Knygoje pirmą kartą lietuvių kalba publikuojamos Euripido tragedijos „Trojietės“ (~ 415 m. pr. Kr), „Hekabė“ (~ 424 m. pr. Kr.) ir „Andromachė“ (~ 425 m. pr. Kr.), kurias vienija bendra Trojos karo (~ XII a. pr. Kr.) tema, tačiau yra ir Peloponeso karo (431–404 m. pr. Kr), stipriai sukrėtusio autorių, realijų. Visose trijuose kūriniuose subtiliai tapomi su Trojos karu susijusių moterų portretai, vidinė kova tarp noro išlikti ir moralinių vertybių išsaugojimo, o jų tragiškas likimas ir tvirtybė jaudina ir šių dienų skaitytoją.

Euripidas (V a. pr. Kr.) – paskutinis didžiosios graikų tragikų trijulės (Aischilas, Sofoklis, Euripidas) atstovas, pralenkęs savo amžių moderniomis idėjomis ir subtiliu veikėjų psichologizmu. Dramaturgas jau antikoje pagarbiai vadintas scenos filosofu, o šių dienų literatūros kritikai jo kūrinius laiko nauju etapu teatro meno istorijoje, pabrėžia jų įtaką šiuolaikiniam teatro menui. Euripido dramos artimos ir XXI a. skaitytojui savo sudėtingu veiksmu, jautriu santykiu su žmogumi, jo vaizdavimu atsisakant patoso bei subtiliu veikėjų aistrų ir emocijų atskleidimu. Ne mažiau svarbus Euripido tragedijų bruožas, būdingas ir šiame rinkinyje pristatomiems kūriniams, - išskirtinai stiprios moterys, aistringos, kerštaujančios, paniekintos, kenčiančios ir verčiančios kentėti kitus.

Ištrauka

„Trojietės“ (~ 415 m. pr. Kr) O motin, - nors ne tu mane gimdei, - tačiau klausykis, kuo tave nudžiuginsiu dabar! Negimti ar numirt, manau, beveik tas pat, tačiau geriau jau mirt, nei sielvarte gyvent. Nelaimės nepatyręs, niekas neliūdės, o jei laimingas koks atsiduria varge, kankina...