Buitinė fantasmagorija šiame ekscentriškame ir pašaipiame kūrinyje glaudžiai persipina su Amerikos „aukso amžiaus“ – XX a. šeštojo dešimtmečio – vertybių bei gyvenimo būdo kritika. Kaip tik tuo metu JAV klestėjo „amerikietiškosios svajonės“ ir „gerovės visuomenės“ mitai, užvaldę milijonų amerikiečių protus bei sąmonę. Visi it išprotėję troško kuo greičiau pralobti ir nuoširdžiai tikėjo „gerais milijonieriais“, iš idėjos šelpiančiais varguolius ir išleidžiančiais jiems visus savo pinigus. Kaip tik tokią Ameriką romane „Telaimina jus Dievas, pone Rouzvoteri“ parodijuoja didžiausias XX a. amerikiečių literatūros meistras Kurtas Vonnegutas.
Romanas pasakoja, kaip pagrindinis romano herojus, milžiniškus turtus paveldėjęs ekscentriškas milijonierius Eliotas Rouzvoteris, turbūt apimtas kažkokios neaiškios gerumo manijos, įkūrė labdaros fondą ir visa galva paniro į gaisrininkų klubų, savišalpos kasų ir vargšų bendruomenių reikalus. Jis atitrūksta nuo aukštuomenės gyvenimo, mielai padeda pagalbos prašantiems žmonėms ir švaisto pinigus į visas puses. Tuo susirūpina Rouzvoterio artimieji, panorę įrodyti, kad milijonierius tiesiog išprotėjo ir perimti jo turtus. K. Voneggutas, sumaniai vesdamas skaitytoją tariamos milijonieriaus beprotybės vingiais, tarsi užduoda retorinį klausimą – ar tik neišprotėjo visa ši pinigų kulto pavergta visuomenė? Atsakymas turėtų būti teigiamas, nes jau knygos epigrafe autorius netiesiogiai paaiškina tokios beprotystės priežastį: „Nors šis pasakojimas apie žmones, pagrindinį vaidmenį jame vaidina tam tikra pinigų suma, lygiai kaip tam tikras medaus kiekis galėtų vaidinti pagrindinį vaidmenį pasakojime apie bites.“
