Šarada
Sandra Brown
Šarada
Kaina: 40,63 Lt
Puslapiai: 488
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2010 m.
Vertėjas: Jovita Liutkutė
Viršelis: kietas
ISBN kodas: ISBN 978-9955-38-616-2
Knyga pristatoma per 3-5 darbo dienas
Ištrauka
Šeštas skyrius
1991 metų gegužė
Valgyti. Miegoti. Kvėpuoti. Dabar šios gyvybinės funkcijos buvo atliekamos mechaniškai. O kam sukti galvą? Gyvenimas jau neturėjo jokios prasmės.
Paguodos rasti nepavyko, — nepadėjo nei religija, nei meditacija, nei darbas, nei daug fizinių jėgų reikalaujantys pratimai, nei pykčio priepuoliai. Jau buvo išmėginta viskas, kas galėjo palengvinti neslopstantį netekties skausmą. Bet nepavyko.
Ramybė buvo neįmanomas dalykas. Kiekvienas atodūsis persmelktas kančios. Pasaulis susitraukė iki mažučio nevilties rato. Pro neapsakomos širdgėlos luobą neprasiskverbdavo beveik jokie dirgikliai. Žmogui, netekusiam artimųjų ir panirusiam į tokį sielvartą, pasaulis atrodė pilkas, begarsis, beskonis. Skausmas buvo toks stiprus, kad net paralyžiavo.
Ši pernelyg ankstyva mirtis buvo neteisinga ir siutino.
Kodėl jiems taip nutiko? Juk nebuvo pasaulyje kitų dviejų žmonių, taip karštai mylinčių vienas kitą. Jų meilė buvo nuostabi, tyra ir turėjo trukti daugybę metų, o paskui ir po mirties. Jiedu apie tai kalbėjosi ir prisiekė vienas kitam amžiną meilę.
Bet dabar amžina jų meilė neįmanoma, nes slėptuvę, kurioje ji buvo saugoma, kažkas išplėšė ir atidavė kitam žmogui.
Šiurpus pomirtinis vandalizmas. Iš pradžių atima gyvybę, paskui išplėšia pačią egzistencijos esmę — buveinę, kurioje gyveno mylima siela.
Dabar ši numylėta širdis plaka svetimo žmogaus krūtinėje.
Nediduko kambarėlio erdvėje pasigirdo pro sukąstus dantis išsiveržusi dejonė.
- Daugiau negaliu šito kęsti. Nė dienos. Negaliu.
Nors mylimo žmogaus palaikai ilsisi po žeme kapinių plotelyje, širdis gyvena toliau. Ji gyvena toliau. Ši mintis nuolat persekiojo, neleido nusiraminti, kibiais gniaužtais spaudė gerklę, pančiojo ir nesileido vejama šalin.
Chirurgo brūkštelėjimas skalpeliu tikslus ir lemtingas. Kad ir kaip skaudu buvo tai pripažinti, kas padaryta — jau nesugrąžinama. Širdis gyveno toliau, o siela buvo nepelnytai pasmerkta amžinam netobulumui. Siela amžinai veltui ieškos savo namų, o vis dar plakanti širdis tyčiosis iš mirties šventumo. Nebent...
Išeitis yra!
Rauda staiga liovėsi.
Kvėpavimas pasidarė greitesnis ir trūkčiojantis iš susijaudinimo.
Gedintysis įsiklausė į sukilusias ir dabar viena kitą vejančias, šėlstančias, jaudinančias mintis.
Kilęs sumanymas ėmė gyventi savo gyvenimą, įgavo pavidalą, ėmė dalytis ir plėstis tarsi ką tik apvaisintas kiaušinėlis. Kartą užgimęs, dabar jis dūko smegenyse, kurios ne vieną mėnesį vegetavo stingdomos kančios.
Būdas atsikratyti šios nepakeliamos kančios vis dėlto yra. Tiesa, tik vienas. Iš tos vienos vienintelės ląstelės staiga išsirutuliojo aiškus ir visiškai išbaigtas sprendimas. Jis buvo išsakytas žodžiais, pašnabždėtais taip pat stropiai ir pagarbiai, kaip juos šnabždėtų mokinys, kuriam patikėta dieviškoji misija.
- Taip. Žinoma, žinoma. Aš rasiu tą pačią brangiausią iš visų širdžių. O kai rasiu, su didžiule meile ir užuojauta sustabdysiu ją, kad mūsų sielos susijungtų ir mudu rastume ramybę.
Septintas skyrius
1991 metų spalio 10—oji
Keitė Delani pleveno per pokylio salę tarsi ryškiaspalvė plaštakė, sustodama šnektelėti su viena svečių grupele ir tuoj pat nuskriedama prie kitos. Visus, su kuriais ji kalbėjosi, pakerėjo jos gyvybingumas ir pakili nuotaika.
- Ji nuostabi.
Daktaras Dynas Spaiseris, stovintis nuošaliau ir su pasididžiavimu stebintis Keitę, atsigręžė į komplimentą pasakiusį vyrą. Dynas lydėdavo Keitę į nesuskaičiuojamą daugybę visuomeninių renginių ir buvo pažįstamas su dauguma jos bendradarbių. Tačiau šį aukštą, iš kitų išsiskiriantį džentelmeną matė pirmą kartą.
- Taip, ji tikrai nuostabi, — jis pamėgino užmegzti pokalbį.
- Aš Bilas Vebsteris. — Dynas irgi prisistatė, ir vyrai paspaudė vienas kitam ranką. — Ar tik ne jūs ponios Delani kardiologas?
- Buvau, — prisipažino Dynas, patenkintas, kad buvo atpažintas iš pavardės, — kol tarp mūsų dar nebuvo užsimezgę artimesni santykiai.
Vebsteris, nutaisęs supratingą veido išraišką, šyptelėjo ir vėl nukreipė žvilgsnį į Keitę.
- Ji žavinga jauna moteris.
Dynas svarstė, kas tas Vebsteris ir kodėl pakviestas į televizijos suorganizuotas oficialias iškilmes pirmosioms Keitės širdies transplantacijos metinėms pažymėti.
Čia buvo susirinkę televizijos kanalo filialų direktoriai, rėmėjai, naujienų agentūrų atstovai, naujų talentų medžiotojai, aktoriai ir kiti žmonės, kuriems dėl vienų ar kitų priežasčių rūpėjo serialo „Klystkeliai“ sėkmė.
Nesitverdamas smalsumu, kas tas Vebsteris, Dynas paklausė:
- Iš kur jūs žinote mano pavardę?
- Nesikuklinkite, juk esate įžymybė, daktare Spaiseri. Beveik toks pat garsus kaip jūsų draugė.
- Ak, tie visažiniai žurnalai, — tarstelėjo Dynas vien norėdamas pasirodyti kuklus. Jam patiko visuomenės pripažinimas, kurio sulaukė tapęs Keitės Delani „žymiuoju palydovu“, kaip neseniai jį pavadino vienas Holivudo gandų skyrelio žurnalistas.
- Bulvarinė spauda negali paneigti, kad esate žinomas kardiologas, — tarė jam Vebsteris.
- Ačiū. — Dynas patylėjo. — Visiems savo pacientams labai norėčiau tokios pat geros prognozės kaip Keitės. Jos išgijimas buvo nepaprastas įvykis.
- Jūs stebitės?
- Nė kiek. Aš to tikėjausi. Ji ne tik išskirtinė pacientė, bet ir išskirtinė asmenybė. Po kelių pirmųjų, pačių sunkiausių, reabilitacijos savaičių, — pasakojo Dynas, — ji tvirtai nutarė, kad sulauks žilos senatvės. Taip ir bus. Didžiausias Keitės privalumas — optimizmas. Ji visų mūsų ligoninės gydytojų ir pacientų, dalyvaujančių organų transplantacijos programoje, pasididžiavimas.
- Kaip suprantu, dabar ji aistringa organų donorystės propaguotoja, tiesa?
- Ji kartais kalba renginiuose, skirtuose donorų sąmoningumui skatinti, ir dažnai aplanko ligonius, laukiančius organų persodinimo. Kai jie nuleidžia rankas, ji padrąsina juos ir ragina neprarasti vilties. Keitė jiems — tarsi angelas. — Dynas tyliai nusijuokė ir švelniai šyptelėjo. — Bet jie Keitės nepažįsta taip gerai kaip aš. Ji, kaip ir visos raudonplaukės, yra ugningo būdo.
- Vis dėlto aiškiai esate jos gerbėjas.
- Netgi labai atsidavęs gerbėjas. Tiesą sakant, mes ketiname susituokti.
Bet iš tiesų buvo kiek kitaip. Tai jis planavo vesti Keitę. O ji vis išsisukinėdavo. Jau daug kartų Dynas siūlė jai persikelti į jo namus Beverli Hilse, bet ji tebegyveno Malibu, savo namelyje prie jūros, ir tvirtino, esą vandenynas ją gydo ir yra be galo svarbus jos dvasinei ir fizinei sveikatai. „Vien žiūrėdama į jį pasisemiu jėgų.“ Be to, ji vis kartodavo, kad laisvė — pati svarbiausia jos geros savijautos sąlyga.
Nepriklausomybės siekis buvo šioks toks pasiteisinimas, kodėl ji nenori tuoktis. Dynas nė neketino Keitės, vos tapusios jo žmona, pristatyti virtuvėje prie viryklės. Tiesą sakant, jis netgi norėjo, kad ji tęstų karjerą. Ko jau ko, o namų šeimininkės jam nereikėjo.
Jiedu su niekuo daugiau nesusitikinėjo, tik vienas su kitu. Nė vieno iš jų nepersekiojo buvusių santykių šmėklos. Kai Keitė visiškai pasveiko, jis su malonumu konstatavo, kad jiedu ir seksualiai vienas kitam puikiai tinka. Abu buvo finansiškai nepriklausomi, tad problemos, kai vienas kuris uždirba gerokai mažiau, irgi nebuvo. Jis nesuprato, kodėl ji vis atmeta jo pasiūlymus susituokti.
Iki šiol Dynas kantriai taikstėsi su Keitės norais, bet dabar, kai jau buvo visuotinai pripažįstama, kad širdies persodinimo operacija puikiai pavyko, o „Klystkelių“ seriale jos žvaigždė sužibo kaip niekad ryškiai, jis ketino labiau ją paspausti ir galų gale vesti.
Tvirtai pasiryžo nepasiduoti tol, kol Keitė Delani bus jo.
- Na, tada jau būtų galima jus pasveikinti, — tarė Vebsteris keldamas taurę šampano.
Dynas atsakė Bilui Vebsteriui šypsena, vyrai susidaužė taurėmis.
* * *
Klausydamasi, kaip poetiškai reklamos skyriaus vadovas kalba apie nepaprastą jos drąsą, — girdi, jis dar niekada nėra prisilietęs prie žmogaus, kuriam persodinta širdis, — Keitė per petį vis žvilgčiojo į Dyną ir į kitą vyrą, su kuriuo jis šnekučiavosi jau kelias minutes. To žmogaus Keitė nepažino. Jai pasidarė smalsu.
- Nuoširdžiai dėkoju už atvirukus, kurių man prisiuntėte, kol sveikau. — Ji kuo taktiškiau ištraukė reklamos skyriaus vadovo spaudžiamą ranką. — Dabar atsiprašysiu. Kaip tik pastebėjau draugą, su kuriuo jau senokai matėmės...
Lengvai kaip įgudusi diplomatė ji ėmė skintis kelią per minią. Keli žmonės pamėgino sustabdyti Keitę ir įtraukti į pokalbį, bet ji stabtelėdavo tik apsikeisti keliomis mandagiomis frazėmis ir padėkoti už sveikinimus ir komplimentus.
Kadangi prieš transplantaciją Keitė ilgą laiką atrodė prastai, dabar jautė turinti teisę didžiuotis, kad šį vakarą atrodo tiesiog fantastiškai. Jos plaukai atgavo įprastą žvilgesį, nors nuo steroidų, kuriuos privalėjo gerti tuoj po operacijos, buvo truputį patamsėję, įgavę sodresnį, bet tokį pat puikų raudoną atspalvį. Šio vakaro iškilmėms Keitė susuko juos į kuodą norėdama sudaryti atsainumo įspūdį.
Jos akys, paprastai spaudoje vadinamos „žydromis tarsi lazerio spindulys“, buvo paryškintos tinkamo makiažo. Oda dar niekada taip nespindėjo ir neatrodė tokia sveika. Keitė stengėsi ją visiems parodyti — apsivilko prigludusią juodą, blizgučiais nusagstytą trumpą berankovę suknelę atvira nugara.
Apykaklė, žinoma, buvo aukšta, susegama ant sprando. Keitė nenorėjo, kad būtų matyti „užtrauktukas“ — nuo raktikaulių iki apatinių šonkaulių einantis randas. Rinkdavosi tokius drabužius, kurie paslėptų šį trūkumą. Dynas primygtinai kartojo, kad rando beveik nematyti, kad jis kasdien vis labiau nyksta, bet Keitei jis vis dar atrodė labai ryškus.
Ji suprato, kad randas tėra menkutė kaina, kurią teko sumokėti už naują širdį. Taip, ji drovėjosi savo rando, šis kompleksas lydėjo nuo pat vaikystės, kai neapgalvotos ar sąmoningai žiaurios klasės draugų pastabos dažnai užgaudavo. Tuomet visuotinio smalsumo objektu ji buvo tapusi dėl ligos, dabar — dėl to, kad jai buvo persodinta širdis. Keitė nenorėjo nei žmonių gailesčio, nei susižavėjimo, todėl randą stropiai slėpdavo.
Nors šį vakarą jautėsi tiesiog nuostabiai, gera sveikata jai niekada nebuvo savaime suprantamas dalykas. Ligos prisiminimas tebebuvo gyvas. Ji jautėsi dėkinga, kad gyvena ir gali dirbti. Nors Keitė vėl ėmė vaidinti Lorą Medison ir vaidmens kūrimas reikalavo nemenkų fizinių pastangų, sveikata nė kiek nepablogėjo. Praėjus lygiai metams po širdies persodinimo operacijos ji jautėsi kaip niekad gerai.
Šypsodamasi ji priėjo prie Dyno ir įsikibo jam į parankę.
- Kodėl du patys patraukliausi vyrai šioje salėje tenkinasi vienas kito draugija ir atima malonumą iš visų kitų svečių?
Dynas nusišypsojo jai ir tarė:
- Ačiū.
- Ir aš dėkoju, — pridūrė kitas vyras. — Man ypač malonu išgirsti komplimentą iš puotos karalienės.
Keitė juokaudama tūptelėjo, tada šypsodamasi ištiesė ranką.
- Aš Keitė Delani.
- Bilas Vebsteris.
- Iš kur?
- Iš San Antonijaus, Teksaso valstija.
- Ak, San Antonijaus televizija! Jūs — tas Vebsteris. — Atsigręžusi į Dyną ji teatrališkai sušnabždėjo: — Tikras žiniasklaidos banginis. Televizijos kanalo savininkas ir direktorius. Kitaip sakant, skubėkite įsiteikti.
Vebsteris santūrai nusijuokė.
Jo vardas buvo žinomas ir gerbiamas visame žiniasklaidos pasaulyje. Jis atrodė įpusėjęs šeštą dešimtį. Ties smilkiniais patrauklios žilos sruogelės, o saulėje įdegusiam jo veidui branda, rodos, visai tinka. Keitė iš karto pajuto simpatiją.
- Bet jūs nesate tikras teksasietis, ar ne? — paklausė ji. — Na, arba puikiai mokate paslėpti akcentą.
- O jūs turite jautrią klausą.
- Ir puikias kojas, — koketiškai mirktelėjusi pridūrė Keitė.
- Visiškai pritariu, — įsiterpė Dynas.
Vebsteris vėl nusijuokė ir paaiškino:
- Tiesą sakant, aš kilęs iš Vidurio Vakarų. Bet Teksase gyvenu jau penkiolika metų. Pripratau ir jaučiuosi kaip namie.
- Ačiū, kad radote laiko atsitraukti nuo darbų ir atvykti į šias iškilmes, — nuoširdžiai padėkojo ji.
- Tokio renginio praleisti negalėjau. — Jis linktelėjo į Dyno pusę ir pridūrė: — Mudu su daktaru Spaiseriu kaip tik kalbėjomės apie nuostabų jūsų pasveikimą.
- Už viską reikia dėkoti jam, — pasakė Keitė žvelgdama į Dyną ir šypsodamasi. — Jis ir visi kiti Organų transplantacijos skyriuje dirbantys gydytojai ir seselės padarė didžiulį darbą. O aš tebuvau žaisliukas jų rankose.
Dynas apglėbė liekną jos liemenį ir didžiuodamasis tarė:
- Keitė buvo ideali pacientė. Iš pradžių ją konsultavau aš, o paskui, kai mudviejų santykiai pasidarė tokie artimi, kad būtų galėję trukdyti, šį darbą tęsė daktaras Šoldenas. Ir, kaip matote, viskas baigėsi gerai.
Keitė demonstratyviai atsiduso.
- Taip, viskas gerai, kol geriu tuos prakeiktus steroidus. Aišku, praradau savo ūsiukus ir burunduko skruostus, bet visko turėti neįmanoma.
Nemalonus steroidų pašalinis poveikis išnyko, kai Keitei buvo sumažinta dozė. Ji vėl priaugo tiek pat svarų, kiek buvo netekusi, ir dabar svėrė kiek prieš operaciją, taigi svoris buvo idealus.
Net ir prieš „užtrauktukui“ tampant neatskiriama kūno dalimi Keitė nebuvo linkusi pilnėti ir lieknai figūrai išlaikyti jai nereikėjo jokių pastangų. Ji ir vaikystėje buvo ištįsusi ir prakauli. Kitaip nei dauguma mergaičių, sulaukusi paauglystės ji nė kiek neatsigriebė: taip trokštamos gundančios kūno formos taip ir neatsirado. Didžiausi Keitės privalumai buvo kampuotas liesas veidas ir raudona plaukų spalva. Šiuos savo bruožus ji išmoko paryškinti. Filmavimo kameroms jie tiko.
- Esu senas jūsų gerbėjas, panele Delani, — tarė Bilas Vebsteris.
- Prašyčiau vadinti mane Keite. O ištikimi gerbėjai — mano mėgstamiausia publikos dalis.
- Kasdien priešpiet žiūriu „Klystkelius“, nebent tuo metu būtų suplanuotas svarbus dalykinis susitikimas.
- Malonu girdėti.
- Manau, kad nepaprastą šio serialo sėkmę lėmė jūsų asmenybė ir Loros Medison personažas.
- Ačiū, bet jūs perdedate. Serialas „Klystkeliai“ buvo populiarus ir anksčiau, dar prieš pasirodant Loros Medison personažui. Be to, kol nesifilmavau, šis filmas televizijos laidų reitinguose nė kiek nesmuktelėjo. Tad sėkmė yra visos mūsų kūrybinės grupės — ir scenaristų, ir aktorių, ir techninio personalo — nuopelnas.
Vebsteris žvilgtelėjo į Dyną ir paklausė:
- Ar ji visada tokia kukli?
- Deja. Netgi, sakyčiau, per daug.
- Ką gi, jums labai pasisekė.
- Ei, vaikinai, — įsiterpė Keitė, — manau, reikia jus perspėti, kad aš turiu vieną silpnybę: man labai nepatinka, kai žmonės apie mane kalba taip, tarsi manęs šalia nebūtų, nors stoviu čia pat.
- Atleiskite, — atsiprašė Vebsteris. — Aš tik norėjau pratęsti mudviejų pokalbį, kuris jums priėjus nutrūko. Kaip tik pasveikinau daktarą Spaiserį su būsimomis vestuvėmis.
Keitės šypsena išblėso. Iš pykčio į galvą siūbtelėjo kraujas. Jau ne pirmą kartą Dynas meluoja apie sužadėtuves. Jis jau kelis kartus siūlė Keitei susituokti, bet savigarba jam neleido rimtai priimti neigiamo jos atsakymo.
Iš pradžių vis stiprėjanti draugystė ėmė trukdyti jam objektyviai kaip kardiologui spręsti apie jos būklę. Visą laiką, kol sirgo ir sveiko po operacijos, Keitė kliovėsi šia draugyste. Per praėjusius metus santykiai pasidarė dar artimesni ir brandesni. Dynas jai buvo labai svarbus žmogus, bet jis neteisingai suprato, kokia meile Keitė jį myli.
- Ačiū, Bilai, bet mudu su Dynu vestuvių datos dar nepasirinkome.
Nors Keitė kaip įmanydama stengėsi neparodyti, kad šis Dyno poelgis ją suerzino, vis dėlto Vebsteris tą susierzinimą, matyt, pajuto. Droviai krenkštelėjęs jis tarė:
- Ką gi, dar daugybė žmonių laukia jūsų dėmesio, Keite, tad leiskite palinkėti gero vakaro ir atsisveikinti.
Ji padavė ranką.
- Man buvo malonu su jumis susipažinti. Tikiuosi, dar susitiksime.
Vebsteris ją paspaudė.
- Tuo galite net neabejoti.
Ir Keitė patikėjo.
