Knygos anotacija

Lopo akys - tarsi juodosios skylės. Jos viską įsiurbia ir nieko neišleidžia. Tiesą sakant, nenorėjau apie Lopą sužinoti ką nors daugiau. Man nepatiko išorė, tad abejojau, ar norėčiau žinoti, kas tūno sieloje.

Nors tai nebuvo visiška tiesa. Daug kas man patiko. Ilgos raumeningos jo rankos, platūs, tvirti pečiai ir žaisminga, gundanti šypsena. Nelengva sutarti pačiai su savimi, nes mėginau atsispirti tam, kas vis stipriau traukė.

Nora Grei nė neketino įsimylėti. Jos visai netraukė mokyklos berniukai, kuriuos taip uoliai piršo geriausia draugė Vi. Vieną dieną Nora sutiko Lopą. Šelmiška Lopo šypsena ir kiaurai veriančios akys pavergė užsispyrusios merginos širdį.

Po kelių stingdančių kraują nuotykių Nora nebežino, kuo pasikliauti. Jai dingojasi, kad Lopas visuomet atsiduria ten, kur ir ji, ir žino apie ją daugiau negu geriausia draugė. Nora negali apsispręsti: pulti vaikinui į glėbį ar bėgti nuo jo ir pasislėpti. Mėgindama rasti atsakymą, ji priartėja prie tiesos, kuri kelia kur kas daugiau nerimo negu jausmai Lopui.

Nora atsidūrė pačiame senovinio mūšio tarp nemirtingųjų ir nusidėjėlių įkarštyje, ir jei ji neteisingai pasirinks, žus.

Recenzija