Stiklinė pieno
Herbjorg Wassmo
Stiklinė pieno
Išsirinkite dar vieną knygą ir už pristatymą mokėkite mažiau
Knygos anotacija
Dortei penkiolika, ji gyvena Lietuvos kaime. Ši mergina niekada nesvajojo apie didžius nuotykius, apie princus ir baltus žirgus, tik apie kepėjo sūnų Nikolajų, apie šiek tiek mažesnį skurdą ir apie tėtį, kuris dar galėjo gyventi...
Todėl Dortė vis dar negali patikėti, jog niekam nesakiusi sutiko išvažiuoti į Stokholmą dirbti restorane. Ir vis dar negali patikėti, kad tai ją, Dortę, veža per Lietuvą ant galinės Audi sėdynės.
Mašinoje su langais, kurie neatsidaro. Koks tai darbas, mergina sužino per vėlai...
Herbjørg Wassmo gimė 1942 metais Vesterolene, Skugsėjos saloje. Rašė eilėraščius, tačiau tikrasis jos talentas atsiskleidė pradėjus rašyti romanus. Apdovanota ne vienu svarbiu apdovanojimu, tarp jų Šiaurės Šalių Tarybos literatūros premija. Lietuvos skaitytojams geriausiai pažįstama kaip „Dinos knygos“ autorė. Jos romanai užkariavo daugiau nei 20 šalių skaitytojus.
Lietuvių kalba išleistos šios Herbjørg Wassmo knygos:
„Dinos knyga“ („Alma littera“, 1995 m.)
„Laimės sūnus“ („Alma littera“, 1997 m.)
„Karnos kraitis“ („Alma littera“, 1999 m.)
„Septintas susitikimas“ („Alma littera“, 2004 m.)
„Namas su akla stiklo veranda“, Toros 1-oji knyga („Alma littera“, 2007 m.)
„Bėgimas nuo Franko“ („Alma littera“, 2007 m.)
Skaitytojai, pasirinkę šią knygą, taip pat įsigijo:
Autorius
Recenzija
Stiklinė pieno
Sunku rasti jauną merginą, kuri galėtų atsisakyti linksmų draugų, mielų niekučių ir netrokštų gyventi gražiai ir laimingai.“ knygoje „Mažosios moterys“ rašė Louisa May Alcott dar 1868 metais. Tačiau kaip tiksliai šis sakinys tinka ir šiuolaikinėms merginoms! Net ir praėjus daugiau nei amžiui šiuo klausimu niekas nepasikeitė. Kita vertus – ar gali pasikeisti ar... Skaityti daugiau »Komentarai
Is pasakojimu apie seima, nemanau, kad issilavinusiu tevu vaikai taip naiviai galvoja...
O pabaiga? Kas nutiko?
labai patiko Lietuvos įvykių aprašymas. Kaip čia kažkas klausė, kaip norvegė taip gerai juos apraše, na tai gale yra padėkos žmonėms su lietuviškom pavardėm, kurie magtyt prie to prisidėjo.
Pati pabaiga nepatiko, nes galima sakyti, kad jos ir nebuvo, kas mane labai erzina tokiose istorijose.
Ir manau, kad negalima sakyti, jog knyga banali. Tie peršokimai laiku kiek klaidino, bet knyga tapo dar įdomesnė.

