Knygos anotacija

Antrokei Ramonai Kvimbi nelengva. Tėtis prarado darbą, mama nebelaukia namuose su šilta vakariene, nes turi dirbti visą dieną, o sesuo Bizė pasiekė „sunkų amžių“. Netgi katinas Puikius suka nosį nuo pigaus kačių ėdalo. O Ramona tik nori, kad visi šeimoje būtų laimingi!

Kaip visada, telieka pačiai taisyti padėtį: mergaitė kala televizijos reklamų tekstus, kad galėtų užsidirbti milijoną dolerių, kaip ir kiti vaikai, iš reklamų, bet tik sulaukia mokytojos priekaištų dėl netinkamo elgesio. Tada sugalvoja atpratinti tėtį nuo cigarečių, gelbėdama jo plaučius ir bandydama kantrybę. Ir vis dažniau susimąsto, ar sugrįš į Kvimbių namus laikai, kai visi visus myli?..

Mamai išėjus ji iššoko iš lovos, išsitraukė iš palovio senąją meškutę pandą ir pasikišo po antklode prie šono, kad būtų jaukiau. Matyt, meškutė buvo apdulkėjusi, nes Ramona nusičiaudėjo.

„Į sveikatą! – praeidamas pro šalį tarstelėjo tėvas. – Rytoj išpjaustinėsime kitą moliūgą. Nesikrimsk.“

Ant Ramonos jis nepyko. Ramona susirietė apsikabinusi dulkėtą pandą. Nejaugi suaugusieji mano, kad vaikai tesugeba krimstis tik dėl Džeko žibintų ir dėl nieko daugiau? Nejaugi jie nesupranta, kad vaikai jaudinasi dėl suaugusiųjų?