Ištrauka

I SKYRIUS

Visa tai, galima sakyti, atsitiko iš tikrųjų. Bent jau kur pasakojama apie karą - tai bemaž gryniausia teisybė. Vieną mano pažįstamą Drezdene tikrai sušaudė už tai, kad jis pasisavino svetimą arbatinį. Kitas pažįstamas tikrai grasino po karo nusisamdysiąs žudikus, kad tie iššaudytų jo priešus. Ir taip toliau. Pavardes visas pakeičiau.

Teisybė ir tai, kad 1967 metais už Gugenheimo fondo pinigus (duok Dieve jam sveikatos) aš vėl aplankiau Drezdeną. Miestas labai priminė Deitoną (Ohajo valstija), tiktai Drezdene daugiau dykų plotų negu Deitone. Žemė ten kapitališkai įtręšta žmonių kaulamilčiais.

Lankiausi tenai su tokiu Bernardu V. O'Heiriu. Su juo kartu tarnavau kariuomenėj, ir mudu susidraugavom su vienu taksistu. Jis mus nuvežė į skerdyklą - ten mes, karo belaisviai, buvome užrakinami nakčiai. Taksistas vadinosi Gerhardas Miuleris. Jis pasipasakojo kurį laiką buvęs amerikiečių nelaisvėje. Mes paklausėm jį, kaip gyvenimas valdant komunistams, ir jis atsakė, kad iš pradžių buvę baisu, nes reikėję labai daug dirbti, stigę butų, maisto bei drabužių. Bet dabar jau gyventi esą galima. Jis turįs jaukų butuką, o duktė mokosi - gauna gerą išsimokslinimą. Jo motina sudegusi per Drezdeno ugnies audrą. Nieko nepadarysi.

Jis atsiuntė O'Heiriui kalėdinį atviruką su tokiu tekstu: „Linkiu Jums ir Jūsų šeimai, taip pat Jūsų bičiuliui linksmų Kalėdų ir laimingų Naujųjų metų. Turėkime vilties, kad dar susitiksime taikoje ir laisvėje, o jei likimas panorės - tai ir vėl mano taksi."

Man labai gražus šitas jo pasakymas - „jei likimas panorės."

Nesinori pasakoti, kiek pinigo, nervų ir laiko kainavo man šita knygiūkštė. Kai prieš dvidešimt trejus metus, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, grįžau į tėvynę, maniau, kad bus labai lengva parašyti knygą apie Drezdeno sunaikinimą: užteks aprašyti, ką mačiau. Dar daugiau - įsivaizdavau, jog sukursiu šedevrą ar bent užsidirbsiu krūvą pinigų, nes tema tokia svarbi.

Tačiau anuomet radau mažai žodžių, kad galėčiau papasakoti apie Drezdeną, tiksliau, per mažai, kad išeitų knyga. Ne kažin kiek randu žodžių ir dabar, nors esu jau senas pirdyla, suaugusių sūnų tėvas, skęstantis cigarečių dūmuose ir prisiminimuose.

Kai pagalvoju, kokie beverčiai pasirodė esą visi mano prisiminimai apie Drezdeną ir kaip mane traukė juos aprašyti, prisimenu garsųjį limeriką:
Keikė dėdė savo slieką,
Pareigos kad neatlieka:
„Aš per jį ir nuskurdau,
Ir sveikatą praradau,
O jis nieko nedirba, o nieko!"

Prisimenu dar ir tokią dainelę:
Esu Jonas Jonsonas,
Gyvenu Viskonsine,
Lentpjūvėj darbuojuosi smagus.
Kai einu darban,
žmonės sako man:
„Ei, kas tu toks?"
Aš jiems atsakau:
„Esu Jonas Jonsonas,
Gyvenu Viskonsine..."

Ir taip toliau - iki begalybės.

Daugelį metų pažįstami mane dažnai klausinėjo, ką rašau, ir aš visiems, būdavo, atsakau, kad svarbiausias mano darbas - knyga apie Drezdeną.

Kai sykį šitaip atsakiau kino režisieriui Harisonui Starui, jis pakėlė antakius ir klausia:
- Ta knyga bus antikarinė?
- Taip, - atsakiau. - Reik manyt, antikarinė.
- O ar žinot, ką aš sakau antikarinių knygų rašytojams?
- Nežinau. Ką gi jūs sakot, Harisonai Starai?
- Aš sakau: „O kodėl jums neparašius antiledyninės knygos?" Jis, aišku, norėjo pasakyti, kad karai niekados neišnyks, kad jų neįmanoma sulaikyti - kaip ir ledynų. Aš irgi taip manau.
O jeigu ir nustotų kaip ledynai slinkę karai, nuo giltinės vis tiek niekas nepabėgs.

Kai buvau kiek jaunesnis ir kūriau savo garsiąją knygą apie Drezdeną, pasiprašiau į svečius pas vieną fronto draugą, Bernardą V. O'Heirį. Jis apygardos prokuroras, gyvena Pensilvanijos valstijoj. Aš - rašytojas, gyvenu Kodo kyšuly. Kare mudu buvom pėstininkai žvalgai, eiliniai. Visiškai nesitikėjom po karo prasigyvensią, o prasi-kūrėm abu gana neblogai.

Suieškoti jį užsakiau Belo telefono kompanijai. Telefonistės tą puikiai sugeba. Man, žinot, kartais naktimis užeina tokie alkoholiniai - telefoniniai priepuoliai. Aš pasigeriu, ir žmona išeina į kitą kambarį, nes man iš burnos trenkia ipritu bei rožėmis. O tada labai santūriai, mandagiai prašau telefonistę sujungti mane su tuo ar kitu bičiuliu, su kuriuo jau daug metų nepalaikau jokio ryšio.

Šitaip aš susiskambinau ir su O'Heiriu. Jis nedidelis, o aš aukštas. Kariuomenėj mudu pravardžiavo Sprindžiu ir Sieksniu. Mudu ir į nelaisvę drauge paėmė. Pasisakiau telefonu, kas aš toks. Patikėjo išsyk. Jis nemiegojo - skaitė. Namiškiai jo visi buvo sumigę.
- Klausyk, - tariau jam. - Aš rašau tokią knygą - apie Drezdeną. Gal padėtum prisimint smulkmenų? Ar nieko prieš, jei aplankyčiau tave? Išgertume, paplepėtume, prisimintume senus laikus.
Entuziazmo jis neparodė. Atsakė, jog mažai ką prisimenąs. Bet į svečius pakvietė.
-  Knygos kulminacija greičiausiai bus vargšo Edgaro Derbio sušaudymas, - pasakiau aš. - Pagalvok: kokia ironija! Sudegina didžiausią miestą, žūsta tūkstančiai žmonių. O čia, griuvėsiuose, amerikietį pėstininkėlį vokiečiai areštuoja už arbatinio pasisavinimą. Ir jį teisia pagal visas taisykles, o paskui baudžiamasis būrys sušaudo.
- Hm, - atsiliepė O'Heiris.
- Tau tokia kulminacija nelabai?
- Aš apie tai nenusimanau, - atsakė jis. - Čia tavo, ne mano sritis.
Kaip kulminacijų, jaudinančių scenų, charakteristikų, nuostabių dialogų, mįslingų nutylėjimų ir konfliktinių situacijų specas, aš daug kartų sudarinėjau apysakos apie Drezdeną planą. Gražiausią, jei ne geriausią, planą sukūriau ant blogosios apmušalų ritinio pusės.

Paėmiau savo dukrelės spalvotus pieštukus - kiekvienam veikėjui kitokios spalvos. Viename ritinio gale buvo pradžia, kitame - pabaiga, o per vidurį - apysakos vidurys. Mėlyna linija kryžiavosi su raudona, paskui su geltona, o geltonoji nutrūko, nes žuvo veikėjas, kurį ta linija simbolizavo. Ir taip toliau. Drezdeno sunaikinimą vaizdavo oranžinių kryžiukų ruožas, ir išlikusios gyvos Unijos, praėjusios pro jį, vingiavo toliau.

Gale, kur baigėsi visos linijos, plytėjo runkelių laukas prie Elbės Halės užmiesty. Lijo lietus. Karas Europoje jau pora savaičių buvo pasibaigęs. Tūkstančiai mūsų - anglų, amerikiečių, danų, belgų, prancūzų, kanadiečių, pietų afrikiečių, naujazelandiečių, australų - stovėjome išrikiuoti, saugomi rusų kareivių, ir skaičiavome paskutines nelaisvės minutes.

O kitame lauko gale stovėjo tūkstančiai rusų, lenkų, jugoslavų ir taip toliau, saugomi amerikiečių kareivių. Lyjant lietui, vyko apsikeitimas: belaisvis už belaisvį. Mudu su O'Heiriu įsigrūdome į sausakimšą amerikiečių sunkvežimį. O'Heiris nesivežė nė jokių suvenyrų. Šiaip beveik visi ką nors vežėsi. Aš pats turėjau - ir tebeturiu - paradinį Liuftvafės lakūno kardą. Pasiutėlis amerikoniukas, kurį šioje knygoje vadinu Poliu Lazaru, vežėsi gerą litrą briliantų, smaragdų, rubinų ir taip toliau. Jis jų prisirankiojo Drezdeno rūsiuose nuo lavonų. Nieko nepadarysi.

Vienas kvanktelėjęs anglas, kažkur išbarstęs visus dantis, savo suvenyrą vežėsi drobiniame maišelyje. Tas jo maišelis baigė numygti man kojų pirštus. Kyštels nosį į maišelį ir šnairakiuoja sukinėdamas ploną kaklą, ar kas pavydžiu žvilgsniu nespokso į jo laimikį. O paskui brinkt maišą man ant kojų.

Iš pradžių maniau, kad jis brinksi netyčia. Bet, pasirodo, klydau. Jam baisiausiai knietėjo kam nors pasigirti savo turtu, ir jis ryžosi patikėti paslaptį man. Sugavęs mano žvilgsnį, pamerkė akį ir atrišo maišelį. Jame gulėjo paauksuota gipsinė Eifelio bokšto kopija su įmontuotu laikrodžiu.
- Liuks daikčiuks, - pasakė jis.