Apie knygą
Nuo pirmųjų rinkinių iki naujausių eilėraščių, palydima J. Brodskio komentaro. Žmogaus, iškylančio šiuose eilėraščiuose, pozicija pasaulio atžvilgiu - nei kaltinanti, nei viską atleidžianti. Šią poziciją galima būtų pavadinti stoiška; tačiau ne kiekvienas stoikas rašo eiles. Nėra ši pozicija nė kontempliatyvi: pernelyg smarkiai autoriaus kūnas įsivėlęs į istorijos sūkurį, pernelyg smarkiai jo sąmonė ir - dažnai - dikcija yra persmelktos krikščioniškosios etikos. Tiksliausia būtų iškylantį šiuose eilėraščiuose žmogų palyginti su suklususiu stebėtoju - seismologu ar meteorologu, registruojančiu atmosferines ir dorovines katastrofas: savo ir aplinkos. Čia reikėtų tik pridurti, jog stebi ir registruoja ne jo akis ar sąmonė, o kalba - lietuvių ar bendražmogiška, nesvarbu. Tomo Venclovos atveju tai tas pat.
