2008 m. išėjusi knyga „Laužiu antspaudą“ pelnė R. Stankevičiui Poezijos pavasario laurus. Naujasis eilėraščių rinkinys savaip tęsia ankstesnįjį, bet išreiškia kitą kūrybinę užduotį – suteikti žodžiui burtažodžio galią. Gebėjimą paveikti, užkalbėti, skverbtis į paslapčių žinojimą. Eilėraščių pavadinimai atskleidžia tris poetinius ciklus, kuriuos autorius savitai supina į vientisą knygos pynę.
„Iš penkių Rimvydo Stankevičiaus poezijos knygų „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ – antroji, kuriai būdingas konceptualumas. Pirmoji tokia – „Laužiu antspaudą“. Jei ši mano, skaitytojo, sąmonėje asocijavosi su gotikine architektūra, gotika, netgi – tas autoriui vargu ar patiktų – su anapusybes adoruojančia gotų subkultūra, tai „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ dvelkteli ankstyvuoju baroku. Pačia gražiausia – bažnytinės sapnų architektūros – prasme. Toks subjektyvus, sąmonę įtraukiantis pojūtis. Nusišypsosiu: slinktis klasicizmo linkme.
Nelygu kokios asmeninės asociacijos kils dalyvausiančiam šiose poetinėse apeigose, objektyviai pabrėžkim štai ką: „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ radosi iš nebeįmanomo tikėjimo poezijos žodžio galia; girdėjau, kad tikėjimas daro stebuklus“.
Aidas Marčėnas
