Antroji Nikės nuotykių knyga: dar beprotiškesnė, dar šmaikštesnė, dar geresnė.
Nors tikri dienoraščiai šiandien retokai berašomi, dienoraščių knygų leidžiama tiek ir tiek. Vis dėlto jų kūrėjai (autoriai) labai išradingi, ir skaityti juos labai įdomu.
Štai „Prietrankos dienoraštis“, kurį, anot jo herojės, „gali ryžtis rašyti tik absoliuti prietranka“ ir didžiausia klasės nevykėlė. Tačiau ji, Nikė Maksvel, mums kažkodėl labai patinka, o visi jos rūpesčiai, nuotykiai, santykiai su mokytojais ir draugais kelia šypseną, kartais graudulį ir užuojautą. Pasakojimo žavesys priklauso ir nuo jos draugų – Zojės, Chlojos, Brendono, ir nuo priešų – ypač bjauriosios kenkėjos, klasės gražuolės Makenzės.
Knygą skaityti labai smagu dar ir dėl žavingų karikatūrų (dailininkės Nikki Russell ir Leisl Adams), dėl šmaikštaus pasakojimo, moksleiviško humoro, mielos autoironijos ir herojės savikritikos.
