Kartą diskutuodamas su kolega žurnalistu, kuris vėliau tapo žurnalo redaktoriumi, leptelėjau: mano didžiu įsitikinimu, valgantis žmogus yra tiek pat reikšmingas, kaip ir mąstantis žmogus. Kaip ir skaitantis, kuriantis, tikintis. Kolega įsmeigė į mane akis ir prunkštelėjo. Valgantis žmogus? Homo edens? Na, na… Diskusija tąkart baigėsi.
Išvykęs dirbti į Italiją radau bendraminčių. Apstulbau susivokęs, kad visa Italija, visa Pietų Europa mąsto panašiai: valgantis žmogus – tai tam tikrų socialinių, etnografinių, kultūrinių vertybių atspindys.
Mokytis ir smalsiai žvalgytis, lygiuotis į šaunesnius ir daugiau pasiekusius – tikrai verta. Kad nacionaliniai virtuvės ypatumai būtų be konservantų, kad vynas vėl taptų ne alkoholio laipsnių suma, o krikščioniškosios Vakarų kultūros simboliu, kad virėjai būtų vadinami kūrėjais. Kad vėl grįžtų staltiesės ritmas ir prarasta gastronominė atmintis. Kas žino, galbūt iš baltojo varškės sūrio. Ar iš stiklo drumsto naminio alaus. Juk net prancūzui Marceliui Proustui prarasto laiko beieškant austrių ir moliuskų skonis kažkodėl netikdavo...
* * *
Žurnalisto Pauliaus Jurkevičiaus, jau keliolika metų dirbančio Italijoje, nuolat rašančio gastronomijos temomis Lietuvos ir užsienio spaudoje, pirmoji knyga – tai kelionė po gero ir blogo skonio Europą, šmaikštūs praktiniai patarimai geros virtuvės ieškotojams ir teoriniai gastronomijos kaip bendrosios kultūros dalies pagrindai.
Pizos universiteto profesoriaus baltisto Pietro U. Dini lietuviškai rašytame įžanginiame tekste apžvelgiama su Italija glaudžiai susijusi šios knygos autoriaus kūrybinė veikla.
