Ištrauka

Šiaurės Afrika, 1942

Medžioklė dykumoje

Nuo lapkričio 6 d. žvalgybos grupė – dabar giliai dykumoje – veikia iš Giarabubo oazės už trijų šimtų kilometrų į pietus. Žvyro dykuma čia ne tokia plokščia kaip šiaurėje, kur junginiai gali vykdyti dideles operacijas. Juo piečiau, juo reljefas kalvotesnis. Iš dalies kalnagūbriai vėjo suformuotais stačiais šlaitais driekiasi iš šiaurės į pietus, tai sunkiai įveikiama kliūtis. Dar piečiau prasideda smėlio dykuma su aukštomis, nepravažiuojamomis kopomis. Nutįstantys vadi teikia priedangą bei apsaugo nuo netikėtumų. 

Dieną labai karšta, o naktimis taip šalta, jog kiekvienas džiaugiasi turįs milinę ir šaliką. Nuolatos užklumpa smėlio audros ir tvaną primenančios liūtys. 

Sąlytis su priešininku vėl atsirado. Turime reikalų su senais pažįstamais, karališkaisiais dragūnais ir 11-uoju husaru pulku, su kuriais jau susidūrėme verždamiesi Alameino link. Nors ir žinome, jog mūsų užduotis dengti ir apsaugoti į vakarus atsitraukiančią Afrikos armiją, nesijaučiame lyg bėgliai. Vykdome operacijas visomis kryptimis siekdami išlaikyti sąlytį su priešininku ir išsiaiškinti jo ketinimus. Reikia paimti belaisvių, kad iš jų ištrauktume informacijos apie priešo planus. 

Mūsų šarvuotieji žvalgybos patruliai išplėtoja „tinklo taktiką“: plokščioje vietovėje, kurioje matomumas siekia daugiau negu 15 kilometrų, mūsų labai greiti aštuonračiai išsidėsto dideliu ratu, į kurį įvilioja anglų „hamberius“ bei žvalgybinius automobilius ir užveržia tinklą iš dviejų pusių. Tokia taktika dažniausiai pasiteisina, tačiau kartais netenkame vienos kitos žvalgybos mašinos, pamuštos galingesnės „hamberių“ patrankos. 

Man pristatomi pirmieji belaisviai. Kai kurie mane pasveikina: 

– Glad to meet you again, Recces („Malonu vėl su jumis susitikti, žvalgai“). 

Anglai humoro jausmą, matyt, išlaiko visomis gyvenimo aplinkybėmis. Po įprastinio small talkssužinome, jog abu anglų batalionai nori užkirsti kelią mūsų mėginimams puolimu iš dykumos gilumos perkirsti Montgomerio tiekimo kelius. 

Daug įdomesnė jauno karininko ištara, dėl kurios jis iškart ima apgailestauti. Majoro Stirlingo vadovaujama „tolimosios žvalgybos dykumos grupė“ turi užduotį toliau pietuose per kalnuotą vietovę surasti kelią ištisai anglų tankų divizijai. Nuo dabar prasideda „Stirlingo medžioklė“. Tačiau šis sumanus dalinys vis išprūsta iš mūsų gniaužtų. Po kelių savaičių vienam žvalgybos patruliui vis dėlto pavyksta sulaikyti pasiklydusį „tolimosios žvalgybos dykumos grupės“ komandinį automobilį. Mašinoje rastame žemėlapyje pažymėtas tikslus kelias, kuriuo per kalnų grandinę anglų tankų divizija gali plačiu lanku apeiti mūsų sulaikomąsias pozicijas prie pakrantės. Šis žemėlapis padeda Romeliui išgelbėti Afrikos korpuso dalis iš gresiančios apsupties. 

Po kurio laiko sužinome abiejų anglų batalionų vadų vardus. Mane belaisviai dažnai irgi užkalbina:

– Jūs majoras fon Liukas, mielai jus sučiuptume. 

Besikaunančiai ir nuo nepaliaujamų oro antpuolių ypač kenčiančiai Afrikos armijai paskutinėmis išgalėmis tvarkingai traukiantis pakrante per Kirėniją, mes, keturi batalionai, tris savaites laisvai vykdome operacijas netrukdomi nei tankų, nei lėktuvų. 

Garbingumas

Greitai gimsta rutina: penktą valandą vakaro žvalgybos daliniai nutraukia operacijas, kad iki sutemų pasiektų bazę, kuri, transporto priemones sustačius ratu, tampa apsauga nuo netikėtų atakų. Dykumoje, kur nėra medžių ir jokių orientyrų, kelio į bazę tamsoje surasti neįmanoma. Kad neišsiduotume, šviesos signalai duodami tik kritiniu atveju. Abu anglų batalionai elgiasi panašiai. Taigi nuo penkių vakaro nutraukiama bet kokia žvalgybinė bei kovinė veikla, kuri atnaujinama išaušus kitam rytui.  

– Tiesą sakant, su anglais galėtume susitarti nuo penkių laikytis paliaubų, – daugiau juokais pasiūlau saviškiams. 

– Kodėl ne, – palaiko mane linksmasis leitenantas Vencelis Liudekė, atsargos karininkas iš UFA. – Anglai supranta humorą, galėtume jiems pasiūlyti. 

Į pagalbą ateina atsitiktinumas. Vieną vakarą, visiems patruliams sugrįžus, pas mane ateina ryšių karininkas: 

– Karališkieji dragūnai prie radijo, jie norėtų su jumis pasikalbėti. 

– Hallo, here are the Royal Dragoons. Labai neįprasta užmegzti su jumis radijo ryšį, tačiau šiandien vakare negrįžo leitenantas Smitas su savo žvalgybos patruliu. Gal jis pas jus, jei taip, kaip jis ir jo vyrai laikosi?

Vienam žvalgybos patruliui iš tikrųjų pavyko paimti belaisvių. Išaiškėja, kad tai ir yra ieškomas leitenantas.

– Taip, jis pas mus, visi vyrai nesužeisti ir perduoda sveikinimus artimiesiems bei kovos draugams.

Tada topteli mintis:

– Ar ir mes galėtume kreiptis į jus ar husarus, jei ko nors pasigestume?

– Sure, your calls ar always welcome („Žinoma, visada prašom“). 

Ir po dviejų dienų gimsta „džentelmenų susitarimas“. Lygiai penktą po pietų nutraukiami visi priešiški veiksmai, mes tai pavadiname tea time. Penkios minutės po penkių užmezgamas nekoduotas ryšys su anglais, pasikeičiama „naujienomis“ apie belaisvius ir t. t. 

15 kilometrų atstumu dažnai matydavome, kaip anglai išsitraukia savo virykles ir verdasi arbatą. „Susitarimo“ abi pusės laikėsi tol, kol įvykiai Tunise privertė nutraukti ryšį. Anglų belaisviai neretai pasilieka su mumis po kelias dienas, kol atvyksta aprūpinimo konvojus ir juos grįždamas pasiima. Ką galime, duodame jiems iš savo davinių. 

Vieną vakarą mūsų radistams vėl suradus Belgrado siųstuvą ir mums besiklausant dainos apie „Lili Marlen“, keli belaisviai užtraukia kartu su mumis. 

–„Lili Marlen“ ten klausomės kas vakarą, – tvirtina jie. – Jau yra ir angliškoji versija. Montis griežtai uždraudė jos klausytis, tačiau mums patinka ši daina ir jos sentimentalus tekstas. 

Dainos, kaip vėliau sužinome, taip pat klausosi prancūzai ir amerikiečiai. Tada kažkaip palengvėja. 

Mūsų „susitarimas dėl penktos valandos arbatos“ turi įdomių padarinių. Vieną vakarą žvalgybos patrulis parsivaro dykumoje užgrobtą visureigį. Pas mane atvedamas jaunas, aukštas, šviesiaplaukis leitenantas su vairuotoju. Leitenantas yra vienas iš „snobiškų, arogantiškų“ anglų. Jis pasako tik savo karinį numerį, be jokių smulkmenų. 

Pamėgindamas užmegzti pokalbį papasakoju jam apie savo apsilankymus Londone, draugus, tarp jų grenadierių gvardijos kapitoną. Anglas pamažu atitirpsta ir pasisako esąs Players cigarečių fabriko savininko sūnėnas. Karininkų pašnibždėtas man į ausį pasiūlymas mane prajuokina. 

– Leitenante, ką pasakytumėte, jei jus ir jūsų vairuotoją išmainytume į cigaretes? Mums šiuo metu jų labai trūksta. 

– Gera mintis, – sako jis.

– Kiek cigarečių esate vertas, ką man pasakyti jūsų vadui?

Tas nesvyruodamas atsako:

– Milijono cigarečių, 100 tūkst. pakelių. 

Mano radistui užmezgus ryšį su karališkaisiais dragūnais, perduodu pasiūlymą. 

– Prašome palaukti, tuoj atsakysime. 

Po kelių minučių sulaukiu atsakymo:

– Deja, mes patys nedaug turime. Galime pasiūlyti 600 tūkst. cigarečių. 

Mano didelei nuostabai jaunasis leitenantas griežtai atsisako.

– Nė vienos cigaretės mažiau, ir baigta. 

Tad šiam jaunam vyrui už savo daugiau negu sportinę laikyseną tenka užmokėti nelaisve.

Po savaitės prieš pat sutemstant prapuola gydytojas, už aukštumos nuėjęs neišvengiamam „pasivaikščiojimui su kastuvėliu“. 

– Daktare, neikite labai toli, tuoj sutems, – šaukiu jam pavymui, tačiau jis, atrodo, negirdi. 

Kai po pusvalandžio jo vis dar nėra, sunerimstame. Gydytoją ne tik labai mylime: jis su savo tropikų patirtimi mums gyvybiškai būtinas. Išsiunčiame kelis vyrus ir paleidžiame sutartas signalines raketas. Gydytojas neatsiranda. Gal paklydo, o gal jį pačiupo anglai?

Nesuradus jo ir kitą dieną, nusprendžiu pasiteirauti anglų. 

– Taip, jūsų gydytojas pas mus, pakliuvo tiesiai į mūsų grįžtančio patrulio glėbį. Šįkart mes siūlome: japonai perkirto susisiekimą su Tolimaisiais Rytais. Nebegauname chinino ir kenčiame nuo maliarijos. Gydytoją galime išmainyti į jūsiškį dirbtinį atebriną. 

– Palaukite, – atsakau. Dabar iškyla sąžinės klausimas: kas svarbiau: leisti, kad maliarija susilpnintų anglų kovinę galią, ar susigrąžinti gydytoją? Apsisprendžiu greitai:

– Gerai, mainykime. Kiek pakelių norėtumėte už gydytoją?

Sulygstame mums priimtiną kiekį ir susitariame mainytis kitą rytą. Prie iškilmingo pasikeitimo linijos privažiuoja po visureigį su balta vėliava.

– Brangi iškyla su kastuvėliu, daktare. Gerai, kad sugrįžote. 

Romelis, kuriam apie tai papasakoju per vieną apsilankymą, supratingas. 

– Taip ir maniau apie anglus. Džiaugiuosi, kad čia, dykumoje, praktikuojate tokį garbingumą. Pakrantėje galvoje tik viena mintis – kaip išgyventi. 

„Susitarimas“ netyčiomis pažeidžiamas tik sykį. Kartą vienas žvalgybos patrulis į bazę grįžta su anglų aprūpinimo sunkvežimiu. Patrulio vadas – jaunas leitenantas, ką tik prie mūsų prisijungęs iš Vokietijos. Jis išdidžiai raportuoja:

– Pone majore, sunkvežimis pilnas konservuotos jautienos, kitokių konservų, alaus ir cigarečių. 

– Kur ir kada užgrobėte sunkvežimį? – iškart pasiteirauju. Paaiškėja, kad automobilis užgrobtas apie pusę šešių, vadinasi, po sutarto laiko. 

– Išprotėjote, juk esame susitarę, tai geruoju nesibaigs. 

Leitenantas nustebęs:

– Tačiau čia tiek daiktų, kurie mums labai praverstų, o anglams jų juk netrūksta. Karas yra karas. 

Nujaučiu, kas atsitiks. Per radiją susisiekiu su Romeliu:

– Man atrodo, kad anglų žvalgybos patruliai nori mus apeiti iš pietų. Siūlau persikelti toliau į pietus. 

Romelis neprieštarauja ir praneša, kad kitą dieną mano pozicijas perims kitas nedidelis dalinys. Dalinio vadą supažindinu su padėtimi ir pabrėžtinai įspėju saugotis anglų žvalgybos patrulių, kurie netikėtai pasirodę mėgins paimti belaisvių. Po pietų perkeliu bazę į pietus. Tai, ko tikėjausi, greitai ir įvyksta. Vakare, pusę šešių, anglų būrys užpuola tą dalinį ir, užgrobęs du sunkvežimius, pranyksta tamsoje. „Džentelmenų susitarimas“ yra „džentelmenų susitarimas“. 

Mūsų „susitarimas“ nutrūksta vėliau kažkur Tuniso dykumoje. Kelias dienas buvome praradę ryšį su abiem anglų batalionais. Vieną vakarą į mano komandinį automobilį ateina ordonansas. 

– Ten beduinas nori su jumis pasikalbėti, pone majore. 

Įžengęs vidun beduinas žemai nusilenkia:

– Salem, jums laiškas, laukiu atsakymo. 

Beduinas su laišku čia, dykumos gilumoje, kur mūsų niekas negali surasti? Beduinai, matyt, visada žino, kur esame. Atplėšiu laišką. 

„Nuo Karališkųjų dragūnų vado

Mielas majore fon Liukai, 

Gavome naujas užduotis, todėl nebegalėjome su jumis palaikyti ryšio. Karas Afrikoje nulemtas, deja, ne jūsų naudai. Savo karininkų ir kareivių vardu norėčiau jums ir visiems jūsų žmonėms padėkoti už garbingą elgesį, ženklinusį abiejų pusių kovą. 

Aš ir mano batalionai linkime jums visiems sveikiems pargrįžti iš karo ir kada nors surasti galimybę pasimatyti geresnėmis sąlygomis. 

Pagarbiai...“

Buvau giliai sujaudintas, lygiai kaip ir mano vyrai, kuriems perskaičiau laišką. Tikrai nepakartojamas pagarbos ženklas iš priešininko. Sėdu prie stalo ir parašau panašų laišką karališkiesiems dragūnams. 

– Perduokite tai vyrui, iš kurio gavote laišką man. Pasakykite jam many thanks, bet neišduokite, kur mus suradote. 

Žemai nusilenkęs beduinas apsisuka ir išeina.