Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Sociokultūrinių tyrimų centro mokslo darbuotoja dr. Jurga Jonutytė savo pirmojoje knygoje „Tradicijos sąvokos kaita“ rašo apie tradiciją, kaip apie buvusio laiko patirtį. Daugiau nei dešimtmetį trukusius mokslinius tyrinėjimus apibendrinančioje studijoje apie tradiciją kalbama pačia plačiausia filosofine prasme – tai gali būti kultūrinė ar religinė tradicija, universiteto tradicija, fakulteto, šeimos, vietos, kaimo, miesto tradicija, tai, kas tuo pat metu keičiasi ir tęsiasi. Todėl šioje knygoje nerasime nei dainų, nei ornamentų, nei etnografinių pastatų, nei kalėdinių burtų.
Pirmuoju asmeniu rašanti monografijos autorė savo tyrimo reikalingumą argumentuoja šabloniška tradicijos samprata visuomenėje – kad tai kažkas labai pastovaus. Bet kai ji sustingdoma, ji nužudoma. Tik tradicijos sąvoką tyrinėjant, lyginant su gyvo pasakojimo perdavimo būdais, paaiškėja, kad tradicija yra ir išlaikymas, ir labai draugiškas modifikavimas. Ji sugeba ir įimti, ir priimti įvairius naujus dalykus, ir pratęsti – ne vien tik grynas paviršiaus formas, bet labiau perduoti tai, kas sunkiai artikuliuojama – motyvaciją elgtis kažkaip, o ne tik elgesio požymius. Pasak J. Jonutytės, skirtingų tradicijų supratimas yra reali galimybė gyventi vieniems šalia kitų.
