Knygos anotacija

Sukrečianti autobiografija, atskleidžianti prarasto ir atrasto vaiko kelią. Nors žodžiai čia stiprūs, kaip kumščio smūgiai, bet glaustu stiliumi perteiktas pasakojimas yra kupinas vilties: net labiausiai sužeistas sugeba mylėti ir atleisti.

Timas Guénard’as (Genaras, g. 1961 m.), vedęs, turi keturis vaikus, yra bitininkas ir akmenkalys. Gyvena Prancūzijoje, netoli Lurdo, ten drauge su žmona priima žmones, patyrusius sunkius gyvenimo išbandymus. Dar trejų metukų motina jį paliko pakelėje, vėliau tėvas jį taip sumušė, kad dvejus metus teko gulėti ligoninėje, prikaustytam prie lovos. Paskui – gyvenimas globėjų šeimoje ir daugybė nusivylimų. Būdamas 12 metų, tampa gaujos vadeiva ir patenka į pataisos darbų koloniją; iš jos ištrūkęs pasineria į Paryžiaus gatvių gyvenimą. Dvidešimtmetis Timas sutinka visuomenės atstumtų sužeistų, palaužtų, neįgalių žmonių. Tai jį giliai sukrečia ir... leidžia atgimti.

Yra išleidęs dvi knygas: „Stipriau už neapykantą“ (1999 m.) ir „Viltis iš gatvės“ (2002), kuriose pasakoja apie savo gyvenimo verpetus ir atradimus.

Recenzijos