Knygos anotacija

Domanto Razausko eilėraščiai – tai visiškai atskiri, savarankiški kūriniai, brendę ir augę nepriklausomai nuo jo originalių dainų. 
Knygoje pastebimas poeto dėmesys formai, papildomas prasmes sukuriančiai akustikai, garsynui. Akivaizdu, kad D. Razauskas nenori eiti lengviausiu keliu – jis bando savo jėgas tradicinėje silabotoninėje lyrikoje, klasikinių sonetų formose, stengdamasis suvaldyti kalbos tėkmę. Tačiau negalima sakyti, kad ši poezija formali ir prasmė – antraeilis dalykas. Anaiptol. Poetą kaip rik ir domina klausimas: ar galima kalbėti prasmingai, kalbą uždarant į griežtos formos gniaužtus, ar eilėraščio estetika ir semantika gali būti vienodai stiprios? Ne banaliai provokuojanti, postmoderni poezijos-žaidimo estetika, o klasikinis rimas, ritmas, metras. Kita vertus, čia pat ir poeto verlibras. Tiesa, taip pat suvaldytas, akustiškai motyvuotas ir ritmiškas. D. Razausko muzikinė klausa turi lemiamos įtakos jo eilėraščiams – vis jie pulsuoja ritmu, kiekvienas tarsi muša savo taktą, groja savo melodiją. 
Galima teigti, kad ši kūryba netradicinė savo tradiciškumu, tiek formaliame, tiek prasmės lygmenyse. Tikrovės kaip iliuzijos ir iliuzijos kaip tikrovės tema – bene pagrindinė knygoje, nematoma gija jungianti visus skirtingu metu rašytus eilėraščius. Kai kuriuos jų skiria dienos, kai kuriuos – penkerių metų tarpas. Tačiau bendras vardiklis išlieka. Eilėraščiai kažkuo primena dzenbudistinius koanus, mąstymą provokuojančias kalbos pinkles, bandymą žodžiais atsakyti į sau dar vaikystėje užduotus klausimus, puikiai suvokiant, kad būtent žodžiai ir paslėpė visus atsakymus. Tai kur ta erdvė iki žodžių, iki įvardijančio, identifikuojančio proto? D. Razausko eilėraščiai – amžina šios erdvės paieška. 

Knygoje rasite CD "Lietaus kambarys"