Ištrauka

Tvano nelaisvėje

„Išsibėgiojusi stumbrų kaimenė – geras grobis vilkams“.

Senovės išmintis

1 skyrius

Tarp meilės ir pareigos

„Karys prausiasi kraujuje, geria prakaitą, sotinasi žygio dulkėmis... Tikras karys – ne plėšikas.“

Aleksandras Makedonietis

Išsilakstymas

– Žiūrėkite, žiūrėkite, kas darosi... ponai, tvanas... tvanas ritasi per Vilnių, – susijaudinusiu balsu kalbėjo deputatas Gabrielius, drebančia ranka rodydamas į langą, – minios žmonių... vis plūsta ir plūsta... užtvindys...

– ... O, Viešpatie, apsaugok... smūtni laikai... vaivada, maršale, ko delsiat... duokit įsakymą mušti varpais, – susidėjęs maldai rankas, iš tolo žiūrėdamas pro langą, dudeno kanauninkas.

– Bažnyčių varpai vyskupo valioje, kanauninke, tegu jis įsako, – atsikirto rūmų maršalas Tiškevičius.

– Ponai, ne laikas ginčytis. Jau per vėlu... Nebus kam varpais skambinti... patiems kuo greičiau reikia gelbėtis, – pasigirdo šiek tiek drebantis, bet taikiai ramus Paco balsas iš menės gilumos.

– Kristupai, galvok apie mūsų sosto gynybą, o ne apie save, savo..., – nebaigė minties Radvila, – galvokime, kaip apsiginti patiems... Gintis, o ne bėgti... arba laukti... kol neišsibėgiojo paskutinieji bajorai... argi ne tu čia esi vyriausiasis senatorius?

– Ponai, mieste nebeliko nei vėliavininkų, nei bajorų, nei deputatų... tik mes čia rūmuose... ką darysime, ar pradėsime tribunolo pasitarimą? – paklausė Vilniaus vaivada.

– Žiūrėkite, žiūrėkite į miestą! Tuoj mums bus tribunolas... kruvinas... aš nelauksiu, – klykdamas spruko pro duris deputatas Gabrielius, – sveikas kojas iš Lydos išnešiau nuo kazokų ne tam, kad čia be galvos likčiau nuo maskvėnų rankų.

Menėje įsivyravo tyla. Visų akys žvelgė pro valdovo rūmų langus. Mieste vaizdas klaikus – lyg pavasarį Neries vandenys verždamiesi iš gilios vagos grėsmingai tvindo miestą. Žmonių minios vis ritasi ir ritasi nuo kalvų, iš rytų pusės. Vyrai, apsikrovę maišais, moterys it vynuogių kekės vaikais, susikūprinę vos sliūkinantys karšinčiai; po kelis, dešimtimis iš visų pusių susilieja į vieną ištisą masę ir it lava ritasi per miestą, šluodami retas sargybas. O ir miestelėnai, nepaisydami net miesto vaito reikalavimų, apimti visuotinės panikos ir nežmoniškos baimės, paskubom čiumpa maišus, meta į juos kas pakliūva po ranka, griebia vaikus ir net pamiršę uždaryti langines ar duris lekia į gatvę. Išbėgę dar žvalgosi, bet pagauti bėgančiųjų minios srauto savo kūnais papildo, padidina gyvą tėkmę ir jau plaukia kartu. Kur? Patys nežino... niekas nežino... Visuotinę baimę padidina vaikų verksmas, moterų klyksmas, iš visų pusių aidintys, nežinia kam skiriami keiksmai ir prakeikimai, arklių žvengimas, ožkų mekenimas, vis stiprėjantis bažnyčių varpų gausmas. Visą šitą ūžesį ir panikos apimtų balsų chorą retkarčiais nustelbia vienas kitas isteriškas balsas:

– Ir kur jūs, bepročiai, kur?!. Ar velnias jus apsėdo?!! …

– Kur, kur? O kur mūsų bajorai nulėkė... dar vakar išsilakstė... ten ir mes... Negi lauksime, kol mus rusėnai su kazokais...

– Ne į bajorą žiūrėk! Argi jiems kada Lietuva rūpėjo? Jie tik savimi rūpinasi... skiestas svaigiu midumi kraujas jų gyslomis teka... Ne mūsų tautos, ne mūsų protėvių kraujas, ne į juos žiūrėkime...

– Bailiai, mūsų vaivada ir maršalas rūmuose... kam savo namus, turtą paliekate?! ... Etmonai mus ir be bajorų apgins nuo maskvėnų, ginkimės ir mes.

– Be turto gyvensiu, be galvos – ne...

– Ėėei, tu, nežiopsok, sutrypsiu, traukis šalin... šalinnn..., – orą čaižo botagai, poros arklių traukia prikrautus vežimus, arkliai prunkščia, braunasi per minią, o vieną, neturintį kur pasitraukti, partrenkia... Aimanos, dejonės, keiksmai, vieni nutyla, kiti pasigirsta.

– Ei, tu, žydeli, atsargiau, o tai..., – balsas dingsta visuotiniame triukšme.

... O minios žmonių iš kaimyninių Lietuvos žemių vis plūsta ir plūsta nuo kalvų į miestą. Užtvindė jau ir Šventaragio slėnį, plaukia pro valdovų rūmus, pro Katedrą, grūdasi palei Nerį. Bėgančiųjų nežinia kur akys mato tik priekyje ir iš šonų siūbuojančius kūnus, klumpančias basas kojas, nusėdusias dulkes ant šlapių nuo prakaito rūbų, besiskeryčiojančias rankas, dulkėtą gatvių grindinį bei šalia vingiuojančią upę. Šiandien tūkstančiai siaubo apimtų akių nebemato nei auksinių bažnyčių bokštų, nei variu blizgančių didingų Lietuvos valdovų rūmų, nei tarsi dangų kryžiumi remiančios didingos Katedros, nei šiltos, švelnios dar vasariškos saulės, nei auksinių Šventaragio slėnio supančių kalvų, rudenėjančių medžių lapų...

– Ponai, ką darysim? Juk ne pro langus žiūrėti susirinkom? ... Kol Maskvos vėliavos pasirodys...

Šie maršalo Tiškaus žodžiai liko be atsako ne dėl to, kad į juos nebuvo kam ir ką atsakyti, o todėl, kad tuo pat metu pro duris įlėkė uždusęs Vilniaus vaitas Bildas. Visi didikai, buvę rūmų menėje, lėtai pasuko galvas ir klausiamai žiūrėjo į vaitą – jis nebuvo panašus į save. Visi buvo įpratę matyti vaitą ramų, pabrėžtinai pasitempusį, daugiau į puošeivą panašų – o kaipgi, juk Lietuvos valdovo sosto vaitas pačio Kristupo Paco valdinys, ne koks nors provincialas. Dabar į jį buvo gaila ir graudu žiūrėti. Ir baugu – kepurė ant šono, vos ant sušiauštų plaukų laikosi, apsiaustas atsagstytas, sagos išplėštos, vienoj rankoj rimbas, kitoj – kardas, akys, regis, tuoj pat iššoks.

– Ašmenos pilininkas... vos ištrūkęs atlėkė... eina... jie Vilniaus link... viską, kas gyva... visi bėga... dega...

– Nutilk! Kalbi tu bailio akimis! – nutraukė isterišką vaito balsą Radvila, net nežvilgtelėjęs į Pacą. – Ar žvalgai dar negrįžo? Man jų pranešimas reikalingas... ne panikos žodžiai.

– Ką daryti su iždu? – kupinu nerimo balsu paklausė iždininkas Sluška.

– Tai, ką nuspręs tribunolo pasitarimas? Kieno valios klausytis... ar turime laiko delsti? – rimtai paklausė nutraukęs tylą rūmų maršalas Tiškus, klausiamai pažvelgęs į Radvilą. Ir kiti įsmeigė akis į jį – šiuo metu dauguma laukė jo žodžio.

– Jokio tribunolo nebus... Be vadovo žinios ir būti negali... Ar nematot, kad čia liko tik keletas ponų, visi jau seniai išsibėgiojo... Nei Sapiegos, nei kiti jau nesuspės... nesuspės, – neužbaigęs sakinio pasitaisė, – nedrįstų savavaliauti be jo šviesybės mūsų valdovo Jono Kazimiero žinios... tai aš sakau, tai mano kaip senatoriaus žodis, – pasakė ir tarsi padėjo tašką Kristupas Pacas.

Ir vėl tyla. Dabar susirinkusiųjų akys žvelgė tai į Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos, tai į Respublikos Karalystės senatoriaus Kristupo Paco pusę, nes Radvila stovėjo prie lango, o Pacas sėdėjo puošniame krėsle šalia valdovo krėslo su Lietuvos herbu. Gal būtų jis dabar irgi kitaip kalbėjęs, jeigu būtų gavęs iš švedų teigiamą atsakymą į jų pagalbos prašymą. Bet švedai tylėjo.

– Taip, gal toks pasitarimas, vykęs bekaralmečiu anuo sumaištingu metu, dabar ir negalimas, juk valdovą dar turime, tačiau didžiai daugumai ponų bajorų išsibėgiojus pavojaus akivaizdoje, mes, čia likę, privalome tartis, kaip ginti ne tik sosto miestą, bet ir mūsų valstybę, – nuaidėjo tvirtas Radvilos balsas. – Aš šaukiu visus gintis... Tartis jau nebėra dėl ko... O ir švedai – mūsų paskutinė pagalbos ir palaikymo viltis – tyli... Nesulauksim pagalbos... Kad tik ir jie mūsų nesmaugtų...