Knygos anotacija

963-ųjų Kalėdos. Romos Šventojo Angelo pilyje teisiama Marocija – viena galingiausių tų laikų moterų, Romos senatorė, garbaus amžiaus sulaukusi jaunojo popiežiaus Jono XII senelė. Imperatoriaus prokuratorius kaltina ją Šventosios Romos imperijos išdavimu.

Teismo procesas suteikia progą apžvelgti visą įspūdingą senatorės gyvenimo istoriją. Itin išsilavinusią ir guvaus proto šešiolikmetę gražuolę Marociją garbėtroška motina nusiunčia į keturiasdešimtmetį peržengusio popiežiaus rūmus ir... guolį. Tą dieną Marocija sau prisiekia tapti tokia galinga, kad pasaulio valdovai nedrįstų jos stumdyti kur panorėję. Taip prasideda šviesos ir šešėlių kupinas savarankiškas jos gyvenimas: nuo bejėgiškų ašarų suklupus prie altoriaus iki jaukaus buvimo su tėvišku ir mylinčiu popiežiumi, nuo itin šaltų sutiktuvių pirmojo teisėto vyro hercogo Alberiko dvare iki tapimo įtakinga hercogiene, nuo sensacingos ir aistringos santuokos su karaliumi Hugo, kuri padarė Marociją teisėta Amžinojo miesto valdove, tačiau pasibaigė smurtu ir nelaisve, iki susitikimo su Lando – didžiąja gyvenimo meile.

Devyniasdešimtmetė Marocija amžiams užmerkia akis vienuolyne, spėjusi pabuvoti popiežių meiluže, motina, senele, pergyvenusi tris sutuoktinius, keturis iš penkių savo vaikų, patyrusi daugybę asmeninių ir politinių pergalių, ištvėrusi aštuonerius nelaisvės metus. Ji – drąsi, rafinuota, aistringa, nuolat kovojanti ir įtakinga žaidėja. Jos dėka Roma tapo klestinčiu metropoliu.