„Puikiųjų stirninų mirtis“ ir „Kaip aš sutikau žuvis“ – rinkinio pasakojimai, paremti rašytojo asmenine patirtimi. Tai vienos originaliausių kada nors parašytų knygų, kurių veikėjai humoro ir tragizmo samplaika nenusileidžia šauniajam kareiviui Šveikui. Ota Pavelas pasakoja apie savo tėvą, prekiautoją dulkių siurbliais, mokantį parduoti juos netgi ten, kur nėra elektros; apie mamos aistrą Italijai, kurioje ji niekuomet nebuvo; apie girtą karpį ir tėvo meilę poniai Irmai. Žuvys yra pagrindinė rašytojo tėvo aistra: jis sugeba nusipirkti karpių tvenkinį, su jame gyvenančiu... vienu vieninteliu nusenusiu karpiu. Tačiau tėvas niekuomet nepasiduoda – net vokiečiams užėmus Čekiją, jis prieš pat deportaciją jiems įžūliai nušluosto nosį. Ir grįžta iš koncentracijos stovyklos kaip nugalėtojas. Humoras trykšta iš kiekvienos eilutės – tačiau jis sumišęs su grėsme ir karo nuojauta, persmelkiančia rašytojo vaikystės pasaulį prieškarinėje Čekijoje. O kur dar simpatija komiškiems personažams: prekiautojams, žvejams, kaimynų vaikams ir visiems kitiems – šitai žmogiškųjų personažų galerijai, pripildančiai knygos puslapius šilumos, Daniilą Charmsą primenančio juoko pro ašaras ir tikėjimo, kad viskas baigsis gerai.
