„Šventojo Pranciškaus žiedeliai“ – tai populiarūs viduramžių pasakojimai, kuriuose aprašomi šv. Pranciškaus ir jo bendraminčių nutikimai, pirmieji Mažesniųjų brolių ordino gyvavimo dešimtmečiai. Vis naujos žmonių kartos, besiilginčios prarastojo rojaus, labai svarbios ir paprastos tiesos apie save ir pasaulį, čia aptiks šventąjį Asyžiaus neturtėlį. Šv. Pranciškus traukia ir patraukia. Jis turi visiems parengtą laimės formulę, išverstą į daugybės gyvenimų kalbą.

 

Iš knygos pratarmės:

 

Naujo lietuviško „Šventojo Pranciškaus žiedelių“ leidimo sulauksime pačiu laiku – šiemet Pranciškaus Asyžiečio brolija švenčia savo jubiliejų. Prabėgo aštuoni šimtmečiai nuo tos dienos, kai „Pranciškaus žiedelių“ herojus kartu su būreliu bendražygių pavasarėjančioje Romoje puolė po kojom popiežiui Inocentui III ir išmeldė jo palaiminimą savo ką tik užsimezgusiai vienuolijai. Praėjus dešimtmečiui po pirmųjų pranciškonų apsilankymo Romoje, į Asyžiuje sušauktą Palapinių kapitulą sugužėjo jau daugiau kaip penki tūkstančiai Mažesniųjų brolių.

Iš tiesų Pranciškų Asyžietį nesunku pamilti. Karšta ir adoruojančia meile. Net jei nesi pranciškonas ar jų sekėjas. Net be Bažnyčios, be krikščionybės. Apskritai be religijos. Pavyzdžių per tuos aštuonis šimtmečius užtenka. Anądien netyčia pakliuvau į kažkokį dar užsilikusių hipių tinklalapį. Pirmuoju pasaulio hipiu ir jų sąjūdžio įkvėpėju skelbiamas ne kas kitas, o šis katalikų vienuolis – asketas ir atgailautojas. Netgi ta aplinkybė, kad hipių pradžia – dviejų San Fransisko gatvių sankryža, jiems nėra joks atsitiktinumas. O kur dar meilės ir brolybės apoteozė, pagaliau jų pamėgti gėlėti marškiniai ar ramunės žiedas už ausies... Tolimi mūsiškių „Žiedelių“ vaisiai? Taip, šv. Pranciškus iš Zeffirellio filmo „Sesė saulė, brolis mėnulis“ puikiausiai tiktų į kompaniją mano paauglystės dienų hipiautojams, mėgusiems sėdėti ant „akmenų“ šalia Katedros. Bet tai tik juokai. Pranciškaus Asyžiečio neaplenkė nei „Dieviškoji komedija“ (Dante, beje, palaidotas su pranciškonų ašutine), nei „Faustas“, nei Shakespeare’as. Įspūdinga Pranciškaus Asyžiečio portretų galerija, pradedant garsiausių Renesanso meistrų kūriniais...

 

Pranciškus Asyžietis – ištisa mįslių ir paradoksų grandinė. Poetai ir menininkai, pacifistai ir „žalieji“, mistikai ir vargdienių gynėjai, aršūs bažnytininkai ir ne mažiau aršūs antiklerikalai, humanistai ir maištininkai, atgailautojai asketai ir gyvenimo džiaugsmo šaukliai – jie visi nori rasti (ir nesunkiai randa) ką nors sava asmenyje to, kuris geidė būti pats mažiausias ir nereikšmingiausias. Iš tiesų neturime kito Bažnyčios šventojo, kuris būtų toks simpatingas ir tinkamas kiekvienam, kuris tik krikščionybės istorijoje dairosi pavyzdžių ar įkvėpimo. 

 

Julius Sasnauskas