Autoriaus dienoraščiai – daugiau nei penkias dešimtis metų užrašinėti pokalbiai su daugybe teatro žmonių, rašytojų, dailininkų, muzikų, taiklios pastabos ar netikėtai šovusios mintys, susirašinėjimas su įvairiomis žymiomis asmenybėmis – virto puikia knyga, o viena jos dalis lyg filmo juosta atskleidžia sudėtingo ir pakankamai margo gyvenimo akimirkas.

Markas Petuchauskas pasakoja ne tik iš vaikystės įsirėžusius epizodus, artimųjų netektis ir per okupacijas patirtą skausmą, bet ir prisimena daugelio gyvenimo kelyje sutiktų žmonių gerumą, supratimą, pagalbą.

--

Turėjau laimės bendrauti su daugeliu įvairių tautų menininkų. Ypač su lietuvių teatro kūrėjais. Stengiausi perteikti, ką, pažinęs juos, pajutau, ką suvokiau
Gyvenimas pažėrė man tokių likimo posūkių, kokių ir nuotykių filme nedažnai pamatysi
Buvau geto kalinys, stebuklingai atsidūriau tarp tų, kurie išvengė mirties. Per visą mano tolesnę biografiją ir rudas, ir raudonas požiūriai, skaudžiai žeisdami, suartėdavo
Norėjau papasakoti apie žmones, sugebėjusius per dvi okupacijas išlikti žmonėmis. Apie rizikavusius savo ir vaiku gyvybėmis, kad išgelbėtų tai, kas šioje žemėje
svarbiausia – žmogų. Tad tokia nelengva ta santarvės kaina. Ne toks jau silpnas ir žmogus, sugebėjęs iškelti ją ant žmonijos sąžinės svarstyklių
Veik visą gyvenimą gyvenau lietuvių teatru. Nepriklausomybės metais, prisilietęs prie litvakų meno, pabandžiau atskleisti tuos milžiniškus klodus platesnei visuomenei. Nežinoma tapo žinoma, atmintis – dabartimi. Siekiau atgaivinti politikos nutrauktą lietuvių ir žydų dialogą. Labiausiai žmonėms suprantama – meno kalba

Markas Petuchauskas