Jis ATRODĖ esąs nepajėgus sukurti tokį chaosą, tačiau didumą to, ką regėjo apačioje, galėjo priskirti sau. Ir tai puiku. Jam devyniasdešimt vieneri, yra paralyžiuotas, diržais prisagstytas invalido vežimėlyje ir prijungtas prie deguonies. Antras insultas prieš septynerius metus mažne pribaigė jį, bet Eibrahamas Rozenbergas vis dar gyvas ir netgi su vamzdeliais nosyje turi didesnę teisminę įtaką nei kiti aštuoni. Jis — vienintelė likusi Teismo legenda, ir tai, kad vis dar kvėpuoja, erzina daugelį iš minios apačioje.

Sėdėjo nedideliame invalido vežimėlyje, viename iš Aukščiausiojo Teismo rūmų pagrindinio aukšto kabinetų. Triukšmas vis stiprėjo ir, pėdomis siekdamas lango briauną, jis kiek įmanydamas lenkėsi priekin. Nekentė farų, bet matydamas juos, išsirikiavusius glaustomis, tvarkingomis eilėmis, jautėsi šiek tiek ramiau. Jie stovėjo tvirtai ir stengėsi sulaikyti mažų mažiausia penkiasdešimttūkstantinę minią, reikalaujančią kraujo.

— Žmonių daugiau negu kada nors anksčiau! — sušuko į langą Rozenbergas. Buvo beveik kurčias. Džeisonas Klainas, vyresnysis teisės stažuotojas, stovėjo jam už nugaros. Buvo pirmas spalio pirmadienis, pirma naujosios sesijos diena, ir įsigalėjo tradicija šią dieną iškilmingai minėti Pirmąją pataisą . Nuostabus minėjimas. Rozenbergas buvo sužavėtas. Žodžio laisvė jam reiškė laisvę maištauti.

— Ar ten yra indėnų? — garsiai paklausė jis.

Džeisonas Klainas prisilenkė arčiau jo dešinės ausies:

— Taip!

— Išsidažę karo spalvomis? 

— Taip! Su visa kovos apranga.

— Jie šoka?

— Taip!

Indėnai, juodieji, baltieji, mulatai, moterys, gėjai, medžių puoselėtojai, krikščionys, kovotojai prieš abortus, arijai, naciai, ateistai, medžiotojai, gyvūnų globėjai, baltųjų arba juodųjų supremacistai*, protestuotojai prieš mokesčius, miško kirtėjai, fermeriai — ištisa protestų jūra. Ir riaušių policija, nusitvėrusi gumines lazdas.

— Indėnams aš turėčiau patikti!

— Be abejo, jiems ir patinkate, — linktelėjo Klainas ir nusišypsojo kumščius gniaužiančiam gležnam žmogeliukui. Šio ideologija buvo paprasta: vyriausybė aukščiau verslo, individas aukščiau vyriausybės, aplinkosauga aukščiau visko. O indėnams jis duotų visa, ko jie reikalauja.

Vaidai, maldos, dainos, giesmės bei šūksmai vis garsėjo, ir riaušių policija dar labiau sutankino gretas. Minia buvo didesnė ir triukšmingesnė nei ankstesniais metais. Įtampa sustiprėjusi. Smurtas tapo įprastu dalyku. Sprogdintos abortų klinikos. Puldinėti ir mušti gydytojai. Pensakoloje vienas jų nužudytas — užkimšta burna surištas vaisiaus poza ir sudegintas rūgštimi. Gatvių muštynės vykdavo kas savaitę. Karingi gėjai užgauliojo bažnyčias ir kunigus. Baltieji supremacistai veikė iš dešimčių žinomų šešėlinių, sukarintų organizacijų ir vis įžūliau puldinėjo juoduosius, lotynų amerikiečius ir azijiečius. Neapykanta dabar Amerikoje buvo mėgstamiausia pramoga.

Ir Aukščiausiasis Teismas, žinoma, buvo puikus taikinys. Grasinimai jo nariams, dargi labai rimti, nuo 1990—ųjų padažnėjo dešimteriopai. Aukščiausiojo Teismo policininkų patrigubėjo. Kiekvienam teisėjui saugoti priskirta bent po du FTB agentus; dar penkiasdešimt jų nuolatos turėjo darbo tyrinėdami grasinimus.

— Jie manęs nekenčia, tiesa? — garsiai tarė jis, žvelgdamas pro langą.

x— Taip, kai kurie iš jų, — pralinksmintas atsakė Klainas.

Rozenbergui patiko tai girdėti. Jis nusišypsojo ir giliai įkvėpė į plaučius oro. Aštuoniasdešimt procentų grasinimų mirtimi buvo skiriama jam.

— Ar matai kokius nors iš tų plakatų? — paklausė. Buvo bemaž aklas.

— Gana nemažai.

— Kas juose rašoma?

— Kaip visados. Mirtis Rozenbergui! Rozenbergą į pensiją! Atjungti nuo deguonies!

— Jie mosikuoja tais pačiais prakeiktais plakatais metų metus. Kodėl neįsigyja kokių nors naujesnių?

Klainas nutylėjo. Eibui būtų derėję pasitraukti pensijon prieš daugelį metų, bet kurią nors dieną jie išneš jį neštuvais. Didžiąją dalį tiriamojo darbo atlikdavo trys teisės stažuotojai, bet Rozenbergas užsispirdavo pats rašyti išvadas. Darydavo tai sunkiu flomasteriniu žymekliu, žodžius keverzodavo skersai baltų juristo bloknoto puslapių lyg besimokantis rašyti pirmaklasis. Darbas lėtas, tačiau kas, paskirtas iki gyvos galvos, galvotų apie laiką? Stažuotojai patikrindavo jo išvadas ir retai aptikdavo klaidų.

Rozenbergas suprunkštė:

— Turėtume Ranjaną sušerti indėnams.

Džonas Ranjanas — Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, paskirtas respublikono ir nekenčiamas indėnų bei daugelio kitų mažumų. Septyni iš devynių teisėjų buvo paskirti prezidentų respublikonų. Penkiolika metų Rozenbergas laukė, kad į Baltuosius rūmus ateitų demokratas. Norėjo pasitraukti, privalėjo pasitraukti, bet neįstengė suvokti minties, kad į jo numylėtąją kėdę atsisės koks nors dešiniosios pakraipos veikėjas, panašus į Ranjaną.

Jis galįs palaukti. Galįs sėdėti čia savo invalido vežimėlyje, kvėpuoti deguonimi ir globoti indėnus, juoduosius, moteris, vargšus, neįgaliuosius ir aplinkosaugininkus, iki sulauksiąs šimto penkerių. Ir ničniekas nieko, po šimts, negalės dėl to padaryti, nebent jį nužudytų. O tai, beje, ne tokia jau bloga idėja.

Didžiojo žmogaus galva knaptelėjo, pakrypo ir liko nusvirusi ant peties. Jis vėl užmigo. Klainas tyliai žingtelėjo į šalį ir sugrįžo prie savo tiriamojo darbo bibliotekoje. Po pusvalandžio vėl ateis patikrinti deguonies ir paduoti Eibui jo piliulių.

AUKŠČIAUSIOJO TEISMO pirmininko biuras yra pagrindiniame aukšte, didesnis bei puošnesnis nei kitų aštuonių teisėjų. Laukiamajame rengiami nedideli priėmimai ir formalūs susibūrimai, o pirmininkas dirba vidiniame kabinete.

Durys į laukiamąjį buvo uždarytos, kabinete spietėsi pirmininkas bei trys jo stažuotojai, Aukščiausiojo Teismo policijos kapitonas, trys FTB agentai ir K. O. Lujisas, FTB direktoriaus pavaduotojas. Atmosfera tvyrojo rimta, labai stengtasi nekreipti dėmesio į atsklindantį iš gatvių triukšmą. Tačiau sunku buvo jo negirdėti. Pirmininkas su Lujisu kalbėjosi apie daugybę naujausių grasinimų mirtimi, o visi kiti tik klausėsi. Stažuotojai užsirašinėjo.

Per pastarąsias šešiasdešimt dienų biuras užregistravo daugiau kaip du šimtus grasinimų — naujas rekordas. Grasinimų būta įprastų, pavyzdžiui, „Susprogdinkime Teismą!“ tačiau daugelis jų buvo gana konkretūs — minėtos pavardės, bylos ir jų baigtys.

Ranjanas nesistengė nuslėpti nerimo. Remdamasis konfidencialia FTB suvestine, jisai skaitė įtariamų grasinimais asmenų ir grupuočių vardus. Kukluksklanas, arijai, fašistai, palestiniečiai, juodųjų separatistai, abortų priešininkai, homių niekintojai. Net IRA . Rodės, visi, išskyrus rotariečius ir skautus. Iraniečių remiama Viduriniųjų Rytų grupuotė grasino krauju Amerikos žemėje, šitaip norėdama atkeršyti už dviejų religinių teisėjų mirtį Teherane. Nebūta visiškai jokių įrodymų, kurie sietų šias žmogžudystes su Jungtinėmis Valstijomis. Neseniai išgarsėjusi nauja teroristų grupuotė, žinoma kaip Pogrindžio armija (PA), Teksase į automobilį padėta bomba susprogdino federalinį teisėją. Niekas nebuvo areštuotas, atsakomybę prisiėmė UA . Taip pat jai krito pagrindiniai įtarimai dėl tuzino ACLU  būstinių susprogdinimo, tačiau darbas buvo atliktas labai švariai.

— O kaip tie puertorikiečių teroristai? — nepakeldamas galvos paklausė Ranjanas.

— Smulkmė. Jie mums nekelia rūpesčių, — atsainiai numojo Lujisas. — Jau dvidešimt metų grasina. *

— Nagi, galbūt atėjo laikas ką nors iškrėsti. Ar jūs nemanote, kad klimatas tam tinkamas?

— Velniai nematė tų puertorikiečių, šefe. — Ranjanas mėgo būti taip vadinamas. Ne Teismo pirmininku, ne ponu Teismo pirmininku. Tiesiog šefu. — Paprasčiausiai jie tik grasina, nes ir visi kiti taip elgiasi.

— Labai keista, — nešyptelėjęs tarė šefas. — Labai keista. Man nepatiktų būti išskirtam kurios nors grupuotės. — Ranjanas numetė ant rašomojo stalo suvestinę ir pasitrynė smilkinius. — Pasišnekėkime apie apsaugą. — Jis užsimerkė.

K. O. Lujisas padėjo savąjį suvestinės egzempliorių ant šefo rašomojo stalo.

— Ką gi, direktorius mano, kad bent jau ateinančias devyniasdešimt dienų kiekvienam teisėjui reikėtų paskirti po keturis agentus. Į darbą ir iš jo vežiosime limuzinais su palyda, o Aukščiausiojo Teismo policija parems ir saugos šiuos rūmus.

— O kaip kelionės?

— Tai nėra gera mintis, bent kol kas. Direktorius mano, kad iki metų pabaigos teisėjai turėtų likti K. A. regione.

— Jūs išprotėjot? Jis išprotėjo? Jeigu paprašyčiau savo kolegų laikytis šio reikalavimo, jie visi šį patį vakarą paliktų miestą ir ateinantį mėnesį keliautų. Tai absurdas. — Ranjanas susiraukė žiūrėdamas į savo stažuotojus, kurie pasidygėdami sulinksėjo galvomis. Iš tiesų absurdas.

Lujisas liko ramus. Šito tikėtasi.

— Kaip pageidausite. Tiesiog taip siūloma.

— Kvailai siūloma.

— Direktorius ir nesitikėjo, kad tam pritarsite. Tačiau jis norėtų būti iš anksto informuotas apie visas numatomas keliones, kad galėtume pasirūpinti saugumu.

— Norite pasakyti, kad ketinate lydėti kiekvieną teisėją kaskart, kai šis paliks miestą?

— Taip, šefe. Toks mūsų planas.

— Neišdegs. Tie žmonės nepripratę, kad apie juos tupinėtų.

— Taip, sere. Betgi jie taip pat nepripratę būti sekami. Mes tik stengiamės apsaugoti jus ir jūsų garbiąją broliją, sere. Žinoma, niekas nesako, kad mes turime ką nors daryti. Man regis, sere, tai jus mus pakvietėte. Jeigu norite, galime pasitraukti.

Ranjanas pasviro krėsle priekin ir sugriebė popieriaus skiautę, ėmė braukyti ir bandyti visiškai ją išlyginti.

— O kaip bus čionai?

Lujisas atsiduso ir mažne nusišypsojo.

— Dėl rūmų mes nesirūpiname, šefe. Juos lengva apsaugoti. Čia mes nesitikime nemalonumų.

— Tai kur tuomet?

Lujisas linktelėjo lango pusėn. Triukšmas stiprėjo.

— Kur nors ten. Gatvės pilnos kvailių, maniakų ir fanatikų.

— Ir visi jie nekenčia mūsų.

— Neabejotinai. Klausykit, šefe, mes labai susirūpinę dėl teisėjo Rozenbergo. Jis vis nesutinka įsileisti mūsų žmonių į savo namus; verčia juos visą naktį sėdėti gatvėje, automobilyje. Leisiąs savo mėgstamam Aukščiausiojo Teismo pareigūnui (kaip ten jo pavardė?) Fergiusonui sėdėti prie užpakalinių durų lauke, tačiau tik nuo 10—os vakaro iki 6—os ryto. Niekas negali patekti į namus, tik teisėjas Rozenbergas ir jo slaugytojas. Ta vieta nesaugi.

Ranjanas popieriaus sąvaržėle krapštėsi nagus ir vos vos pats sau šypsojosi. Rozenbergo mirtis, bet kuriuo būdu ar metodu, suteiktų palengvėjimą. Ne, tai būtų nuostabus įvykis. Teismo pirmininkas turėtų apsirengti juodai ir pasakyti gedulingą kalbą, bet, uždaręs duris, jisai su savo stažuotojais krizentų. Tokia mintis Ranjanui patiko.

— Ką jūs siūlote?

— Ar galite su juo pasikalbėti?

— Jau bandžiau. Paaiškinau, kad jis turbūt esąs labiausiai neapkenčiamas žmogus Amerikoje, kad kasdien jį keikia milijonai žmonių, kad daugumai patiktų matyti jį mirusį, kad gaunąs keturis kartus daugiau grasinančių laiškų nei mes visi kiti drauge ir kad būtų puikus bei lengvas taikinys nužudyti.

Lujisas laukė.

— Ir?

— Liepė pabučiuoti jam į subinę, paskui užmigo.

Stažuotojai sukikeno, tuomet ir FTB agentai, sumoję, kad humoras leistinas, taip pat susijuokė.

— Tad ką darysime? — paklausė nė kiek nepralinksmėjęs Lujisas.

— Saugokite jį kiek įmanoma, viską išdėstykite raštu ir dėl to nesirūpinkite. Jis nieko nebijo, taip pat ir mirties, tad jeigu pats nesijaudina, kodėl turėtumėte jaudintis jūs?

— Jaudinasi direktorius, todėl jaudinuosi ir aš, šefe. Labai paprasta. Jeigu vienas iš jūsų, vyručiai, nukentės, biuras praras gerą reputaciją.

Pirmininkas greitai siūbavo krėsle. Triukšmas iš lauko nervino. Šis pasitarimas tęsėsi ganėtinai ilgai.

— Velniai nematė to Rozenbergo. Gal jis numirs miegodamas. Man labiau rūpi Jensenas.

— Dėl Jenseno kyla problemų, — sutiko Lujisas, versdamas puslapius.

— Tikrai, — pamažu ištarė Ranjanas. — Jis kelia nepatogumų. Dabar apsimeta esąs liberalas. Perpus balsuoja kaip Rozenbergas. O kitą mėnesį taps baltuoju supremacistu ir palaikys segreguotąsias mokyklas. Tada pamils indėnus ir užsinorės atiduoti šiems Montaną. Lyg turėtume protiškai atsilikusį vaiką.

— Juk žinote, jis gydomas nuo depresijos.

— Žinau, žinau. Jis man apie tai pasakojo. Aš jam lyg tėvas. Kokiais vaistais?

— Prozaku.

Šefas įniko kramtytis nagus.

— O kaip ta aerobikos instruktorė, su kuria susitikinėjo? Ji vis dar sukinėjasi aplinkui?

— Iš tiesų tai ne, šefe. Nemanau, kad jam rūpi moterys. — Lujisas atrodė patenkintas savimi. Jis žinojo daugiau. Dirstelėjęs į vieną savo agentą patvirtino šį gardėsiuką.

Ranjanas apsimetė, kad jam neįdomu, nenorėjo to girdėti.

— Ar jis bendradarbiauja su jumis?

— Žinoma, ne. Daugeliu atžvilgių yra blogesnis už Rozenbergą. Leidžiasi palydimas iki savo daugiabučio, paskui verčia mus kiaurą naktį budėti automobilių stovėjimo aikštelėje. Atminkite, jis gyvena septintame aukšte. Dargi neleidžia mums sėdėti vestibiulyje. Sako, tai galėtų trikdyti kaimynus. Taigi glaudžiamės automobilyje. Pastate esama dešimt įėjimų ir išėjimų, tad neįmanoma jo apsaugoti. Mėgsta žaisti su mumis slėpynes. Nuolat slapčiom išsmunka, todėl niekad neaišku, ar jis namie, ar išėjęs. Apie Rozenbergą nors žinome, kur jis visą naktį būna. O Jensenas nepakenčiamas.

— Puiku. Jeigu jūs nesugebate jo sekti, tai kaip sugebės žudikas?

Lujisas nebuvo apie tai pagalvojęs. Jis nesuprato sąmojo.

— Direktorius labai susirūpinęs dėl teisėjo Jenseno saugumo.

— Jensenui nėra tiek daug grasinama.

— Sąraše jis šeštasis, vos po jūsų, jūsų prakilnybe.

— Ak! Vadinasi, aš penktas?

— Taip. Tuoj po teisėjo Meningo. Beje, šis su mumis bendradarbiauja. Visiškai.

— Jis bijo savo šešėlio, — tarė šefas ir kiek užsikirto. — Nederėjo to sakyti. Atleiskite.

Lujisas nuleido tai negirdom.

— Iš tiesų bendradarbiaujam neblogai, išskyrus Rozenbergą ir Jenseną. Teisėjas Stounas vis niurzga, tačiau mūsų klauso.

— Jis niurzga ant visų, tad nepriimkite to asmeniškai. Kaip manote, kur Jensenas išsmunka?

Lujisas žvilgtelėjo į vieną iš savo agentų.

— Visai nenutuokiame.

Didelė dalis minios staiga susijungė į vientisą nevaldomą chorą, ir visi šurmuliuojantys gatvėse tartum prisidėjo prie jo. Šefas negalėjo apsimesti to negirdįs. Langai virpėjo. Atsistojęs jis užbaigė pasitarimą.

TEISĖJO GLENO JENSENO KABINETAS buvo antrame aukšte, toli nuo gatvių ir triukšmo. Kambarys erdvus, tačiau mažiausias iš devynių. Jensenas, jauniausias iš devynių teisėjų, džiaugėsi gavęs nors kokį kabinetą. Paskirtas prieš šešerius metus, keturiasdešimt dvejų, jis laikytas griežtu konstitucinių nuostatų šalininku, išties konservatyvių įsitikinimų žmogumi, daugmaž kaip ir asmuo, kurio buvo pasiūlytas. Senate jo kandidatūra tvirtinta itin sunkiai. Teisės komitetui Jensenas pasirodė prastai. Opiais klausimais neturėjo vienareikšmės nuomonės ir sulaukė puolimų iš abiejų pusių. Respublikonai buvo sutrikę. Demokratai uodė kraują. Prezidentas sukiojo rankas, iki visi palūžo, ir Jensenas buvo patvirtintas vieno vienintelio labai nenoraus balso persvara.

Bet jam pasisekė — ir visam gyvenimui. Per šešerius metus jis niekam neįtiko. Labai įskaudintas per posėdžius, kai buvo tvirtinama jo kandidatūra, Glenas pasižadėjo sau nestokoti atjautos ir ja vadovautis. Tai supykdė respublikonus. Šie pasijuto išduoti, ypač kai jis atskleidė savo slaptą aistrą nusikaltėlių teisėms. Neturintis aiškių ideologinių nuostatų, jis greitai paliko dešinę, pasislinko į centrą, o vėliau perėjo kairėn. Paskui, teisės mokslinčiams krapštantis ožiškas barzdeles, vėl peršokdavo į dešinę ir prisidėdavo prie teisėjo Slouno, kai šis pareikšdavo vieną iš savųjų šlykščių, prieš moteris nukreiptų nuomonių. Jensenas nesižavėjo moterimis. Jis laikėsi neutraliai dėl maldos klausimų, skeptiškai vertino žodžio laisvę, atjautė protestuojančius prieš mokėsčius, buvo visiškai abejingas indėnams, bijojo juodųjų, buvo griežtas pornografijos skleidėjams, švelnus nusikaltėliams ir gana nuoseklus aplinkosaugos srityje. Ir sukeldamas dar didesnį nepasitenkinimą tarp respublikonų, kurie nėrėsi iš kailio, kad tik jis būtų patvirtintas, Jensenas pademonstravo trikdantį prielankumą homoseksualams.

Pats pareikalavo, kad kokti Dumondo byla būtų paskirta jam. Ronaldas Dumondas aštuonerius metus pragyveno su savo meilužiu. Jie buvo laiminga pora, absoliučiai ištikimi vienas kitam ir visai patenkinti, galėdami dalytis bendra gyvenimiška patirtimi. Juodu norėjo susituokti, bet Ohajo valstijos įstatymai draudė tokią sąjungą. Paskui meilužis pasigavo AIDS ir baigė siaubinga mirtimi; Ronaldas tiksliai žinojo, kaip jį palaidoti, bet įsikišo meilužio šeima ir neįsileido Ronaldo į gedulingas apeigas bei laidotuves. Nusiminęs Ronaldas padavė šeimą į teismą, kaltindamas emocine ir psichologine žala. Šešerius metus byla šokinėjo po žemesniosios instancijos teismus, o dabar staiga atsidūrė ant Jenseno rašomojo stalo.

Ginčo objektas buvo gėjų „sutuoktinių4 teisės. Dumondo vardas tapo gėjų aktyvistų kovos šūkiu. Vien paminėjus Dumondąy gatvėse kildavo muštynės.

Ir byla atiteko Jensenui. Durys į jo mažesnįjį kabinetą buvo uždarytos. Jensenas su trimis stažuotojais sėdėjo prie pasitarimų stalo. Sugaišo prie Dumondo dvi valandas ir vis dar nieko nenusprendė. Pavargo besiginčydami. Vienas stažuotojas, liberalas iš Kornelo , troško išplėstinės nutarties, suteikiančios dideles teises gėjų partneriams. Jensenas irgi to troško, bet neketino prisipažinti. Kiti du stažuotojai laikėsi skeptiškai. Jie, kaip ir Jensenas, žinojo, kad penkių daugumą būtų neįmanoma pasiekti.

Kalba pakrypo į kitus dalykus.

— Šefas davė jums vėjo, Glenai, — pasakė stažuotojas iš Djuko . Teisėjo apartamentuose jie kreipdavosi į jį vardu. „Teisėjas4 — toks nepatogus titulas.

Glenas pasitrynė akis.

— Kas dar nauja?

— Vienas iš jo stažuotojų mane informavo, kad šefas ir FTB susirūpinę dėl jūsų saugumo. Sako, kad nebendradarbiaujate, ir šefas dėl to gan sunerimęs. Jis norėjo, kad aš jums tai perduočiau. — Viskas buvo perduodama per stažuotojų ryšio tinklą. Viskas.

— Jam ir priklauso rūpintis. Toks jo darbas.

— Jis nori paskirti jums dar du federalus asmens sargybiniais, o šie reikalauja galimybės patekti į jūsų butą. Taip pat FTB nori vežioti jus į darbą ir atgal. Ir nori apriboti jūsų keliones.

— Aš jau tai girdėjau.

— Taip, mes žinome. Bet šefo stažuotojas pasakė norįs, jog įtikintume jus bendradarbiauti su FTB. Tuomet šie galės išgelbėti jums gyvybę.

— Suprantu.

— Tad mes ir stengiamės jus įtikinti.

— Dėkui. Susisiekite savo ryšiu su šefo stažuotoju ir pasakykite, kad jūs ne tik mane įtikinėjote, bet ir užkūrėte velnišką pirtį, ir kad aš įvertinau jūsų pastangas ir sumautas šūkaliones, bet pro vieną ausį man įėjo, pro kitą išėjo. Pasakykit jiems, kad Glenas laiko save jau suaugusiu.

— Būtinai, Glenai. Juk jūs nebijote, ką?

— Nė kiek.

TOMAS KALAHANAS BUVO VIENAS iš populiaresnių Tuleino universiteto dėstytojų. Svarbiausia priežastis buvo ta, kad jis niekad neskirdavo pratybų anksčiau nei 11—ą valandą ryto. Nemažai gėrė, kaip ir daugelis jo studentų, tad pirmąsias kelias kiekvieno ryto valandas skirdavo miegui, kitas — gaivelėjimuisi. Pratybos devintą ar dešimtą

— bjaurastis. Populiarus jis buvo ir todėl, kad atrodė šauniai — dėvėjo išblukusius džinsus, tvido švarkelius su gerokai nuzulintais lopais ant alkūnių, nemūvėjo kojinių, neryšėjo kaklaraiščių. Buvo liberalios, elegantiškos ir akademiškos išvaizdos. Nors jau keturiasdešimt penkerių,

bet tamsiais plaukais ir su raginių rėmelių akiniais galėjo apsimesti esąs ir trisdešimt penkerių, tačiau jam buvo nusispjaut, kokio amžiaus atrodė. Skusdavosi sykį per savaitę, kai imdavo niežėti odą; o vėsesniais orais, kas Naujajame Orleane retai pasitaikydavo, užsiaugindavo barzdą. Sklandė gandai apie jo artimas draugystes su studentėmis.

Taip pat jis buvo populiarus, nes dėstė konstitucinę teisę, patį nepopuliariausią, tačiau privalomą kursą. Dėl savo nepaprasto talento ir šaunumo konstitucinę teisę jis padarė išties įdomią. Niekas kitas Tuleine nesugebėjo to pasiekti. Iš tiesų niekas ir nesistengė, tad studentai vienuoliktą ryto, triskart per savaitę, veržėsi pas Kalahaną klausytis konstitucinės teisės paskaitų.

Aštuoniasdešimt jų sėdėjo šešiose kylančiose auditorijos eilėse ir kuždėjosi, kol Kalahanas, atsistojęs priešais pultą, šluostėsi akinius. Buvo tiksliai penkios po vienuoliktos — vis tiek per anksti, pagalvojo jis.

— Kas supranta Rozenbergo nuomonę byloje Nešas prieš Niudžersp. — Visos galvos nulinko, ir auditorija nuščiuvo. Matyt, bjaurios pagirios. Jo akys paraudusios. Kai pradeda nuo Rozenbergo, paprastai reiškia, kad paskaita bus sunki. Niekas nepakėlė rankos. Nešas? Kalahanas pamažu, metodiškai apžvelgė auditoriją ir laukė. Mirtina tyla.

Garsiai trekštelėjusi durų rankena nutraukė įtampą. Netrukus prasivėrė durys, ir pro jas elegantiškai įsmuko daili mergina aptemptais nublukusiais džinsais bei medvilniniu megztiniu, tartum slystelėjo. pasieniu prie trečiosios eilės, kur mikliai prasispraudė tarp sėdinčių studentų, pasiekė savo vietą ir atsisėdo. Vyriokai ketvirtoje eilėje susižavėję stebėjo ją. O kiti, sėdėję penktojoje, tempė kaklus stengdamiesi nors kiek žvilgtelėti. Jau dvejus žiaurius metus vienas iš nedaugelio teisės fakulteto malonumų buvo stebėti, kaip ji savo ilgomis kojomis ir apsmukusiais megztiniais puošė koridorius bei auditorijas. Jie jautė — kažkur ten, po drabužiais, esama pasakiško kūno. Bet ji buvo ne iš tokių, kad juo puikuotųsi. Paprasčiausiai buvo viena iš šutvės ir tvirtai laikėsi teisės fakulteto aprangos normų — džinsai, flaneliniai marškiniai, seni megztiniai ir pernelyg plačios chaki kelnės. Ko tik jie nebūtų atidavę už juodą mini sijonėlį!

Ji blykstelėjo trumpa šypsenėle šalia sėdinčiam vaikinui, ir sekundėlę Kalahanas bei jo Nešo klausimas liko pamiršti. Tamsiai raudoni plaukai krito jai iki pat pepu. Buvu.iui' unikiirdaiitų ir nuostabių

plaukų ideali varžybų striksiukė, kurią kiekvienas vaikinas vidurinėje mokykloje įsimylėdavo bent dusyk. O teisės fakultete — galbūt bent sykį. w 

Šis pasirodymas Kalahano liko tartum nepastebėtas. Jeigu būtų buvusi pirmakursė ir prisibijotų jo, galbūt būtų ją užsipuolęs ir kelis kartus aprėkęs. „Į teismą niekada nevėluojama!“ — senas, mirtinai nuvalkiotas priežodis, kurį teisės dėstytojai visada būdavo pasirengę pavartoti.

Bet Kalahanas nebuvo nusiteikęs rėkauti, o Darbe Šo jo nebijojo, ir sekundės dalelytę jis pasvarstė, ar kas nors žino, kad miega su ja. Veikiausiai ne. Jos reikalauta visiško slaptumo.

— Ar kas nors yra skaitęs atskirąją Rozenbergo nuomonę byloje Nešas prieš Niudžersį? — Staiga dėmesys vėl susitelkė į jį, ir įsiviešpatavo mirtina tyla. Pakelta ranka reikštų nepaliaujamą kamantinėjimą tolesnes trisdešimt minučių. Savanorių neatsirado. Rūkaliai paskutinėje eilėje užsidegė cigaretes. Daugelis iš aštuoniasdešimties kažką betiksliai keverzojo savuosiuose juristų bloknotuose. Visų galvos nulenktos. Būtų buvę pernelyg akivaizdu ir rizikinga sklaidyti žinyną ir ieškoti Nešo; jau per vėlu tai daryti. Bet koks judesys galėtų patraukti dėmesį. Kažkas turės būti prikirptas.

Nešo nebuvo žinyne. Tai viena iš tuzino nereikšmingesnių bylų, kurias prieš savaitę Kalahanas probėgšmais paminėjo, ir dabar jam buvo įdomu sužinoti, ar kas nors apie tai pasiskaitę. Jis šituo garsėjo. Į baigiamąjį egzaminą buvo įtraukęs tūkstantį du šimtus bylų, iš kurių tūkstančio nėra žinyne. Egzaminas buvo košmaras, bet Kalahanas iš tiesų pasirodydavo mielas, nešykštus pažymiams, ir retas avigalvis nebaigdavo kurso.

Tačiau šią akimirką jis neatrodė mielas. Apsidairė po auditoriją. Laikas griebti auką.

— Kaip, pone Selindžeri? Ar galėtumėte paaiškinti atskirąją Rozenbergo nuomonę?

Tučtuojau iš ketvirtos eilės Selindžeris atsiliepė:

— Ne, sere.

— Aišku. Galbūt todėl, kad neskaitėte atskirosios Rozenbergo nuomonės?

— Ko gero, taip, sere.

Kalahanas piktai sužioravo į jį. Paraudusios akys arogantiškam rūsčiui suteikė dar daugiau grėsmingumo. Tačiau tai matė tik Selindžeris, nes visi kiti buvo subedę nosis į savuosius bloknotus.

— Ir kodėl gi?

— Kadangi aš stengiuosi neskaityti atskirųjų nuomonių. Ypač Rozenbergo.

Kvaila. Kvaila. Kvaila. Selindžeris ketino atsikirsti, tačiau neturėjo šaudmenų.

— Turite ką nors prieš Rozenbergą, pone Selindžeri?

Kalahanas gerbė Rozenbergą. Dievino jį. Skaitė apie tą žmogų ir

jo pateiktąsias išvadas knygas. Studijavo jį. Sykį net su juo pietavo. Selindžeris neramiai pasimuistė.

— O ne, sere. Aš tik nemėgstu atskirųjų nuomonių.

Selindžerio atsakymuose būta šiek tiek sąmojo, bet nešmėstelėjo

nė viena šypsenėlė. Vėliau prie alaus jisai su draugužiais plyš juokais, kai bus pasakojama ir perpasakojama apie Selindžerį bei jo dygėjimąsi atskirosiomis nuomonėmis, ypač Rozenbergo. Tačiau tik ne dabar.

— Aišku. Ar jūs skaitote daugumos pareikštas nuomones? Dvejonė. Silpnoms Selindžerio pastangoms pasigalynėti buvo

lemta susilaukti pažeminimo.

— Taip, sere. Daugybę jų.

— Puiku. Tuomet paaiškinkite, jeigu jums nesunku, daugumos nuomonę byloje Nešas prieš Niudžersį.

Selindžeris niekad nebuvo girdėjęs apie Nešąy bet dabar jį prisimins iki pat savosios teisininko karjeros pabaigos.

— Man regis, aš šitos neskaitęs.

— Taigi jūs neskaitote atskirųjų nuomonių, pone Selindžeri, o dabar mes sužinome, kad nesidomite ir daugumos nuomonėmis. Ką gi jūs skaitote, pone Selindžeri — meilės romanus, bulvarinius žurnalus?

Už ketvirtos eilės pasigirdo itin tylus juokelis, krizeno studentai, kurie jautė pareigą susijuokti, tačiau tuo pat metu vengė atkreipti į save dėmesį.

Išraudęs Selindžeris vien pūtė į Kalahaną akis.

— Kodėl neperskaitėte tos bylos, pone Selindžeri? — griežtai paklausė Kalahanas.

— Nežinau. Aš, ee... man regis, tiesiog ją praleidau.

Kalahanas puikiai sureagavo.

— Nesistebiu. Paminėjau ją praeitą savaitę. Tiksliau, praeitą trečiadienį. Ji bus įtraukta į baigiamąjį egzaminą. Nesuprantu, kodėl jums reikėtų nepaisyti bylos, kurią išvysite baigiamajame. — Kalahanas dabar pamažėle žingsniavo priešais savo pultą, dėbsodamas į studentus. — Ar kuris nors pasivargino ją perskaityti?

Tyla. Kalahanas įbedė žvilgsnį į grindis ir leido tylai įsismelkti į klausytojų sąmonę. Visos akys buvo nuleistos, visi rašikliai ir pieštukai sustingę rankose. Iš galinės eilės vinguriavo dūmelis.

Galiausiai iš ketvirtos vietos trečioje eilėje Darbe Šo kilstelėjo ranką ir visa auditorija lengviau atsiduso. Ji vėl juos išgelbėjo. Tartum to iš jos ir tikėtasi. Antroji jų kuršę ir visai nedaug atsiliekanti nuo pirmojo, ji gebėdavo pacituoti beveik kiekvienos Kalahano jiems paminėtos bylos faktus, sprendimus, bendrąsias, atskirąsias ir daugumos nuomones. Idealioji varžybų striksiukė baigė magna cum laude  koledžą, turėjo mokslinį biologijos laipsnį ir dabar ketino baigti magna cum laude teisės fakultetą, įgyti mokslinį laipsnį, o vėliau maloniai pelnytis duoną, keldama ieškinius chemijos kompanijoms už teršiamą aplinką.

Kalahanas išpūtė į ją akis, tariamai nuviltas. Vos prieš tris valandas po ilgos nakties gurkšnojant vyną ir kalbant apie teisės mokslus ji paliko jo butą. Bet jis nė neužsiminęs apie Nešą.

— Nagi, nagi, panele Šo. Kodėl Rozenbergas toks nepatenkintas?

— Jo nuomone, Niudžersio įstatymas šiurkščiai pažeidžia Antrąją pataisą . — Ji nepakėlė galvos į dėstytoją.

— Puiku. Ir kad visi kiti auditorijoje žinotų, apie ką įstatyme kalbama?

— Tarp kitų dalykų, draudžiami pusiau automatiniai šaunamieji ginklai.

— Nuostabu. Ir vien įdomumo dėlei, ką sulaikomas turėjo prie savęs ponas Nešas?

— AK—47, šturminį šautuvą.

— Ir kas poną Nešą ištiko?

— Jis buvo nuteistas, gavo trejus metus ir padavė apeliaciją. — Ji žinojo smulkmenas.

— Kuo vertėsi ponas Nešas?

— Charakteristika nebuvo konkreti, bet užsiminta apie papildomą kaltinimą prekyba kvaišalais. Areštuojant neturėta žinių apie jo ankstesnį teistumą.

— Taigi jis buvo kvaišalų prekeivis, turintis AK—47. Bet Rozenbergas jį užsistojo, tiesa?

— Žinoma. — Dabar jinai stebėjo jį. Įtampa atslūgo. Daugelis akių sekiojo dėstytoją, pamažu žingsniuojantį, besidairantį po auditoriją kitos aukos. Dažniausiai per šias paskaitas kalbėdavo Darbe, o Kalahanas troško į diskusiją įtraukti kuo daugiau studentų.

— Kaip manote, kodėl Rozenbergas jam prijaučia? — paklausė jis auditoriją. c

— Jis mėgsta kvaišalų prekeivius. — Vėl Selindžeris, įžeistas, bet mėginantis atsigriebti. Kalahanas labai vertindavo diskusiją auditorijoje. Nusišypsojo savo aukai, lyg sveikindamas sugrįžusį vėl duotis nuleidžiamam kraujo.

— Jūs taip manote, pone Selindžeri?

— Žinoma. Kvaišalų prekeivius, vaikų tvirkintojus, ginklų kontrabandininkus, teroristus. Rozenbergas nepaprastai žavisi šiais žmonėmis. Jie tarsi silpnučiai ir skriaudžiami jo vaikai, tad turi juos globoti. — Selindžeris stengėsi atrodyti lyg pasipiktinęs teisuolis.

— O ką, jūsų mokyta nuomone, pone Selindžeri, reikėtų daryti su tais žmonėmis?

— Visai paprasta. Jie turėtų gauti gerą advokatą ir būti teisingai teisiami, tada sulaukti teisingos, greitos apeliacijos ir galop būti nubausti, jeigu yra nusikaltę. — Selindžeris atsidūrė pavojingai arti ribos, kad imtų kalbėti kaip dešinysis reakcionierius, pasisakantis už „įstatymą ir tvarką“, o tai tarp Tuleino teisės studentų laikoma baisia nuodėme.

Kalahanas sukryžiavo ant krūtinės rankas.

— Prašom tęsti.

Selindžeris užuodė spąstus, bet varė toliau. Nebuvo ko prarasti.

— Noriu pasakyti, mes esame perskaitę daugybę bylų, kuriose Rozenbergas bandė perrašyti konstituciją, kad galėtų sukurti spragą įkaičiams eliminuoti ir šitaip suteikti galimybę akivaizdžiai kaltam teisiamajam išeiti laisvėn. Bemaž bloga darosi. Jis laiko visus kalėjimus žiauriomis ir netinkamomis vietomis, todėl, remiantis Aštuntąja pataisa, visi kaliniai turėtų būti paleisti. Laimė, dabar jis atstovauja mažumai, benykstančiai mažumai.

— Jums patinka Aukščiausiojo Teismo kryptis, pone Selindžeri? — Kalahanas podraug šypsojosi ir raukėsi.

— Po šimts, tikrai taip.

— Jūs esate vienas iš tų normalių, tvirtų, patriotiškai nusiteikusių ir vidurio besilaikančių amerikiečių, kurie linki, kad senasis pūzras numirtų miegodamas?

Auditorijoje pasigirdo keletas krizulių. Dabar juoktis buvo saugiau. Selindžeris ne toks kvailas, kad atsakytų atvirai.

— Aš niekam to nelinkėčiau, — bemaž sutrikęs tarė jis.

Kalahanas vėl suskato žingsniuoti.

— Ką gi, dėkui, pone Selindžeri. Aš visad mėgaujuosi jūsų komentarais. Kaip visada, jūs mums atskleidėte teisės profano suvokimą.

Juokas gerokai pagarsėjo. Išraudęs Selindžeris klestelėjo į vietą.

Kalahanas nesišypsojo.

— Norėčiau, kad ši diskusija įgytų aukštesnį intelektualų lygį, gerai? Taigi, panele Šo, kodėl Rozenbergas prijaučia Nešui?

— Antroji pataisa užtikrina žmonėms teisę laikyti ir nešiotis ginklus. Teisėjas Rozenbergas tai supranta pažodžiui ir absoliučiai. Nieko nevalia nubausti. Jeigu Nešas nori turėti AK—47 ar rankinę granatą, arba bazuką, Niudžersio valstija negali išleisti tai draudžiančio įstatymo.

— Jūs sutinkate su juo?

— Ne, ir ne tik aš viena. Sprendimas priimtas aštuoniais balsais prieš vieną. Niekas jo nepalaikė.

— Kaip tie kiti aštuoni motyvuoja savo sprendimą?

— Labai aiškiai. Valstijos turi įtikinamų priežasčių drausti parduoti ir įsigyti tam tikrų rūšių ginklus. Niudžersio valstijos interesai nusveria Antrosios pataisos ponui Nešui suteiktas teises. Visuomenė negali leisti asmenims turėti modernių ginklų.

Kalahanas atidžiai ją stebėjo. Patrauklios teisės studentės Tukinę — retenybė, bet tokią aptikęs, jis veikdavo greitai. Pastaruosius aštuonerius metus jam puikiai sekėsi. Daugeliu atvejų darbas būdavo lengvas. Į teisės fakultetą atvykdavo neprietaringos ir laisvamanės moterys. Darbe buvo kitokia. Pirmą sykį ją pamatė bibliotekoje per antrąjį jos pirmųjų metų universitete semestrą ir prireikė mėnesio, kol sugebėjo pakviesti ją papietauti.

— Kas parašė daugumos nuomonę? — paklausė jis.

— Ranjanas.

— O jūs sutinkate su juo?

— Taip. Iš tiesų tai lengva byla.

— Tad kas gi nutiko Rozenbergui?

— Man regis, jis nekenčia viso Teismo.

— Vadinasi, jis nesutinka su kitais vien dėl savo malonumo?

— Dažnai taip. Jam darosi vis sunkiau apginti savo nuomonę. Štai Nešas. Liberalui Rozenbergui ginklų kontrolės klausimas lengvas. Jam derėjo parašyti daugumos nuomonę, prieš dešimt metų jis taip ir būtų padaręs. 1977—ųjų byloje Fordaisas prieš Oregoną jis kur kas siauriau interpretavo Antrąją pataisą. Jo nenuoseklumai bemaž trikdo.

Kalahanas buvo užmiršęs Fordaisą.

— Norite pasakyti, kad teisėjas Rozenbergas nuseno?

Daugmaž kaip smūgių apsvaigintas boksininkas Selindžeris metėsi paskutiniam raundui.

— Jis visai nukvakęs, ir jūs tai žinote. Nepajėgsite apginti jo nuomonių.

— Ne visados, pone Selindžeri, bet vis dėlto jis dar ten.

— Jo kūnas ten, bet smegenys neveikia.

— Jis kvėpuoja, pone Selindžeri.

— Taip, kvėpuoja su aparatu. Tenka pumpuoti deguonį jam pro

nosį.

— Tačiau to nenuneigsite, pone Selindžeri. Jis — paskutinysis iš didžiųjų teisenos veikėjų ir vis dar kvėpuoja.

— Verčiau paskambintumėte jam ir pasitikrintumėte, — metė Selindžeris ir nutilo. Jau užtektinai pasakė. Ne, pasakė per daug. Nuleido galvą, kai dėstytojas rūsčiai sužioravo į jį akimis. Palinko prie savo užrašų ir susimąstė, kodėl visa tai išdėjo.

Kalahanas vis dar stebeilijo į jį, paskui vėl leidosi žingsniuoti. Iš tiesų pagirios bjaurios.

3 

MAŽŲ MAŽIAUSIA jis atrodė kaip senas fermeris — šiaudinė skrybėlė, krūtinę dengianti prijuostė, dailiai išlyginti chaki spalvos darbiniai marškiniai, auliniai. Kramtė ir spjaudė tabaką į juodą vandenį molo apačioje. Kramtė tabaką kaip fermeris. Jo pikapas, nors ir naujausio modelio, buvo ganėtinai pavažinėtas ir apdulkėjęs tartum po ilgos kelionės. Šiaurės Karolinos registracijos numeriai. Stovėjo už šimto metrų ant smėlio kitame molo gale.

Pirmadienio — pirmojo spalio pirmadienio —< vidurnaktis, ir kitas trisdešimt minučių jis turįs laukti vėsioje tamsoje ant tuščio molo, mąsliai kramtydamas tabaką, pasirėmęs į turėklus įdėmiai stebeilyti į jūrą. Buvo čia vienas, kaip to ir tikėjosi. Šitaip suplanuota. Ant šio molo tokiu metu visados tuščia. Kartkartėmis pakrantės linija sužybsėdavo kokio nors automobilio priekinės šviesos, tačiau tokią valandą niekados niekas nesustodavo.

Jisai stebėjo toli nuo kranto raudonus ir mėlynus kanalo žiburėlius. Nekrypteldamas galvos pažvelgė į laikrodį. Debesys kybojo žemi ir tiršti, tad bus sunku pamatyti, kol anas nepriartės beveik prie pat molo. Šitaip suplanuota.

Pikapas nebuvo iš Šiaurės Karolinos, kaip ir fermeris. Registracijos numeriai nusukti nuo sudaužyto sunkvežimio laužyne šalia Daremo. Pikapas pavogtas Baton Ruže. Fermeris buvo iš niekur ir nieko nevogė. Buvo profas, todėl nešvarius darbus atlikdavo kas nors kitas.

Po dvidešimties minučių kažkoks tamsus objektas vandens paviršiumi slystelėjo molo link. Tylus, prislopintas variklio burzgesys sustiprėjo. Objektas pamažu darėsi panašus į laivelį, kuriame žemai pritūpęs siluetas maskuojamąja apranga valdė variklį. Fermeris nepajudėjo nė colio jam priešpriešiais. Burzgesys nutilo, ir juoda guminė valtis sustojo ramiame vandenyje trisdešimt pėdų nuo molo. Pakrante nei artėj D, nei pro šalį slinko kokios nors automobilių šviesos.

Fermeris atsargiai įsikišo tarp lūpų cigaretę, prisidegė ją, dusyk užsitraukė, tada nusviedė žemyn, pusiau iki valties.

— Kokia cigaretė? — paklausė žmogus iš valties, žvelgdamas aukštyn. Jis matė prie turėklo fermerio siluetą, bet ne veidą.

— „Lucky Strike“, — atsakė fermeris. Tie slaptažodžiai — toks kvailas žaidimas. Kiek dar kitų juodų guminių plaustų būtų galima tikėtis atplaukiant nuo Atlanto ir tiksliai sustojant prie šio seno molo kaip tik tokiu laiku? Kvaila, bet, ak, kaip svarbu.

— Lukas? — atskriejo balsas iš valties.

— Semas, — atsakė fermeris. Iš tikrųjų jo vardas buvo Kemelis, ne Semas, bet kitas penkias minutes, kol Kemelis pastatys valtį, tiks ir Semas.

Kemelis neatsakė, to ir nereikėjo, bet greitai paleido variklį ir nukreipė valtį palei molą krantan. Lukas sekė paskui ją viršuje. Juodu susitiko prie pikapo. Nepaspaudė vienas kitam rankų. Kemelis padėjo tarp jų ant sėdynės savo juodą sportinį „Adidas“ krepšį, ir sunkvežimaitis pajudėjo pakrante.

Lukas vairavo, o Kemelis rūkė, ir abu puikiai apsimetė vienas kito nematą. Nedrįso susitikti akimis. Kemelis su juoda barzda, tamsiais akiniais ir juodu golfu iš veido atrodė grėsmingai, tačiau neįmanomas atpažinti. Lukais ir nenorėjo jo matyti. Viena iš užduoties sąlygų buvo ne tik sutikti šį nepažįstamąjį iš jūros, bet ir į jį nežiūrėti. Išties tai buvo nesunku vykdyti. Tas veidas ieškomas devyniose šalyse.

Važiuodamas per tiltą prie Manteo, Lukas užsirūkė kitą „Lucky Strike“ ir nusprendė, kad juodu jau buvo anksčiau susitikę. Kiek jis prisiminė, tai būta trumpo, tačiau tiksliai pagal laiką apskaičiuoto susitikimo prieš penkerius ar šešerius metus Romos oro uoste. Nebūta jokių prisistatymų. Tai įvyko tualete. Lukas, tuomet nepriekaištingai apsirengęs amerikietis vadovaujantysis darbuotojas, pasidėjo ungurio odos lagaminėlį prie sienos šalia kriauklės ir pamažu ėmė plautis rankas. Staiga šio nebeliko. Jis probėgšmais pastebėjo veidrodyje žmogų

— Kemelį, dabar buvo tuo tikras. Po trisdešimties minučių lagaminėlis susprogo tarp britų ambasadoriaus Nigerijoje kojų.

Toje nematomoje brolijoje Lukas dažnai girdėdavo atsargius kuždesius apie Kemelį — žmogų, turintį daug vardų, daug veidų, kalbantį įvairiomis kalbomis, samdomą žudiką, kuris veikdavo greitai ir nepalikdavo pėdsakų, pedantišką galvažudį, kuris bastėsi po pasaulį, bet jo niekaip nepavykdavo aptikti. Kol abu patamsiuos važiavo šiaurėn, Lukas, žemai susmukęs sėdynėje, nusmaukęs skrybėlės kraštą beveik sau ant nosies, geibiai uždėjęs rankas ant vairo, stengėsi prisiminti girdėtas istorijas apie šį keleivį. Stulbinantys teroro aktai. Britų ambasadorius. 1990—aisiais Vakarų Krante surengta pasala septyniolikai Izraelio kareivių irgi priskirta Kemeliui. Jis buvo vienintelis įtariamasis, kai 1985—aisiais automobilyje sprogus bombai žuvo turtingas vokiečių bankininkas su savo šeima. Pasak gandų, už šią žmogžudystę jis gavo tris milijonus grynaisiais. Daugelis slaptosios žvalgybos ekspertų laikė, kad jis buvo tikrasis sumanytojas 1981—aisiais pasikėsinant nužudyti popiežių. Betgi Kemelis buvo kaltinamas kone dėl visų neišaiškintų teroristinių antpuolių ir nužudymų. Lengva buvo versti kaltę, nes niekas tikrai nežinojo, ar jis apskritai egzistuoja.

Šitai Luką jaudino. Kemelis rengėsi veikti Amerikos žemėje. Lukas nežinojo aukų vardų, tačiau turėjo būti pralietas svarbaus asmens kraujas.

AUŠTANT pavogtasis fermerio sunkvežimaitis sustojo prie Trisdešimt pirmosios ir M gatvių kampo Džordžtaune. Kemelis pasigriebė sportinį krepšį ir neprataręs nė žodžio iššoko ant šaligatvio. Nuėjo kelis kvartalus į rytus iki „Four Seasons“ viešbučio, jo vestibiulyje nusipirko Post ir nerūpestingai liftu pasikėlė į septintą aukštą. Lygiai po septintos penkiolika jis pasibeldė į vienas duris koridoriaus gale.

— Taip? — iš vidaus atsiliepė nervingas balsas.

— Ieškau pono Snelerio, — iš lėto tobula bendrine amerikiečių kalba ištarė Kemelis ir pridengė nykščiu akutę. — Ponas Sneleris?

— Taip: Edvinas F. Sneleris.

Rankena nei sujudėjo, nei kliktelėjo. Durys neatsidarė. Po kelių sekundžių iš po durų apačios slystelėjo baltas vokas. Kemelis pakėlė jį.

— Gerai, — pasakė ganėtinai garsiai, kad išgirstų Sneleris ar dar kas toks šis buvo.

— Gretimos durys, — pasakė Sneleris. — Aš palauksiu jūsų skambučio. — Balsas skambėjo kaip amerikiečio. Priešingai nei Lukas, jis niekad nebuvo matęs Kemelio ir iš tiesų visai netroško jo pamatyti. Lukas šį jau matė dusyk, iš tikrųjų jam pasisekė, kad tebebuvo gyvas.

Kemelio kambaryje stovėjo dvi lovos ir stalelis prie lango. Užuolaidos buvo aklinai užtrauktos, kad saulės šviesa niekaip neįsismelktų vidun. Ant vienos lovos greta dviejų išsipūtusių portfelių jis pasidėjo sportinį krepšį, nuėjo prie lango ir pro užuolaidų plyšį žvilgtelėjo laukan, paskui pasuko prie telefono.

— Čia aš, — pasakė Sneleriui. — Informuokite apie automobilį.

— Jis gatvėje. Paprastas baltas fordas su Konektikuto numeriais. Rakteliai ant stalo. — Sneleris kalbėjo pamažu.

— Vogtas?

— Žinoma, bet perkaldintais numeriais. Jis švarus.

— Tuoj po vidurnakčio paliksiu jį prie Daleso oro uosto. Noriu, kad būtų sunaikintas, aišku? — Anglų kalba buvo nepriekaištinga.

— Tokios ir mano instrukcijos. Gerai. — Sneleris kalbėjo mandagiai ir dalykiškai.

— Tai labai svarbu, aišku? Aš ketinu automobilyje palikti ginklą. Ginklai palieka kulkas, o žmonės pamato automobilius, tad būtina visiškai sunaikinti automobilį. Supratote?

— Tokios ir mano instrukcijos, — pakartojo Sneleris. Kam tie pamokymai. Žudynės jam nebuvo naujiena.

Kemelis atsisėdo ant lovos krašto.

— Keturi milijonai gauti prieš savaitę, pridurčiau, dieną vėliau, nei susitarėme. Dabar esu K. A., tad noriu kitų trijų.

— Bus išsiųsti iki vidudienio. Taip buvo sutarta.

— Taip, bet aš susirūpinęs dėl to susitarimo. Prisimenate, juk dieną pavėlavote?

Tai suerzino Snelerį, o kadangi žudikas buvo gretimame kambaryje ir nesirengė iš ten išeiti, jis galėjo kalbėti šiek tiek susierzinęs.

— Tai bankas kaltas, ne mes.

Dabar tai suerzino Kemelį.

— Puiku. Noriu, kad jūs ir jūsiškis bankas pervestų kitus tris milijonus į sąskaitą Ciuriche, kai tik Niujorke atsidarys įstaigos. Tai bus maždaug po dviejų valandų. Aš pasitikrinsiu.

— Gerai.

— Taip pat aš nenoriu turėti jokių problemų, kai darbas bus atliktas. Po dvidešimt keturių valandų būsiu Paryžiuje, o iš ten skrisiu tiesiai į Ciurichą. Noriu, kad manęs ten lauktų visi pinigai.

— Jie lauks ten, jeigu tik darbas bus atliktas.

Kemelis nusišypsojo sau.

— Darbas bus atliktas, pone Sneleri, iki vidurnakčio. Žinoma, jeigu jūsų informacija tikra.

— Kol kas ji tikra. Ir šiandien nelaukiama jokių pokyčių. Mūsų žmonės gatvėse. Viskas, ko reikalavote, yra tuose dviejuose portfeliuose: žemėlapiai, diagramos, grafikai, įrankiai ir kiti daiktai.

Kemelis dirstelėjo į portfelius. Dešine ranka pasitrynė akis.

— Man reikia nusnūsti, — sumurmėjo jis į telefoną. — Dvidešimt valandų esu nemiegojęs.

Sneleris nesugalvojo, ką atsakyti. Laiko marios, tad jeigu Kemelis nori nusnūsti, tegul. Juk jam mokama dešimt milijonų.

— Gal pageidautumėte ko nors užkąsti? — kiek sutrikęs paklausė Sneleris. .

— Ne. Paskambinkite man po trijų valandų, lygiai pusę vienuoliktos. — Jis padėjo ragelį ant telefono svirtelės ir išsitiesė skersai lovos.