Pats geriausias, galbūt vienintelis būdas, kuriuo aš galiu tarnauti savo netikinčiam artimui, – aiškinti ir ginti tikėjimą, kuris yra bendras visiems krikščionims, visais laikais.
C. S. Lewis
Clive Staples Lewis septintajame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje buvo įvardytas vienu iš penkių iškiliausių planetos protų. Jo knyga „Tiesiog krikščionybė“ – laikoma XX amžiaus šedevru – pateikia neprilygstamą galimybę ir mūsų dienų tikintiems bei netikintiems žmonėms išgirsti galingą, racionalų krikščionių religijos pristatymą. Tai ypač aktualu dabar, naujų iššūkių akivaizdoje, vis sparčiau žengiant link kultūriniu bei religiniu pliuralizmu pagrįstos visuomenės. Knyga sudaryta iš radijo laidų, per kurias II-ojo pasaulinio karo metu autorius kalbėjo apie krikščionybę.
C. S. Lewiso krikščionybė – tai ne filosofija ir net ne teologija, kurią galima apsvarstyti, aptarti ir padėti į šalį ant lentynos. Tai gyvenimo būdas, kuris reikalauja iš mūsų visada prisiminti, kad „nėra paprastų žmonių“, kad „tai nemirtingieji, su kuriais mes juokaujame, dirbame, tuokiamės, kuriuos niekiname ir išnaudojame“. Įsijautę į šią tikrovę, turime kūrybiškai perkeisti savo gyvenimą taip, kad blogis mažėtų, o gėris vyrautų.
Krikščionybė, kurią palaiko C. S. Lewisas, yra žmogiška, bet nelengva: ji reikalauja iš mūsų pripažinti, kad didžioji religinė kova kovojama ne įspūdingame mūšio lauke, bet kiekvieno žmogaus širdyje, kai kas rytą pabundame ir jaučiame, kaip mus apninka dienos rūpesčiai, ir turime nuspręsti, kokie nemirtingi norime būti.
Didžiąsias krikščionybės temas autorius knygoje nagrinėja su jam būdingu minties skvarbumu, naudodamas aktualų visiems laikams polemikos metodą: apeliuoja į patirtį, gyvenimo logiką ir proto gebėjimą rasti tiesą. Ši knyga istoriniame kontekste turėtų būti matoma kaip drąsus pasakojimo ir gydymo aktas šiame išprotėjusiame pasaulyje.
