Tai knyga prislėgtoms moterims, kurioms chroniškai nepavyksta savęs išreikšti.
Ir vyrams, kurie nepastebi, kad jų senstančios bobos liepsnoja.
Ir man taip buvo, kol nesusirgau vėžiu ir išėmė gimdą.
Nė už ką niekam neatiduočiau savo vėžio, nes jo dėka tapau laiminga: nustojau bijoti žmonių ir savo nevaldomų postūmių.
Audronė Urbonaitė
Tiems, kurie įstengs iki galo perskaityti mano knygiūkštę, neišvengiamai kils tokie klausimai:
1) Ar aš miegojau su savo tėvu?
Ne, bet labai knietėjo tai padaryti, nes jis buvo žavus ir velnio neštas vyriškis, kai pirmą kartą išvydau jo ševeliūrą.
Pirmąjį kartą gyvenime sutikau jį budama septyniolikos, todėl niekaip negalėjau pasimylėti su juo penkiolikos, kaip aprašiau savo romaniūkštyje. Jis galėjo išvesti iš proto bet kurią ir tebeveda iki šiol, nors jam jau 72-eji. Gyvenimas su juo turėtų būti pragaras su desertu į lovą. Kitas romanas bus apie jį.
2) Ar aš esu pabaisa motina, nekenčianti savo vaikų?
Taip, jie man amžinai trukdė ir tebetrukdo iki šiol. Keturiolikmetė dukra maldauja netapti rašytoja, nes jai bus gėda. Bus: motina tam ir sutverta, kad sumautų gyvenimą.
Sūnus įtaisė anūkę kaip tik tuo metu, kai aš nutariau įsimylėti jo amžiaus vyriškį. Galėjo palaukti bent pusmetį, kol mano romanas išblės.
3) Ar aš iš tikrųjų sergu vėžiu?
Aišku, kad ne. Visus organus sutikau išsioperuoti tik todėl, kad man patinka jaunas chirurgas. Ketinu apsimesti, kad suskaudo dar vieną organą ir kokiai savaitei vėl atsigulti į jo palatą.
4) Kodėl parašiau knygą?
Nes, darydama interviu, netveriu noru priskirti pašnekovams išgalvotų frazių, kurios galutinai komplikuotų jų gyvenimą.
5) Ką apie mano knygą galvoja mano vyras?
Mano kūrinius žadejo pradėti skaityti, kai tapsiu labai garsi, o jis uždirbs milijoną - reiškia, kitais metais.
Audronė Urbonaitė
