Leonardo Gutausko kūrybinė energija tiesiog stebina. Tapyba, grafika, poezija, knygos vaikams (jas pats iliustruoja), romanai – vienas po kito. Gal geriau tiktų ne šie žodžiai, o knygų ir parodų įspūdingas sąrašas. Esu matęs kupetą jo rankraščių – jau parašytų, bet knygomis dar nepaverstų. „Dzievuli tu mano“, – pasidzyvytų išvydę Mardasavo dzūkeliai, rašytojo vasarų kaimynai.

Kuo išsiskiria ši knyga iš jo kitų? Trumpaisiais žanrais. Čia ne romanas, o novelės, parabolės, lakoniškos istorijos. Pasakojimas skaidrus, konkretus, netgi vengiama įterpinių, dažną mūsų prozininką viliojančių ten, kur žodžių per tiršta. Apie ką knygoje kalbama? Prisiminkime amžinąsias meno temas – meilę, pasiaukojimą, prievartą, gėrio ilgesį, pridėkime prie jų Lietuvos istoriją, jos kraštovaizdį, žmonių likimus, lietuviško žodžio grožį. Tokia, glaustai tariant, šios trumposios prozos kalba.

Valentinas Sventickas