Dvylikta poeto knyga pirmą kartą įgijo lyrikos žymą. Daugirdo reveransas lyrikai reiškiasi ryškesne meilės tema ir nuosaikesne poetika. Eilėraščiai tirštai metaforizuoti, vaizdai stiprina socialinių, egzistencinių problemų spinduliuojamą įtampą.
„Naujame eilėraščių rinkinyje „Saulės dėmių medžiotojai“ poetas grįžta prie sau įprastesnės poetikos, tačiau ji praturtinama egzistencinio tragizmo gaidomis. Tad lyrika – jau ne tik raudona, persmeigti būtina, tačiau taip ir nepasiduodanti skraistė, bet ir graudesio ataida. Neišgyventas gyvenimas, žioravusi, bet taip ir nepagauta ar tiesiog banalybės tinkluose uždusinta galimybė geismo tviksniu perkeisti pasaulį. Veržtis iš tų tinklų ir sykiu vis aiškiau matyti lemties vaizdinio kontūrus: „ne tokia / ir visai ne tokia / bet tikriausiai gilesnė / už sapną / kur nusmigsim / po vieną / lyg krešuliai / išvalytos erdvės“. Egzistencinio tragizmo, o sykiu poetinę konceptualią visokių tragizmų ironizavimo sandermę galėtume nusakyti kaip rinkinyje pulsuojančią beketišką intonaciją, kuri jaučiama ir rinkinio sandaroje: nuo jaunystės gyvenimiškojo geismo ir kūno „dviskaitos“ per socialinių ryšių ir santykių „sausgysles“ neišvengiamai pereinama prie „pelenų“. Tačiau gyvenimo ratas ne tik traiško, bet ir kuria – žadėdamas, burdamas, gundydamas pralaužti ir išsilieti. Visa gyvastim ir visa poetine galia.“ – Vytautas Rubavičius
