoliavo
Temudžinas. Paskui juos lėkė Chazaras, pašėlusiai plakdamas žirgą - norėjo pasivyti vyresniuosius brolius. Dešimtmetis Chazaras buvo
genties numylėtinis. Jis buvo nerūpestingas, priešingai nei niūrus ir uždaras Bekteris. Šuoliuodamas paskui Bekterio kumelę, keršas Chazaro eržilas prunkštė ir žvengė, keldamas berniukui juoką. Paskui jį lėkė aštuonmetis Kačiunas. Jis neturėjo Chazaro atvirumo, taip patinkančio gentainiams. Kačiunas buvo rimčiausias iš brolių, kartais jis atrodydavo net paslaptingas. Kalbėjo mažai ir nesiskųsdavo, kad ir ką Bekteris jam darė. Su žirgais jis mokėjo elgtis kaip retas. Kitiems jojikams atsipalaidavus, jis netikėtai mesdavosi į priekį ir visus
aplenkdavo. Temudžinas per petį žvilgtelėjo į brolį ir pamatė, kaip nepriekaištingai šis sėdi balne. Atrodė visai ramus, tačiau, ne kartą
iš jo sulaukęs netikėtumų, Temudžinas nepaliovė jo stebėti. Atsilikęs nuo kitų mažiausias jauniausiasis brolis gailiai prašė
nepalikti. Temugė per daug mėgo malonumus ir buvo tingus - tai buvo aišku ir iš to, kaip jis jojo. Temudžinas šyptelėjo matydamas, kaip
apkūnus berniukas, norėdamas joti greičiau, mosuoja rankomis. Motina nenorėjo, kad jauniausiasis jotų su jais į žygius. Temugė buvo tiek
paaugęs, kad nebereikėdavo rišti prie balno, bet atsilikęs nuo kitų jojikų bliaudavo. Bekteriui tekdavo jį švelniai padrąsinti.
Jų garsus šūkavimas šviežia žole apaugusiuose tyruose buvo girdėti toli. Jie šuoliavo lyguma ir ant žirgų atrodė tarsi paukščiukai.
Didžiuodamasis tuo, ką jie moka, Jesugėjus kartą pavadino juos savo žvirbliais. Temudžinas pasakė Bekteriui, kad jis per storas būti
žvirbliu, ir visą naktį turėjo slėptis nuo vyriausiojo brolio rūstybės.

Šiandien visi gentainiai buvo nusiteikę puikiai. Nulijo pavasario lietūs, upės prisipildė vandens, jos vingiavo lyguma, kuri dar prieš
keletą dienų tebuvo išdžiūvęs molis. Kumelės ėmė duoti pieno, visi jį gėrė ir gamino sūrį bei šaltą jogurtą. Negyvuose kalvų šlaituose
rodėsi žalumos lopinėliai. Visi laukė vasaros ir šiltų dienų. Metai turėjo būti derlingi, todėl iki žiemos gentys ruošėsi ne kariauti
tarpusavyje, o lenktyniauti ir prekiauti. Jesugėjus nurodė: šiemet vilkų šeimos turi nukeliauti daugiau nei tūkstantį mylių ir papildyti
savo kaimenes. Žinodami, kad kelionėje pamatys imtynininkų ir lankininkų, berniukai elgėsi kaip niekada gerai. O lenktynės žirgais
kaitino jų aistrą ir žadino vaizduotę. Visi berniukai, išskyrus Bekterį, slapčia prašydavo Hiulanos užtarti prieš Jesugėjų. Visi norėjo palenktyniauti ilgą nuotolį arba trumpo greitojo jojimo varžybose, išsikovoti šlovę ir pagarbą.

Kiekvienas žinojo, kad berniukas, grįžęs namo su iškovotu „Šauniojo raitininko" arba „Žirgo šeimininko" vardu, vieną dieną užims tėvo,
nebegalinčio prižiūrėti savo gyvulių kaimenių, vietą. Visi, išskyrus gal tik storąjį Temugę, svajojo apie tai. Temudžinas pyko, kad
Bekteris manėsi tai būsiąs jis, tarsi metų ar dvejų skirtumas būtų ką nors reiškęs. Jųdviejų santykiai dar labiau įsitempė
Bekteriui grįžus po sužadėtuvių, vienus metus praleidus kitoje gentyje. Vyresnysis brolis buvo kažkaip nenusakomai paaugęs, ir, nors
Temudžinas buvo aukščiausias iš brolių, jis matė, kad Bekteris pasikeitęs ir nebemėgsta, kai su juo juokaujama.

Atrodė, kad iš tikrųjų pasikeitė Temudžinas, o Bekteris tik apsimeta esąs subrendęs. Mąslus berniukas kalbėdavo tik gerai apgalvojęs
žodžius, tarsi mintyse pasverdamas kiekvieną sakinį. Temudžinas šaipėsi iš brolio rimtumo, tačiau žiemos mėnesiai slinko vienas po
kito ir neatrodė, kad kas nors keistųsi. Kartais Temudžiną dar pralinksmindavo brolio pasipūtimas, tačiau su tuo taikstytis būtų
galėjęs tik tada, jeigu jis nebūtų turėjęs teisės paveldėti tėvo palapinių ir kardo.

Temudžinas stebėjo jojantį Bekterį stengdamasis neatsilikti. Diena buvo per graži rūpintis tolima ateitimi, ir Temudžinas ėmė vaizduotis,
kaip jie keturiese, o su Bekteriu net penkiese, per genčių suėjimą susišluoja visus apdovanojimus. Jesugėjus nežinotų, kur dėtis iš
pasididžiavimo, o Hiulana visus po vieną apkabintų ir pavadintų savo mažaisiais kariais ir mažaisiais raiteliais. Net šešiametis Temugė
galėtų dalyvauti varžybose, nors jam dar pavojinga - gali nukristi nuo žirgo. Temudžinas susiraukė, kai atsisukęs per petį Bekteris nužvelgė
savo palydą. Kad ir kaip jie gudravo, atėjus pavasariui Jesugėjus dar neleido nė vienam iš jų dalyvauti varžybose.

Hiulana vėl buvo nėščia, jos nėštumas artėjo į pabaigą. Jis buvo sunkus, labai skyrėsi nuo ankstesnių. Dieną pradėdavo ir baigdavo
žiaukčiodama virš kibiro, jos veidą išpildavo raudonos dėmelės. Laukdami, kol Jesugėjus liausis susirūpinęs žingsniuoti aplink gerus, sūnūs elgėsi pavyzdingai. Galų gale chanui įkyrėjo berniukų žvilgsniai ir baimingas tylėjimas, tad pasiuntė juos po žiemos prajodinėti žirgų.
Temudžinas nesiliovė plepėjęs, Jesugėjus pakėlė jį ir viena ranka metė ant baltakojo eržilo. Temudžinas apsisuko ore ir nusileido tiesiai ant
žirgo. Po akimirkos jis jau šuoliavo. Baltakojis buvo piktas ir greitas kaip žvėris, bet Jesugėjus žinojo, kad berniukas jį labiausiai mėgsta.

Jesugėjus stebėjo, kaip ant žirgų lipa kiti. Jo plačiame tamsiame veide nebuvo matyti pasitenkinimo. Kaip ir jo tėvas, jis niekada nerodydavo jausmų, ypač sūnums - tai galėjo juos sugadinti. Tėvas privalėjo daryti viską, kad jo bijotų, nors kartais jam skausmingai
norėdavosi berniukus apkabinti, pamėtyti aukštyn. Tai, kad jis žinojo, kuriuos žirgus jie labiausiai mėgsta, rodė jo meilę. Apie jo jausmus
jiems buvo leidžiama spręsti iš žvilgsnio ar blykstelėjimo akyse - visa tai buvo ne daugiau, negu kadaise leisdavo sau jo tėvas.
Jesugėjus brangino šiuos prisiminimus ir dėl to, kad jų buvo tikrai nedaug. Jis dar prisiminė, kaip jo tėvas sumurmėjo pagirdamas, kai jis
surišo sunkaus nešulio virves. Tai buvo nereikšmingas dalykas, bet Jesugėjus prisimindavo senąjį tėvą kaskart, kai įrėmęs kelį į nešulį
kietai rišdavo virves.

Jesugėjus žvelgė į savo berniukus, jojančius ryškios saulės šviesos nutvieksta vietove. Iš ten jie nebegalėjo jo matyti, tad Jasugėjaus
veidas pašviesėjo. Jo tėvas žinojo, kad kietoje žemėje reikia kietų vyrų. Jesugėjus suprato, kad, norėdami užaugti vyrais, jie turės
išlikti gyvi mūšiuose, kankinami alkio ir troškulio. Tapti genties chanu galėjo tik vienas. Kitiems teks tarnauti arba pasiėmus klajoklio
ožkų ir avių kaimenę išjoti. Užsimąstęs Jesugėjus papurtė galvą. Jis žiūrėjo į sūnų žirgų paliktą dulkių debesį. Ateitis dunksojo virš jų,
o kol kas jie regėjo tik pavasarį ir žalias kalvas. Temudžinas šuoliavo, jo akis žilpino saulė. Po savimi jautė įsitempusį žirgą, veidą glostė vėjas - tai kėlė jo dvasią. Jis matė, kaip priekyje ką tik ant akmens suklupusi Bekterio kumelė vėl ima šuoliuoti. Brolis staiga pliaukštelėjo kumelei per snukį, tačiau atstumas tarp jų buvo sumažėjęs ir Temudžinas šūktelėjo, lyg būtų jį beaplenkiąs. Temudžinas mėgo pirmauti, bet jam patikdavo ir spustelėti Bekterį - vien tam, kad suerzintų.

Bekteris buvo beveik suaugęs, plačių, raumeningų pečių ir be galo ištvermingas. Po sužadėtuvių metų, praleistų olchunų gentyje, jis
grįžo visažinis ir mokėjo tuo naudotis. Temudžinui tai buvo tarsi rakštis, ypač tada, kai broliai apstodavo Bekterį ir imdavo klausinėti
apie motinos gentainius ir jų papročius. Temudžinui taip pat buvo smalsu, bet tvirtai nusprendė viską sužinoti pats, kai Jesugėjus
išsiųs tenai jį.

Į jauną karį, grįžusį iš būsimosios žmonos genties, imdavo žiūrėti kaip į vyrą. Sužadėtinė subrendusi atkeliaus pas jį lydima palydos, kad parodytų, ko ji verta. Čia jos lauks paruoštas geras, o prie jo stovės jaunasis vyras ir įsives ją vidun.

Vilkai turėjo paprotį: prieš tapdamas kariu, jaunuolis kviesdavo į dvikovą chano sargybinius. Bekteris to labai troško, ir Temudžinas
prisiminė, kaip kartą su siaubu stebėjo prie karių laužo šalia Jesugėjaus gero einantį brolį. Bekteris linktelėjo kariams, ir vienas
po kito trys vyrai atsistojo pažiūrėti, ar būdamas olchunų gentyje jis netapo silpnesnis. Temudžinas visa tai stebėjo stovėdamas šešėlyje,
šalia tylūs stypsojo Chazaras ir Kačiunas. Bekteris susiėmė su visais trimis iš eilės, be menkiausio aiktelėjimo iškentė išbandymą. Ilgų
rankų, į žemaūgį žirgą panašus Elukas, it raumenų siena, buvo paskutinis. Jis bloškė Bekterį taip smarkiai, kad šiam iš ausies
pasipylė kraujas. Savo nuostabai, Temudžinas pamatė, kaip Elukas padėjo Bekteriui atsistoti ir padavė puoduką karšto juodojo airago*
atsigerti. Bekteris vos neužspringo karčiu skysčiu, sumišusiu su jo krauju, tačiau kariai į tai nekreipė dėmesio.

Temudžinui patiko matyti vyresnįjį brolį sumuštą kone iki sąmonės netekimo, tačiau pastebėjo ir tai, kad vyrai prie naktinio laužo iš jo
nebesišaipo. Bekteris savo drąsa išsikovojo kažką neapčiuopiama, bet labai svarbaus. Taip jis tapo kliūtimi Temudžino kelyje.

Pavasario saulėje šuoliuojantys broliai žinojo, kad tyruose nėra baigiamosios linijos - tokios, kokia nustatoma per didįjį genčių suėjimą. Net jei būtų buvusi, po žiemos pradėti tikras lenktynes dar per anksti. Jie žinojo, kad žirgų negalima varginti, kol jiems po oda neatsirado šiek tiek riebalų, o skrandžiuose - geros žalios žolės.Šios lenktynės tebuvo bėgsmas nuo kasdienių rūpesčių ir pareigų, po jų teliks ginčytis, kas sukčiavo ir kas turėjo laimėti.

Bekteris jojo beveik stačias, todėl žirgui šuoliuojant atrodė tarsi akmeninis. Temudžinas žinojo: tai tik vaizduotė. Vyresnysis brolis
valdė kumelę vos pastebimai, jo širmoji buvo pailsėjusi ir sustiprėjusi. Juo dėtas, Temudžinas kumelę būtų šiek tiek paraginęs.
Pats jojo pasilenkęs, taip pat kaip Chazaras, užgulęs žirgo sprandą. Atrodė, vėjas tapo šaltesnis, todėl abiem berniukams tokia padėtis
tiko. Temudžinas pamatė, kad Chazaras prisigretino prie jo dešinio peties.

Jis dar paragino šuoliuojantį Baltakojį, šis piktokai sušnarpštęs iš paskutiniųjų šoko pirmyn. Temudžinas šnairomis stebėjo Chazaro žirgą ir nusprendė tarsi netyčia šiek tiek pasukti į šoną. Regis, Chazaras suuodė jo ketinimą ir jodamas šalin ėmė atsilikti. Temudžinas nusišypsojo. Jis kartais pagalvodavo, kad jie vienas kitą per gerai pažįsta, kad galėtų tarpusavyje lenktyniauti. Bekteris atsisuko, jų akys akimirksnį susitiko. Temudžinas pakėlė antakius ir išsišiepė rodydamas dantis.

- Aš vejuosi! - šūktelėjo jis. - Pabandyk sustabdyti mane!
Bekteris nusisuko net sustingęs iš priešiškumo.

Pasijodinėti su Bekteriu retai pasitaikydavo, ir dabar Bekteris norėjo parodyti „vaikams", kaip turi jodinėti karys. Būtų sunku susitaikyti
su pažeminimu, taigi Temudžinas buvo pasirengęs išsinerti iš kailio ir įveikti brolį.

Prie jųdviejų artėjo Chazaras. Temudžinui nespėjus jo pristabdyti, Chazaras beveik pasivijo. Broliai nusišypsojo vienas kitam,
džiaugdamiesi diena ir greitu jojimu. Ilga ir tamsi žiema baigėsi, ir, nors kiekvienas žinojo, kad ji vėl greitai grįš, dabar visi džiaugsis pavasariu ir jo teikiamais malonumais. Geresnio gyvenimo negalėjo būti. Gentainiai galės prisivalgyti riebios avienos, kaimenėse atsiras
daugiau avių ir ožkų maistui ir mainams. Vakarais bus galima iš medžio drožti strėles arba iš žirgų uodegų ašutų vyti virves, dainuoti arba
klausytis pasakojimų iš genčių praeities. Jesugėjus gins jaunų totorių puldinėjamas kaimenes, o gentis neskubėdama keliaus lygumomis nuo
vienos upės prie kitos. Dirbti teks, tačiau vasarą dienos ilgos ir visada atsiras laiko patinginiauti - užėjus šalčiams, tokio malonumo
jie nebeturėdavo. Kam slampinėti naktimis nežinia kur ir ieškoti nežinia ko, dar sutiksi laukinį šunį, kuris gali apkandžioti. Taip ir
nutiko Temudžinui, kai jis buvo vos vyresnis nei dabar Kačiunas. Ir dabar tebeturi tą baimę.

Kad Temugė nukrito nuo žirgo, pirmas pamatė Chazaras, žvilgtelėjęs, ar Kačiunas, norėdamas laimėti žolynų vainiką, nepradėjo jų vytis.
Chazaras girdavosi turįs aštriausias akis gentyje. Dabar jis tolumoje pamatė tysantį nejudantį brolį. Ką daryti, jis nusprendė akimirksniu -
sušvilpė Bekteriui ir Temudžinui, duodamas ženklą, kad traukiasi iš lenktynių. Berniukai atsisuko ir pamatė tarsi maišas gulintį Temugę.
Akimirką jie dvejojo, nė vienas nenorėdamas nusileisti. Bekteris gūžtelėjo pečiais, tarsi tai būtų buvęs visiškai nereikšmingas
dalykas, ir plačiu ratu pasuko atgal. Temudžinas padarė tą patį, ir jie greta nušuoliavo paskui kitus. Taip lenktynių pirmieji tapo
paskutiniais. Dabar pirmas jojo Kačiunas, nors Temudžinas abejojo, ar jam tai rūpi. Aštuonmetis Kačiunas amžiumi buvo arčiausiai Temugės, ilgais vakarais jis mokydavo brolį, kaip vadinasi daiktai geruose, ir darė tai su beribe kantrybe ir švelnumu. Galbūt todėl Temugė kalbėjo geriau už daugumą savo bendraamžių, tačiau visiškai nemokėjo rišti mazgų, kokius vikriais pirštais jam rodydavo Kačiunas. Jauniausias Jesugėjaus sūnus buvo itin nerangus, tad jeigu kas nors dabar būtų paklausęs, kuris iš brolių nukrito, visi be jokių abejonių būtų
atsakę, kad Temugė.

Pasivijęs kitus, Temudžinas nušoko nuo žirgo. Kačiunas ir Chazaras bandė pasodinti Temugę.

Berniuko veidas buvo labai išblyškęs, atrodė, jis smarkiai užsigavo. Kačiunas švelniai plekštelėjo jam ir krūptelėjo, kai Temugės galva
atsilošė. 

-       Atsipeikėk, mažyli, - tarė Kačiunas broliui, tačiau šis nejudėjo. Tarp jų išniro Temudžino šešėlis, ir Kačiunas užleido vietą broliui.

-       Nemačiau, kaip jis nukrito, - pasakė jis, tarsi matymas būtų pagelbėjęs.

Temudžinas linktelėjo. Vikriomis rankomis jis stengėsi užčiuopti sulaužytus kaulus ar aptikti žaizdą. Galvoje po tamsiais plaukais buvo
guzas. Temudžinas pirštu bakstelėjo į tą vietą. 

-       Jis susitrenkė, bet lūžusių kaulų neapčiuopiu. Duokite vandens. Jam reikia.

Jis ištiesė ranką, ir Chazaras padavė odinę gertuvę, kabojusią prie balno, dantimis ištraukė kamštį ir Temugei į pražiotą burną įpylė drungno vandens.

-       Žiūrėk, kad neužspringtų, - įsikišo Bekteris, jis tebesėdėjo balne tarsi visiems vadovaudamas.

Temudžinas nepasakė nė žodžio. Jį kaustė baimė - ką pasakys jų motina Hiulana, jei Temugė mirs. Kol ji pilve nešioja kūdikį, jie net
negalėtų pranešti tokios žinios. Ji nusilpusi nuo negalavimų, ir Temudžinas pagalvojo, kad toks smūgis ir sielvartas ją nužudytų. Bet
kaip nuslėpti? Ji pamišusi dėl Temugės, tai ji nupenėjo jį, nuolat maitindama saldžia jogurto varške.

Staiga Temugė žioptelėjo ir išspjovė vandenį. Bekteris irzliai nusiviepė, jam nusibodo vaikų žaidimai. Jo broliai nušvito.
-       Sapnavau erelį, - pasakė Temugė.
Temudžinas linktelėjo.
-       Geras sapnas, - tarė jis, - bet tu turi išmokti joti, mažyli. Sužinojęs, kad nukritai, tėvas prieš gentainius sudegs iš gėdos.
Jam atėjo į galvą dar viena mintis, ir jis susiraukė.
-       Jeigu jis sužinos, neleis į lenktynes per genčių suėjimą.
Išgirdęs tai, nustojo šypsotis net Chazaras, Kačiunas sučiaupė lūpas sunerimęs. Temugė čepsėdamas paprašė dar vandens, ir Temudžinas padavė jam gertuvę.
-       Jei kas nors paklaustų, kodėl ištinusi galva, sakyk, kad mes žaidėm ir tu susitrenkei. Ar supratai, Temuge? Tai turi būti paslaptis.
Jesugėjaus sūnūs nuo žirgų nekrenta.

Temugė matė, kad visi laukia jo atsakymo. Laukia net Bekteris, kurio jis taip bijo. Temugė guviai linktelėjo ir susiraukė iš skausmo.
-       Susitrenkiau galvą, - pasakė jis mieguistu balsu. - Ir mačiau erelį virš Raudonojo kalno.
-       Ant Raudonojo kalno erelių nebūna, - pasakė Chazaras. - Prieš dešimt dienų ten gaudžiau švilpikus. Būčiau matęs.

Temugė gūžtelėjo pečiais, tai nebuvo įprasta. Šis melagėlis, jeigu kas juo suabejodavo, kuo garsiau tvirtindavo savo, tarsi taip galėtų
priversti juo patikėti. Bekteris buvo besukąs žirgą atgal, tačiau susimąstęs pažvelgė į mažylį.

-       Kada tu matei erelį? - paklausė.

Temugė vėl gūžtelėjo pečiais.

-       Vakar. Jis ratais sklandė virš Raudonojo kalno. O sapne jis buvo didesnis už tikrą. Jo nagai buvo kaip...
-       Tu matei tikrą erelį? - nutraukė jį Temudžinas ir sugriebė už rankos.
-       Taip anksti matei erelį? Tikrai matei?

Temudžinas norėjo įsitikinti, kad tai nėra eilinis kvailas Temugės pramanas. Visi dar prisiminė, kaip vieną vakarą jis parėjo į gerą ir
ėmė įtikinėti, kad jį gaudė švilpikai, esą, jie stovėjo ant užpakalinių kojų ir kalbėjosi su juo.

Iš Bekterio veido buvo matyti, kad ir jis tai prisiminė.
-       Jis dar apsvaigęs.

Temudžinas pastebėjo, kad Bekteris tvirčiau suspaudė pavadį. Lėtai, tarsi sėlindamas prie elnio, Temudžinas atsistojo, nepastebimai
žvilgtelėjo ten, kur viską pamiršęs jo žirgas rupšnojo žolę. Pastipo jų tėvo sakalas, ir tėvas vis dar gedėjo kilniojo paukščio. Temudžinas
žinojo, kad tėvas svajoja pamedžioti su ereliu, tačiau erelių jie matydavo retai, o jų lizdai uolų viršūnėse, ten net drąsiausiam
kopikui per statu ir per aukštai. Temudžinas žiūrėjo, kaip Kačiunas eina prie savo žirgo ir ruošiasi joti. Lizde gali būti erelio jauniklis, jį būtų galima parnešti tėvui. Galbūt Bekteris norėtų erelį turėti sau, tačiau visi žinojo, kad Jesugėjus būtų labai dėkingas tam sūnui, kuris atneštų paukščių chaną.

Ereliai - oro valdovai, kaip gentys - žemės, o gyvena jie beveik tiek pat, kiek žmogus. Gavęs tokią dovaną, Jesugėjus jiems tikrai leistų
šiais metais dalyvauti lenktynėse. Gauti erelį jų tėvui būtų geras ženklas. Jo padėtis tarp šeimų sustiprėtų.

Čiupinėdamasis galvą, suvirpėjęs, kai pamatė ant savo pirštų kraujo, Temugė šiaip taip atsistojo. Jis tikrai buvo apsnūdęs, bet broliai
tikėjo tuo, ką jis pasakė. Šios lenktynės tebuvo nerūpestingas pasijodinėjimas. Dabar bus tikros.

Pirmas staigiai, tarsi puolantis šuo, pajudėjo Temudžinas. Jis užšoko ant Baltakojo, šūktelėjo: „Na!", ir išsigandęs nirtus žirgas
prunkšdamas ėmė šuoliuoti. Kačiunas ant žirgo užšoko vikriai ir lengvai, tokie buvo visi jo judesiai. Po akimirksnio balne sėdėjo ir
Chazaras, jis susijaudinęs garsiai juokėsi.

Bekteriui šokant į balną nuo svorio kumelės užpakalis krestelėjo, ir ji, paraginta kulnais, šoko pirmyn. Po kelių akimirkų tyruose liko
vienas Temugė. Suglumęs jis žiūrėjo į brolių paliktą dulkių debesį. Kad geriau matytų, papurtė galvą ir ant žolės išvėmė pusryčių pieną.
Tada pasijuto gerėliau, įsiropštė į balną. Truktelėjo pavadį, kad žirgas nustotų ėsti. Išpešęs paskutinį žolės kuokštą, žirgas
prunkštelėjo ir pajudėjo į priekį. Kratydamasis ir šokinėdamas balne, Temugė nujojo paskui brolius.