Knygos anotacija

Virš rūsčiojo sero Makso galvos tvenkiasi tamsūs debesys, bet jų properšose vis tiek švyti lengvabūdiška jo šypsena. Atgyja senovės mitai, vaikystėje perskaityta knyga tampa panaši į spąstus, o pasaulio Tamsioji Pusė pasirodo esanti ne metafora, o tikrovės dalis. Paties sero Makso nuomone, tai – daugiau negu žavu. 

Pasaulio Tamsioji pusė nėra „pikta“ ar „bloga“, tamsi ji todėl, kad paslėpta nuo gyvųjų būtybių akių. Ten, Tamsiojoje Pusėje, kieti paviršiai tampa panašūs į raibuliuojantį vandens paviršių, kiekvienas vėjas turi savo spalvą, šešėliai sveria daugiau už daiktus, o bet koks neapgalvotai ištartas žodis ten gali veikti kaip galingiausias užkeikimas.