2003 metų gegužės 26 diena, pirmadienis, Vilnius. Vasariškai šilta diena bent jau nežadėjo jokių nemalonių gyvenimo pokštų. Apsirikau.

Alma išvažiavo į miestą pabendrauti su Dana Žemkalniene. Jos pietavo „Neringos“ kavinėje. Po pietų Alma, pakilusi nuo kėdės, nepastebėjo, kad stalelių eilė įrengta ant nedidelės pakylos ir reikia nulipti laipteliu žemyn. Ji žengė žingsnelį į šalį ir, praradusi pusiausvyrą, visu kūnu griuvo ant grindų. Gydytojas nuvežė ją į Santariškių klinikas ir ten nustatė kairės kojos girnelės lūžį. Greitosios pagalbos automobiliu Alma buvo pervežta į Greitosios pagalbos ligoninę. Teko sugipsuoti visą koją. Reikia šešių savaičių ramybės. Apie jokias keliones per šį laiką nėra ko nė galvoti.

2003 metų gegužės 27 diena, Vilnius. Šiandien Rotušėje Almos fondas ir Vilties klinika surengė labdaros vakarą. Almai negalint atvykti, jai atstovavau aš. Jos vardu padėkojau rėmė jams ir visiems susirinkusiems. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras padovanojo mielą koncertą. Namo parvežiau Almai gausybę linkėjimų kuo greičiau sveikti.

2003 metų gegužės 29 diena, Vilnius. Pas mus į Turniškes atvyko Prancūzijos televizijos žurnalistų grupė. Interviu tema — Lietuva ir Europos Sąjunga. Klausimai buvo aštrūs, net šiek tiek provokaciniai. Buvau klausinėjamas, kaip Lietuva derins narystę ES ir uolų JAV politikos rėmimą, ypač dėl karo Irake. Man buvo priminti ir prezidento Jacques’o Chiraco žodžiai, kad ES naujokės neva praleidžia gerą progą patylėti, kitaip sakant, patarimas užsičiaupti.

Pasakiau, kad neįžvelgiu čia jokio konflikto, kuris galėtų suskaldyti Europą. Tai tik trumpalaikiai politinių ambicijų karai, aiškinantis, kas svarbesnis Europoje ir gali kalbėti pirmiausia.

Vėliau susitikau su Japonijos ambasadoriumi Lietuvoje, atvežusiu man asmeninį imperatoriaus laišką.

2003 metų gegužės 30 diena, Kaunas—Vilnius. Šiandien itin intensyvi dienotvarkė. Jau pusę dvyliktos buvau šalia Kauno, Noreikiškėse. Dalyvavau diplomų teikimo Žemės ūkio universiteto magistrams šventėje. Labai pakili atmosfera, visa salė — kone gėlių jūra.

Įteikus diplomus, turėjau atsisakyti pasiūlymo pietauti universitete ir grįžau į Vilnių, nes 16 valandą „Forum Palace“ centre susitikau su didžiule JAV Kongreso delegacija. Joje net 25 asmenys. Labai geri atsiliepimai apie Lietuvą. Vien susižavėjimas. Iš šalies esame vertinami geriau, nei patys apie save manome.

Iš „Forum Palace“ išskubėjau į Kongresų rūmus dalyvauti Editos Mildažytės laidos „Bėdų turgus“ filmavime. Šiandien pirmą kartą rengiamas „Žaliojo obuolio“ labdaros koncertas, kuris turėtų tapti tradicinis. Labdaros veikla pasižymėję asmenys bus apdovanojami „Žaliuoju obuoliu“. Pirmąja laureate tapo Alma, bet negalėjo atvykti. Jai atstovavau aš. Padėkojau jos vardu už apdovanojimą, pasveikinau apie tūkstantį svečių ir tariau „ačiū“ visiems, kuriems nesvetimos kitų žmonių bėdos.

Tačiau būti iki vakaro pabaigos negalėjau, nes reikėjo vykti į Rotušę. Čia fotografai atidarė geriausių metų nuotraukų parodą. Tariu sveikinimo žodį ir išvažiuoju į „Forum Palace“, kur TV3 švenčia savo dešimtmetį.

2003 metų gegužės 31 diena, Vilnius. Šiandien Filharmonijos salėje įvyko naujos partijos — Liberalų ir centro sąjungos — įkūrimo iškilmės. Tiksliau būtų sakyti, kad susijungė trys giminingos partijos: Liberalų, Centro ir Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungos. Sveikindamas suvažiavimo dalyvius, palinkėjau Liberalų ir centro sąjungai tapti ilgaamže, tvirtai savo keliu žengiančia įtakinga Lietuvos politine jėga. Naujos partijos vadovu išrinktas Artūras Zuokas.

2003 metų birželio 8 diena, sekmadienis, Čikaga. Jau prabėgo keturios dienos, kai aš atskridau į Čikagą. Apsistojau pas Biručius, beveik visą laiką būnu namuose, niekam neskambinau. Praėjusį ketvirtadienį nuvykau į Čikagos neurochirurgijos ir neurologijos tyrimų institutą. Susitikau su dr. Leonardu Į. Cerullo, kuris drauge su dr. Noamu Y. Stadlanu darys man operaciją — atpalaiduos nugaroje spaudžiamą nervą. O kad tai būtina, jokių abejonių nėra, nes paėjėjus vos 100—200 metrų man pakerta kojas. Sutarėme, kad penktadienį bus atlikti tyrimai, o pirmadienį, rytoj, atvyksiu į ligoninę ir septintą ryto mane operuos.

Nesijaudinu, žinau, kad operaciją darys geriausi šios medicinos srities specialistai. Žinoma, visiškai pamiršti, kas laukia pirmadienį, turbūt neįmanoma.

2003 metų birželio 14 diena, šeštadienis, Čikaga. Pirmadienį man buvo sėkmingai padaryta operacija — truko šešias su puse valandos. Ligoninėje praleidau penkias dienas. Pirmiausia teko mokytis, kaip nesukeliant stipresnio skausmo nuo vieno šono apsiversti ant kito, vėliau — kaip atsisėsti lovoje, atsistoti ir žengti pirmuosius žingsnius per palatą, netrukus prilaikomam pasivaikščioti po koridorių. Sulig kiekvienu išaušusiu rytu jaučiausi vis geriau ir tvirčiau.

Buvau paprašęs nejungti manęs su man skambinančiais žmonėmis. Kasdien kalbėdavausi telefonu tik su Alma. Palatoje mane lankė vieninteliai Biručiai. Jie atveždavo „Delfi“ pranešimų apžvalgas, todėl galėjau sekti cirku paverstus Vilniaus mero rinkimus. Sostinės vadovas vėl neišrinktas. Politinę valdžią savo rankose turinčios Algirdo Brazausko ir Rolando Pakso partijos tyčiojasi ir iš visuomenės, ir iš demokratijos principų.

Šiandien Biručių namuose jau be didesnio vargo atsikėliau iš lovos. Du kartus apėjau gyvenamųjų namų bloką, pusantros valandos pajėgiau išsėdėti kėdėje ir galėjau įrašyti į dienoraštį šias eilutes. Jeigu taip greitai gerės sveikata, neabejoju, kad, kaip numatyta, birželio 24 dieną grįšiu namo pas Almą.

Šiandien Čikagoje jau tikra vasara. Labai šilta. Alma sako, kad ir Vilniuje panašus oras. Tikėkimės, kad kai liepos pirmąją savaitę į Lietuvą suvažiuos Dainų ir šokių šventės svečiai, galės džiaugtis saulėtomis dienomis ir gėrėtis pagražėjusia mūsų sostine. Rašau būdamas toli nuo Lietuvos, nuo Vilniaus, o mintimis ir jausmais jau tenai — namuose. Greitai grįšiu.

2003 metų birželio 16 diena, Čikaga. Prabėgo savaitė po operacijos. Neįtikėtina, bet jau galiu nejausdamas skausmo atsisėsti ir atsistoti. Ateinančią savaitę grįšiu namo. Kasdien kalbuosi su Alma.

2003 metų birželio 23 diena, Čikaga. Šiandien atėjo laiškas iš Baltųjų rūmų. Prezidentas George’as W. Bushas linki man greičiau sveikti.

Atsiuntė „Veido“ žurnalo numerį, jame paskelbta apklausa, kurie politikai, žmonių vertinimu, vykdė skaidriausią politiką. Už mane pasisakė 58,7 proc. apklaustųjų, už antroje vietoje likusį Rolandą Paksą — 13,3 proc.

2003 metų birželio 26 diena, Vilnius. Kelionė nebuvo varginanti. Miegas neėmė, bet ir nugara nekamavo.

Prie namų durų mane pasitiko Alma — ji jau vaikšto.

Šiandien nuvykau į Filharmoniją klausytis Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, jam dirigavo pasaulinio garso lenkų kompozitorius Krzysztofas Pendereckis. Griežė Davidas Geringas ir jo mokiniai violončelininkai Tatjana Vasiljeva bei Borisas Andrijanovas. Įspūdingas koncertas.

Beje, daug kas nustebo, išvydę mane salėje. Mat, nugirdę apie operaciją, manė, kad aš dar vargiai įstengiu paeiti.

2003 metų birželio 28 diena, šeštadienis, Vilnius. Prasideda Mindaugo karūnavimo 750—ųjų metinių jubiliejinės iškilmės. Šia proga rengiamos III Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, atidarymas įvyko šiandien Vingio parke.

Vilniuje jau jaučiamas svečių antplūdis — suvažiavo užsienio lietuvių grupių iš viso pasaulio.

Per žaidynių atidarymo iškilmes stebino Rolando Pakso laikysena. Porą valandų sėdėjome greta, bet jis neparodė jokio noro persimesti su manimi bent keliomis mandagumo frazėmis.

2003 metų birželio 29 diena, sekmadienis, Vilnius. Vakar sužinojęs, kad šiandien Kaune, Petrašiūnų kapinėse, bus minimos penktosios kunigo Ričardo Mikutavičiaus žūties metinės, pakeičiau savo planus ir nuvykau į minėjimą.

Susirinko 50—60 žmonių. Saulėtas, šiltas, bet netvankus rytas, kapines gaubia ramybės dvasia, o prie Ričardo Mikutavičiaus kapo tvyro dvasinės šventovės rimtis.

Tarta nedaug žodžių — vos keletas kalbų. Aš atsisakiau kalbėti, nes nesinorėjo, kad Ričardo Mikutavičiaus prisiminimas virstų ilgų prakalbų sakymu. Tik padėjau prie kapo puokštę gėlių.

Popietę sugrįžau į Vilnių. Šiandien Almos mamos 99—asis gimtadienis. Telefonas kaito nuo skambučių ir iš Lietuvos, ir iš Amerikos. Pasveikinti susirinko giminės, bet tik patys artimiausi. Kiti turbūt „tauposi“ 100—ajam jos gimtadieniui.

2003 metų birželio 30 diena, Vilnius—Varšuva. Vėl kelyje — skrendu į Varšuvą. Mane lydi Egidijus Meilūnas ir Laimonas Tallat—Kelpša. Varšuvoje pasitinka Lenkijos prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos atstovai. Apsistojęs viešbutyje šalia Seimo, tuoj pat išvykstu į svečius pas buvusią Lenkijos ambasadorę Lietuvoje ponią Eufemią Teichmann. Ji gyvena puošnioje, senųjų dvarų architektūros stiliaus viloje Varšuvos priemiestyje.

Po malonaus pokalbio prie kavos puodelio išvažiuoju į Belvederio rūmus, kur prezidentas Aleksanderis Kwasniewskis mano garbei rengia vakarienę. Kalbamės apie Lietuvos ir Lenkijos santykius ir įvairiais tarptautinės politikos klausimais. Pokalbį baigėme rūmų sodo verandoje vidurnaktį.

2003 metų liepos 1—2 dienos, Varšuva—Vilnius. Vakar duoti išsamaus interviu susitikau su žurnalo „Polityka“ vyriausiuoju redaktoriumi. Daugiausia kalbėjomės apie būsimą Lietuvos ir Lenkijos vaidmenį Europos Sąjungoje, taip pat apie istorinius mūsų ryšius ir galimybes kartu spręsti problemas, ypač bendraujant su Rusija.

Popietę praleidau Varšuvos universitete, kur jau esu kalbėjęs prieš trejetą metų. Šį kartą gausiai susirinkusiai politikų, diplomatų, profesorių ir studentų auditorijai perskaičiau paskaitą anglų kalba apie šiuolaikinę Lietuvos užsienio politiką.

Kitą dieną Lenkijos užsienio reikalų ministerijoje susitikau su ministru Wlodzimierzu Cimoszewicziumi. Esame seni pažįstami, todėl iškart užsimezgė atviras širdingas pokalbis. Kaip vėliau pasakė mane lydėjęs mūsų ambasadorius Lenkijoje Darius Degutis, išjudinau keletą klausimų, kurie daugelį mėnesių buvo įšaldyti. Atrodo, mūsų šalių užsienio reikalų ministrams kiek trukdo susikalbėti šiokie tokie charakterių skirtumai.

2003 metų liepos 4 diena, Vilnius. Šiandien visi keliai veda į JAV ambasadą — amerikiečiai švenčia Nepriklausomybės dieną. Kaip visuomet, JAV ambasados priėmime galima sutikti visą Lietuvos valdžią, užsienio šalių diplomatus ir, aišku, visą būrį Amerikos lietuvių. Šį kartą ypatinga proga — ambasadorius Johnas Tefftas baigia tarnybą mūsų šalyje. Paliks apie save kuo geriausių prisiminimų.

2003 metų liepos 6 diena, Vilnius. Lietuva gyvena švenčių nuotaika. Iš viso krašto ir iš kitų pasaulio šalių sugužėjo dainų ir šokių ansamblių — ir jaunimo, ir vyresnių žmonių. Gausybė turistų.

Vilnius pasipuošė Mindaugo karūnavimo 750—mečio iškilmėms: stilingai ir puošniai atnaujintas Gedimino prospektas, nutiestas naujas tiltas per Nerį, pastatytas paminklas Mindaugui. Miestas lyg atjaunėjo, nušvito.

Šiandien pas mus į Turniškes į svečius atvažiavo jubiliejaus iškilmėse dalyvaujantis prezidentas Aleksanderis Kwasniewskis. Jis sakė norintis pasimatyti su Alma, kuri dėl kojos traumos dar negali dalyvauti renginiuose.

2003 metų liepos 16 diena, Vilnius. Tvarkau mūsų persikėlimo į naują būstą biurokratinius reikalus. Rolando Pakso komanda visaip mus skubina, kad greičiau išsikraustytume iš rezidencijos. Anaiptol nenorime vilkinti persikraustymo, bet reikalauju, kad naujoje vietoje būtų normalios sąlygos gyventi. Tenka kovoti dėl kiekvienos smulkmenos.

2003 metų liepos 25 diena, Vilnius. Reto grožio vietoje — Žemaitijos nacio—naliniame parke prie Platelių ežero — surengta Lietuvos skautų sąjungos tautinė stovykla. Stovyklauja 1 400 skautų iš visos Lietuvos. Šiandien aš jų garbės svečias. Atvykome su Raimundu Mieželiu. Kur akį užmeti — driekiasi palapinių miškas. Tvarkinga aplinka, nors čia suvažiavę įvairaus amžiaus skautai — pradedant vilkiukais, kuriais tampama nuo šešerių metų, baigiant jau akademikais.

Skautų sąjunga man suteikė Lietuvos skautijos nario garbės vardą, stovykloje įteikė ženklą, pasirišau skauto Vyčio kaklaraištį. Pasveikinau jaunimą, palinkėjau skautišką meilės tėvynei dvasią skleisti visoje Lietuvoje.

Pabendravau su skautais, jų vadovais. Apgailestavome, kad mūsų žiniasklaida neparodė jokio dėmesio šiai stovyklai. Nė viena televizija neatsiuntė filmavimo grupės, nors kitas toks renginys įvyks tik po penkerių metų. O buvo ką parodyti.

Vilnių pasiekėme tik apie vidurnaktį. Visu keliu namo priešinga kryptimi riedėjo nenutrūkstamas automobilių srautas. Atrodo, visa Lietuva traukė į Klaipėdą, švenčiančią Jūros šventę.

2003 metų liepos 30 diena, Vilnius. Lankiausi Utenoje, Ukmergėje, Labanoro girioje. Kai prieš trejus ar ketverius metus važinėjau po Lietuvą ir domėjausi aplinkosaugos reikalais, mačiau netvarkingai sandėliuose laikomas chemines medžiagas, pesticidus. Ypač žmonėms ir aplinkai pavojingi skystieji chemikalai, galintys net sprogti.

Per šią kelionę pastebėjau džiuginančių pokyčių. Utenoje įkurta įmonė, perdirbanti popierių, stiklą, plastiko atliekas ir gaminanti plastikinius kibirus, kubilus. Beveik visą produkciją eksportuoja į Vokietiją.

Ukmergėje baigiama išvežti į Vokietiją buvusioje sovietų karinėje bazėje sandėliuojamus 4 tūkstančius tonų pesticidų. Tam naudojami ES pinigai. Tad judame pirmyn.

Kelionės pabaigoje apsilankiau Labanore, Aukštaitijos nacionaliniame parke. Prisimenu, kaip įsijautęs amžiną atilsį prof. Česlovas Kudaba pasakodavo apie šias vietas. Natūralaus gamtos grožio karalija.

Čia buvo susirinkę į konferenciją visų rajonų aplinkos apsaugos inspektoriai. 

Kalbėjau ir aš — apie aplinkosaugos perspektyvas Lietuvai įstojus į ES. Baigdamas kalbą, papasakojau, kad parašiau laišką naujajai JAV aplinkos apsaugos agentūros vadovei Marianne L. Horinko. Jos patarėjai siūlo nutraukti JAV finansinę paramą Baltijos valstybių aplinkosaugos projektams (šiais metais Lietuvai numatyta skirti apie 5 milijonus dolerių). Remiamasi tuo, kad jau kitąmet mūsų šalys įstos į ES ir gaus dar daugiau lėšų iš Briuselio.

Laiške Marianne L. Horinko, su kuria esame drauge dirbę JAV aplinkos apsaugos agentūroje, išdėsčiau argumentus, kodėl būtų padaryta didelė klaida, jei mano prieš daugelį metų inicijuota parama Baltijos šalims būtų nutraukta. Šie pinigai skiriami tęstinėms labai svarbioms aplinkosaugos programoms. Jei finansavimas bus nutrauktas, sustos pradėti, bet nebaigti darbai.

2003 metų liepos 31 diena, Vilnius. Laikraščiai, vasarą gal nerasdami didesnių sensacijų, šiandien pranešė, kad kelsiu savo kandidatūrą į Europos Parlamentą ir, ko gero, būsiu stiprus kandidatas į Parlamento vicepirmininkus. Staigmena ir man.

2003 metų rugpjūčio 1 diena, Vilnius. Rudenį Lietuvos televizija pradeda transliuoti naują laidą „Be pykčio“, jos vedėjas bus Leonidas Donskis. Šiandien jis įrašė maždaug valandos pokalbį su manimi. Kalbėjomės apie „Santarą—Šviesą“, švenčiančią 50—ties metų jubiliejų.

2003 metų rugpjūčio 2 diena, Ariogala. Nuvykau į Dubysos slėnį, kur jau tryliktą kartą į savo sąskrydį rinkosi politiniai kaliniai ir tremtiniai. Dalyvavau tokiame renginyje jau ne pirmą kartą ir pastebėjau, kad žmonių mažėja. Nieko nepadarysi, metai bėga, ir karta, kuri kovojo už mūsų visų laisvę, pamažu išeina. Juo labiau brangūs susitikimai su šiais drąsiais, tiesiais ir maloniais žmonėmis.

2003 metų rugpjūčio 5 diena, Vilnius. Šiandien susitikau su Pramonininkų konfederacijos vadovu Bronislovu Lubiu jo namuose Žvėryne. Pusantros valandos pietaudami bendravome. B. Lubys labai entuziastingai mane įkalbinėjo kandidatuoti į Europos Parlamentą. Esą praėjusią savaitę žinią apie tai perskaitė laikraštyje ir jau tarėsi su Pramonininkų konfederacija. Jo žodžiais, visi remia mano kandidatūrą, nes įsitikinę, kad aš puikiai reprezentuosiu Lietuvą Briuselyje. Padėkojęs pasakiau, kad dar nė nesvarstau tokios galimybės. Kalbėjomės ir apie Lietuvos ekonomikos padėtį, tolesnę plėtrą.

Pavakare atvyko Darius Kuolys, Romas Kuprys ir Džoja Barysaitė filmuoti pasakojimo apie penkerius mano kadencijos metus. Alma jausmingai pasakojo apie savo svajones, viltis, susitikimus su Lietuvos žmonėmis.

O vakare daviau interviu „Lietuvos rytui“. Be kita ko, atsakiau ir į klausimą, ar Valdas Adamkus nepasitraukė iš viešojo gyvenimo. Pateikiau statistiką: per penkis mėnesius nuo kadencijos pabaigos dalyvavau devyniose tarptautinėse konferencijose, aštuonis kartus susitikau su užsienio šalių vadovais ar politikais, daviau 6 interviu užsienio ir 15 interviu Lietuvos žurnalistams. Žinoma, anaiptol ne visada žiniasklaida praneša apie mano susitikimus, bet dirbu ne tam, kad atkreipčiau į save dėmesį.

2003 metų rugpjūčio 6 diena, Vilnius. Šiandien Turniškėse vakarieniavau su savo kadenciją Lietuvoje baigiančiu ir į Moldovą išvykstančiu Rusijos ambasadoriumi Jurijumi Zubakovu. Kalbėjomės apie politiką, neapėjome ir Baltijos jūroje šalia Nidos planuojamo naftos gręžinio D—6 problemos. Griežtai pasisakiau prieš šį bendrovės „Lukoil“ projektą. Į. Zubakovas diplomatiškai vengė reikšti savo nuomonę, bet ir neteisino šio ekologinį pavojų keliančio rusų sumanymo. Jis net pripažino, kad Rusijai naftos iš šio gręžinio nelabai ir reikia.

Ambasadorius palankiai įvertino pastarųjų metų Lietuvos ir Rusijos santykius ir nemažai nuopelnų skyrė man. Juokaudamas atsakiau, kad jis, būdamas patyręs diplomatas, moka sakyti komplimentus. Bet iš viso pokalbio labiausiai įstrigo viena jo pastaba. Kalbėjomės apie prezidento rinkimus. Ambasadorius pareiškė, kad mano rinkimų kampanija buvo aukštos kultūros, vakarietiška, ir netikėtai pridūrė: „Jūs rinkimų nepralaimėjote. Laimėjo pinigai.“

PASTABOS PARAŠTĖSE

Jurijus Zubakovas — patyręs diplomatas. Juo labiau buvo nelaukta, kad užsienio šalies ambasadorius taip atvirai pareikštų nuomonę, kad R. Paksas prezidento rinkimus

2003 metais laimėjo pinigais. Telieka manyti, kad jis galėjo žinoti daugiau už mane ir atsisveikindamas prasitarė tai, ko kitu atveju, matyt, nieku gyvu nebūtų prasitaręs.

2003 metų rugpjūčio 16 diena, Rokiškis. Panemunėlyje atidengtas paminklas žuvusiems partizanams. Šiose nuošaliose vietose netoli sienos su Latvija jų žuvo per du šimtus. Panemunėlio žmonės, niekieno neraginami, nutarė įamžinti partizanų atminimą, patys surinko pinigų, vietos skulptorius sukūrė paminklą — angelą.

Paminklą pašventino Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, susirinko apie du tūkstančius žmonių, bet iš Vilniaus, išskyrus mus su Alma, niekas neatvažiavo. Oras keitėsi vos ne kas penkiolika minučių: išlenda saulė, netrukus pradeda lyti ir vėl išsigiedrija ketvirčiui valandos. Tačiau tai nesutrikdė iškilmių rimties. Miela regėti, kad tokiose nedidelėse bendruomenėse išsaugota tiek daug pagarbos pasiaukojimui už tėvynę.

2003 metų rugpjūčio 26 diena, Vilnius. Jau kuris laikas Rolando Pakso komanda mus spaudžia greičiau persikraustyti į mums skirtą rezidenciją. Ir mes to norime, bet pageidaujame, kad namas būtų visiškai įrengtas ir mums nereikėtų gyventi tebesitęsiant darbams.

Šiandien pagaliau persikraustėme, nors dar ne viskas sutvarkyta. O jei papasakotume, kaip kraustėmės, mūsų draugai net nepatikėtų. Valdžia ne tik neatsiuntė pagalbininkų, bet net nepasiteiravo, ar mums reikia kokios pagalbos. Mums privačiai padėjo keli mieli žmonės: du kiemsargiai, elektrikas, stalius ir dar pora Turniškėse dirbančių asmenų. Jie be jokios technikos, rankomis pernešė mūsų daiktus.

Dar daug ką reikės sutvarkyti, bet jau dabar matau, kad Almos pastangomis įsikursime jaukiai ir stilingai.

Ne vien persikėlimo rūpesčiais šiomis dienomis gyvenome. Vakar naujasis JAV ambasadorius Lietuvoje Stephenas Mullas įteikė skiriamuosius raštus Rolandui Paksui, o šiandien neviešoje vietoje susitiko su manimi. Kalbėjomės apie porą valandų.

2003 metų rugpjūčio 27 diena, Vilnius. Vilniuje vyksta Pasaulio informacinių technologijų forumas, į kurį atvyko 600 svečių iš užsienio. Buvau paprašytas tarti atidarymo žodį. Mat prieš pusantrų metų ėmiausi iniciatyvos skatinti Lietuvoje informacinių technologijų plėtrą.

Forumo rengėjai kvietė ir Rolandą Paksą, jis žadėjo atvykti, bet taip ir nepasirodė. Tuo tarpu premjeras Algirdas Brazauskas ne tik atsiliepė į kvietimą, bet ir nepabijojo kalbėti angliškai. Tik gal jam parengta kalba buvo per ilga, todėl A. Brazauskui teko gerokai pavargti. Vis dėlto susidorojo.

2003 metų rugpjūčio 30 diena, Vilnius. Lankėmės Sidabrave, kurio bendruomenė — vos 400 žmonių. Ne pirmą kartą čia viešėjome, nes miestelyje yra Almos globojama mokykla. Šįsyk jos fondo lėšomis įrengta moderni klasė. Kartu buvo švenčiama ir Derliaus diena. Į mokyklos salę susirinko kone visa bendruomenė. Jautėmės lyg būtume atvykę į svečius pas darnią, draugišką šeimą.

2003 metų rugsėjo 1 diena, Vilnius. Nuo aštuntos ryto su Alma svečiavomės mokyklose. Pirmiausia apsilankėme privačioje „Saulės“ mokykloje. Direktorei Irenai Stasiulevičienei mane pristačius: „Šią pirmąją naujųjų mokslo metų pamoką ves prezidentas Valdas Adamkus“, man teko 45 minutes atsakinėti į mokinių klausimus.

Vėliau nuvykome į Jono Basanavičiaus vidurinę mokyklą, iš ten — į „Atgajos“ specialiąją mokyklą.

Po apsilankymų mokyklose mano kelias vedė į Klaipėdą, kur Lietuvos krepšinio rinktinė buvo išlydėta į Europos pirmenybes Stokholme, o Alma pasiliko Vilniuje klausytis Rugsėjo 1—osios proga rengiamo iškilių muzikantų koncerto Prezidentūros kieme. Šią tradiciją inicijavome mes.

Į krepšininkų išlydėjimo koncertą susirinko apie 15 tūkstančių žmonių, daugiausia jaunimo. Sveikindamas sportininkus, pasakiau: „Laikas sugrąžinti Europos auksą į Lietuvą. Lauksime jūsų grįžtant su čempionų apdovanojimais.“

2003 metų rugsėjo 3 diena, Rodo sala, Graikija. Pirmą kartą gyvenime vos nepavėlavome į lėktuvą. Šiaip taip spėjome įsėsti. Pirmiausia skridome į Kopenhagą, čia pralaukę pusantros valandos įsėdome į Vienos reisą, iš ten — į Atėnus ir tuomet galiausiai į Rodo salą.

Išlipome iš lėktuvo — ir iškart apgaubė tvankuma. Oro temperatūra — 32 laipsniai šilumos. Mus įkurdino 5 žvaigždučių viešbutyje. Pro langus matėme, kaip banguoja ir prie kranto baltomis putomis šiaušiasi Egėjo jūra. Ties horizontu už 4 kilometrų matyti Turkijos pakrantė.

Rodo saloje gyvena apie 130 tūkstančių žmonių, o per sezoną iš viso pasaulio atvyksta pailsėti iki 2 milijonų turistų.

Čia atvykau pakviestas dalyvauti tarptautiniame forume „Civilizacijų dialogas“. Dar vienas dalyvis iš Lietuvos — profesorius Algimantas Prazauskas.

Ši kelionė labai pravers Almai — kraustantis į naują namą ji labai daug dirbo. Dar niekada nemačiau jos taip išvargusios.

Forume dalyvavo 42 valstybių atstovai. Aš vadovavau vieno apskritojo stalo diskusijoms ir tariau žodį baigiamajame posėdyje.

Į šį renginį specialiai užsakytu lėktuvu atskrido daug rusų, jie drauge su graikais yra forumo rengėjai. Visur girdėti rusų kalba, vienas konferencijos pirmininkų — Vladimiras Jakuninas. Tačiau nemaloniai nustebino ne rusai, o vienas politikos mokslų profesorius iš Liuksemburgo. Demagogija persunktoje kalboje jis koneveikė prezidentą George’ą W. Bushą, kurstė antiamerikines nuotaikas, paskelbė, kad visos XX amžiaus nelaimės ir tragedijos — amerikiečių kapitalizmo bei JAV politikos pasekmė, o baigė savo apokaliptinius svarstymus perspėjimu, kad jeigu George’as W. Bushas vėl būtų perrinktas, viso pasaulio lauktų vos ne katastrofa. Pamaniau, kad gal tokių kalbų žmonėms neteko girdėti nuo Hitlerio ir Stalino laikų.

Su Alma kiekvieną dieną porai valandų susitikdavome prie baseino. Ji puikiai pailsėjo, o aš visą laiką skyriau konferencijai.

Konferencijai pasibaigus mes dar turėjome laiko automobiliu pakeliauti po salą. Kerėjo reto grožio atsiveriančios jūros, pakrančių ir augalijos vaizdai.

2003 metų rugsėjo 7 diena, Brijuni sala, Kroatija. Iš Rodo salos šį kartą per Atėnus, Vieną ir Zagrebą atskridome į Pulą, iš čia iš pradžių keliavome autobusu, vėliau laivu nuplaukėme į Brijuni salą, kur vyksta tarptautinė Šiaurės ir Pietų Europos ekonominio bendradarbiavimo konferencija.

Mūsų viešbutis stovi ant jūros pakrantės. Stebina neregėtas vandens skaidrumas.

Konferencijoje dalyvauja 22 valstybių atstovai. Konferencijai pirmininkauja buvęs Suomijos prezidentas Martti Ahtisaari. Man teko nemažai su juo bendrauti, maloniai prisiminėme mūsų ankstesnius susitikimus.

Aš pirmininkauju vienai plenarinei sesijai, taip pat esu pagrindinis pranešėjas baigiamojoje sesijoje — per iškilmingą vakarienę, kurioje dalyvaus ir Kroatijos prezidentas Stjepanas Mesicius.

2003 metų rugsėjo 8 diena, Brijuni sala. Į konferenciją atvykęs Graikijos ir Turkijos verslo rūmų prezidentas Sarikas Tara nedidelei grupei svečių surengė priėmimą, kaip pasigyrė, savo šešių milijonų dolerių vertės jachtoje. Drauge su prezidentais Stjepanu Mesiciumi ir Martti Ahtisaari priėmiau kvietimą ir aš.

Mes, prezidentai, nuo pakrantės iki jachtos plaukėme motorine valtimi. Alma pasirinko aplinkinį kelią — į švartavimosi prieplauką ją nuvežė golfo automobiliuku. Atvykome beveik vienu metu, ir mano akyse vos neįvyko nelaimė. Matau, kaip Alma ima lipti į jachtą liepteliu, o jis kyla gana stačiai ir dar sulig kiekvienu žingsniu siūbuoja, linguoja. Mes tuo metu priplaukiame prie jachtos, bet iš motorinės valties dar nespėjame išlipti. Ir staiga nustėrstu — matau, kaip Alma praranda pusiausvyrą, susvirduliuoja ir griūva, bet paskutinę akimirką nusitveria už lieptelio virvių ir pakimba virš banguojančio vandens. Paklaikęs iš siaubo, ją atvežusiems jūreiviams angliškai surinku: „Griebkite ją!“ Arčiausiai jos buvęs vyrukas spėja užšokti ant lieptelio ir ją sučiupti. Tai truko kelias akimirkas. Pasirodo, Almos batelio kulniukas įstrigo į tarpą tarp lieptelio sąsajų ir ji prarado pusiausvyrą. O vandens gylis toje vietoje — 4 metrai...

Visa kita, išskyrus šį kuriam laikui mums šoką sukėlusį įvykį, klostėsi puikiai. Kalbėdamas baigiamojoje sesijoje, pakviečiau kitais metais Šiaurės ir Pietų Europos ekonomikos forumą rengti Vilniuje.

2003 metų rugsėjo 11 diena, Vilnius. „Stiklių“ restorane susitikome papusryčiauti su Prancūzijos Senato pirmininku Christianu Poncelet ir jo vadovaujama delegacija. Šio susitikimo iš anksto neplanavau — jis buvo surengtas pono Poncelet prašymu. Mums yra tekę bendrauti per mano oficialų vizitą Prancūzijoje. Tuomet aš jį ir pakviečiau atvykti į Lietuvą. Šįkart kalbėjomės apie mūsų valstybių santykius, Europos ateitį. Prancūzai stebėjosi, kiek daug Lietuva sugebėjo pasiekti per pastaruosius kelerius metus.

2003 metų rugsėjo 14 diena, Stokholmas. Prieš porą dienų atvykau į Europos krepšinio pirmenybių finalinę dalį. Seniai nesijaučiau toks laimingas, kaip drauge su keturiais tūkstančiais lietuvių sirgdamas už pergales skinančią mūsų komandą. Mes po 64 metų vėl čempionai! Prisimenu, kaip vaikystėje džiaugėmės Lietuvos krepšininkų triumfu 1939 metais Kaune surengtose Europos krepšinio pirmenybėse, o prieš tai — Rygoje. Labai smagu jaustis šio triumfo, kurio laukėme 64 metus, dalyviu.

2003 metų rugsėjo 15 diena, 13 valanda, Kaunas. Dar tebebūnant Stokholme man paskambino iš Vilniaus ir pranešė, kad Kauno meras Arvydas Garbaravičius primygtinai prašo manęs atvykti į Karmėlavos oro uostą pasitikti parskrendančių krepšininkų. Abejojau, ar verta man ten rodytis, — išlydėjau krepšininkus iš Klaipėdos į Stokholmą, tad ar nebus persistengta, jei dar juos ir pasitiksiu, juolab kad netrūks politikų, norinčių pasišildyti Europos čempionų šlovės spinduliuose.

Vis dėlto nusileidau Kauno spaudimui ir nesigailiu atsidūręs Karmėlavos oro uoste. Įspūdingas reginys: tyvuliuoja Lietuvos vėliavų jūra, skanduoja mūsų tėvynės vardą per du tūkstančius daugiausia jaunų žmonių.

Krepšininkus atskraidinęs lėktuvas nusileido be ketvirčio antrą. Iš oro uosto čempionai atviru autobusu, lydimu didžiulės kolonos automobilių, patraukė į Santakos slėnį. Visu 12 kilometrų ilgio keliu — gyva žmonių siena, mėtanti gėlių puokštes, skanduojanti „ačiū, ačiū!“ ir „Lietuva!“ Pagalvojau, kaip mums reikėjo tokio įvykio, kuris vėl sužadintų pasididžiavimo savo tauta jausmą. Važiuodamas paskui krepšininkus, prisiminiau 1989—ųjų Baltijos kelią. Pranešama, kad susirinko apie 100 tūkstančių žmonių, o Santakos slėnyje laukė dar 20 tūkstančių minia.

Nepamirštami įspūdžiai. Tik gal per daug kalbėjo politikai.

2003 metų rugsėjo 20 diena, Kauno rajonas, Lapės. Šiandien Lapėse vyko pirmasis Lietuvoje tarptautinis golfo turnyras mano taurei laimėti. Įsteigiau ją, norėdamas populiarinti šį žaidimą Lietuvoje. Jaučiuosi už tai atsakingas jau vien todėl, kad patarinėjau Vytautui Motiejūnui, kaip įrengti pirmąjį mūsų šalyje golfo aikštyną „Elnio“ golfo klube.

Susirinko 40 žaidėjų, keli dalyviai — iš Latvijos. Ir oras pasitaikė beveik idealus: apie 25 laipsniai šilumos, saulėta, bet ne itin tvanku.

„Elnio“ golfo klubas veikia jau apie metus, bet laukai įrengti dar gana primityviai, prireiks metų kitų, kol bus pasiektas reikiamas lygis. Vis dėlto golfas pamažu populiarėja. Būtų ypač stiprus impulsas šiam žaidimui, jei pagaliau netoli Vilniaus būtų įrengtas ne 9, kaip Vytauto Motiejūno klube, o 18 laukų aikštynas. Tik neaišku, kada tai įvyks. Pastangos uždrausti statybas ir visokios biurokratinės kliūtys jau pasiekė beprotystės lygį.

2003 metų rugsėjo 21 diena, Vilnius. Į Vilnių atvyko senas mano draugužis, įtakingas respublikonų veikėjas Bruce’as Jacksonas. Prieš prasidedant jo oficialiems susitikimams Lietuvoje, jis pakvietė mane papietauti į „Baltąjį Štralį“. Kalbėjomės ir apie JAV politiką, ir apie Lietuvos politinio gyvenimo ypatumus.

2003 metų rugsėjo 24 diena, Vilnius. Šiandien LNK televizija pranešė, kad, jos šaltinių žiniomis, aš, susitikęs su Bruce’u Jacksonu, neva mėginau trukdyti Rolando Pakso planuojamam vizitui į JAV.

Visiška nesąmonė. Kategoriškai paneigiau šį išsigalvojimą. Atrodo, kai kurie žiniasklaidos kanalai tiesiog negali gyventi be sensacijų ir, jei jų neranda, paskelbia bet kokį gandą, nekreipdami dėmesio, ar tai nepakenks Lietuvos valstybės įvaizdžiui.

Numanau ir kas skleidžia tokius gandus. Bet nesirengiu leistis į polemiką su šiais gandonešiais.

2003 metų rugsėjo 27 diena, Paryžius. Vakar penkioms dienoms atvykome į Paryžių. Pagrindinis tikslas — priimti UNESCO geros valios ambasadoriaus įgaliojimus. Kartu su Alma nutarėme pasižvalgyti po Paryžių, tad pabūsime čia penkias dienas. Apsistojome nedideliame šeimyniškame viešbutyje visiškai arti UNESCO būstinės.

Mano inauguracija geros valios ambasadoriumi rengiama 32—osios UNESCO sesijos dienomis. Po beveik dvidešimt metų į organizaciją grįžta JAV, todėl į Paryžių atvyko Laura Bush.

2003 metų rugsėjo 29 diena, Paryžius. Nesitikėjau, kad į mano inauguracijos iškilmes susirinks tiek daug svečių — per du šimtus: UNESCO ambasadorių, darbuotojų, žurnalistų, Prancūzijos lietuvių bendruomenės atstovų. Specialiai atvyko ir Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas su žmona Jolanta.

Prieš ceremoniją susitikau su UNESCO generaliniu direktoriumi KOichiro Matsuura.

Lietuvos ambasadorė prie UNESCO Ina Marčiulionytė surengė svečiams priėmimą. Susirinko mieli žmonės. Mums su Alma net buvo gaila, kad turėjome tik trumpai pabendravę išvykti į Amerikos ambasadoriaus rezidenciją, kur mūsų laukė privataus pokalbio mus pakvietusi Laura Bush. Susitikus pirmoji JAV ponia linksmai prisiminė, kaip pernai spalio mėnesį drauge su vyru prezidentu George’u W. Bushu viešėjo Vilniuje.

2003 metų spalio 7 diena, Vilnius. Vidurdienį pietavau su premjeru Algirdu Brazausku. Kalbėjomės apie ateinančių metų biudžetą, vidaus politiką, nevengėme ir Vyriausybės santykių su Prezidentūra temos. Algirdas Brazauskas buvo labai kritiškas. Net užsiminė, kad Prezidentūra švaisto pinigus Rolando Pakso, taip pat ir mano rezidencijos remontui. Pasirodo, prezidento kanceliarija skelbia, kad mūsų namo sutvarkymas atsiėjo 119 tūkstančių litų! Nesąmonė arba akiplėšiška vagystė! Net ir pridedant viršaus, niekaip neišėjo suskaičiuoti daugiau kaip 50 tūkstančių litų.

Tačiau išlaidos mūsų namui atrodo dar labai kukliai. O Rolando Pakso rezidencijai, kur mes dar neseniai kuo puikiausiai gyvenome, skiriama net 600 tūkstančių litų. Tikiuosi, ir spauda, ir teisėsaugos įstaigos susidomės tokiomis išlaidomis.

2003 metų spalio 8 diena, Paryžius. Aš vėl Paryžiuje. Lankiausi čia vos prieš savaitę. Buvo šilta, saulėta, o dabar jau dvelkia rudeniu. Ina Marčiulionytė sukvietė UNESCO ambasadorius vakarienės. „Žemaičių smuklė“ iš Vilniaus automobiliu per dvi dienas atvežė lietuviško maisto. Šio priėmimo tikslas — įtikinti kuo daugiau ambasadorių palaikyti Lietuvos kandidatūrą į UNESCO paveldo komitetą. Ten į 7 vietas kandidatuoja 25 valstybės. Mano pareiga — „pakerėti“ ambasadorius, kad jie balsuotų už mūsų šalį. Atrodo, vakaras nusisekė. Visiems patiko ir lietuviškas maistas, ir bendravimo atmosfera.

2003 metų spalio 10 diena, Paryžius. Vakar UNESCO generalinis direktorius Kčichirč Matsuura atidarė 60 valstybių konferenciją, kuria siekiama skatinti pilietinės ir žinių visuomenės plėtrą pasaulyje. Parengėme deklaraciją, kurią turėjome priimti bendrame visų valstybių posėdyje. Aš kalbėjau iš karto po UNESCO generalinio direktoriaus sveikinimo žodžio. Septynių minučių kalboje pabrėžiau, kokiais demokratijos ir laisvo žodžio principais būtina remtis kuriant pilietinę visuomenę. Man baigus kalbėti, padėkoti ir paspausti rankos priėjo JAV, Švedijos, Norvegijos, Japonijos ir dar kelių šalių ambasadoriai. Tarp jų — žiūriu — ir Rusijos atstovas.

Abi dienas beveik neišėjau iš UNESCO pastato, tik vėlai vakare vakarienės. Dirbau Kčichirč Matsuuros sudarytoje deklaracijos projekto rengėjų grupėje. Paaiškėjo, kad valstybės gerokai susiskaldžiusios pagal ideologinius principus ir ekonominės gerovės lygį. Itin karingai laikėsi Kubos delegacija, kuriai vadovavo pats Fidelio Castro brolis Raulis Castro Ruzas. Nemažai sumaišties kėlė ir Afrikos šalys. Norėjo, kad visi darytų taip, kaip patinka afrikiečiams. Bet bene labiausiai nustebino Venesuelos atstovų laikysena. Be saiko gyrėsi, jų klausantis atrodė, kad pasaulyje nėra kitos taip toli pažengusios šalies, kur kiekvienas vaikų darželis jau aprūpintas kompiuteriais.

Baigiant rengti deklaracijos projektą, kilo nesutarimų dėl vienos formuluotės, kuri tarsi įteisino cenzūrą, numatydama informacijos ribojimą, jei to pageidauja dauguma bendruomenės. Kategoriškai pasisakiau prieš tokius teiginius. Galiausiai šios formuluotės buvo atsisakyta.

Tačiau sunkiausia buvo bendru balsavimu patvirtinti konferencijos deklaraciją. Vienu metu jau atrodė, kad visas sumanymas žlugs. Sėdėjau šalia UNESCO generalinio direktoriaus Kčichirč Matsuuros ir mačiau, kad jis sutrikęs ir jau nežino, ko griebtis. Deklaraciją rėmė JAV, visos ES šalys, Rusija, Norvegija. Tvirtai pritarė ir Australija, Gambija. Tik nesuprantama, kodėl užsispyrė Šaudo Arabija. Kčichirč Matsuura jau buvo nutaręs iš 29 deklaracijos paragrafų palikti tik 10 ir priimti bent tokį nustekentą dokumentą. Vis dėlto padarius pertrauką, šiaip taip vieną po kito pavyko patvirtinti visus paragrafus. Pirmininkas kaukštelėdavo plaktuku, skelbdamas, kad jau priimtas vienas ar kitas punktas, ir kartais aplenkdavo norinčius dar pasisakyti prieš tokį sprendimą. Kartą nusižengiau ir aš. Matydamas, kad pirmininkas delsia kaukštelėti plaktuku, aš trinktelėjau krumpliais į stalą ir per garsiakalbį buvo paskelbta, kad dar vienas deklaracijos paragrafas priimtas. Visi tai priėmė geranoriškai, bet nepatarčiau panašiose situacijose kartoti šio mano pokšto.

Ši konferencija buvo mano, kaip UNESCO geros valios ambasadoriaus, debiutas. Esu šiek tiek nusivylęs — nemaniau, kad ši tarptautinė organizacija tokia nelanksti ir taip smarkiai supančiota valstybes skiriančių ideologinių prieštaravimų.

2003 metų spalio 12 diena, sekmadienis, Vilnius. Tik vakar grįžau iš Paryžiuje vykusios UNESCO konferencijos, o jau šiandien iš pat ryto su Artūru Zuoku patraukėme į Pajevonių miestelį, esantį 11 kilometrų už Virbalio. Išvykstant iš Vilniaus, apsiniaukęs dangus bėrė rudenišką dulksną, bet privažiavus Birštoną, išniro saulė ir vaiskia šviesa nutvieskė Nemuno slėnį, gelstančius kloniuose medžius. Akys gėrėjosi atsivėrusiais vaizdais.

Pajevonių bažnyčia statyta dar XVI šimtmetyje. Artūras Zuokas prisidėjo prie jos restauravimo ir buvo pakviestas atvykti į mišias, laikomas Vilkaviškio vyskupo Rimvydo Norvilo. Tai Pajevonių parapijai šventė. Artūras Zuokas pakvietė vykti drauge su juo ir perdavė parapijos bei vyskupo kvietimą. Nutariau nepraleisti progos susipažinti su dar nelankyta vietove ir jos žmonėmis.

Bažnyčia pastatyta itin gražioje vietoje, ant aukštumos, supama išlakių, dabar nugeltusių medžių, šalia — senos kapinaitės. Į mišias susirinko turbūt visi Pajevonys. Iš bažnyčios pasukome į mokyklą, kur sausakimšoje salėje susitikome su vietos bendruomene. Mokiniai parengė visos valandos dainų ir šokių koncertą. Patariau pajevoniškiams stiprinant savo bendruomenę prašyti ES fondų paramos ir palinkėjau patiems kurti savo ateitį.

Sujaudino vieno vietos mokytojo žodžiai, kad ši diena jų miesteliui — istorinė, nes čia antrą kartą per visą istoriją apsilankė Lietuvos prezidentas. Pirmoji viešnagė įvyko kone prieš aštuonis dešimtmečius — 1926—aisiais.

2003 metų spalio 17 diena, Vilnius. Atėjo žinia iš Madrido. Buvęs Bra—zilijos prezidentas Fernando Henrique Cardoso, pirmininkaujantis prieš porą metų įsteigtam „Club de Madrid“, atsiuntė man kvietimą tapti šio klubo nariu ir lapkričio 1—3 dienomis dalyvauti asamblėjos posėdžiuose.

Šio klubo nariai yra 25 buvę prezidentai, 11 buvusių ministrų pirmininkų. Tarp jų — Billas Clintonas, Michailas Gorbačiovas, Helmutas Kohlis, Johnas Majoras.

Klubo tikslas — prisidėti stiprinant demokratiją pasaulyje, remti ir konsultuoti demokratizacijos keliu einančias, pereinamąjį laikotarpį išgyvenančias šalis.

2003 metų spalio 19 diena, sekmadienis, Vilnius. Seniai taip maloniai nebuvau praleidęs dienos. Šiandien mus aplankė didžiulis būrys žiniasklaidos žmonių. Mano sekretorė Božena dar prieš savaitę pranešė, kad žurnalistai nori atvykti į svečius ir kaip naujakuriams pasodinti porą medelių šalia mūsų rezidencijos. Pasirodo, į sąrašą užsirašė 50 žmonių ir beveik visi atvyko. Nusisekė ir orai. Nors jau antroji spalio pusė, visą laiką šildė saulutė, buvo šilta — per 10 laipsnių.

Pasodinę medelius, lauke kepėme „Medžiotojų“ dešreles, vaišinome svečius skilandžiu, picomis, o aš dar rūpinausi, kad jie nepamirštų pasišildyti ir iš vidaus. Nė nepastebėjome, kaip linksminantis ir juokaujant prabėgo geros trys valandos.

Išsiskirdami sutarėme, kad pavasarį vėl susitiksime patikrinti, kaip prigijo medeliai.

2003 metų spalio 24 diena, Vilnius. Apsilankiau „Infobalt“ parodoje. Minios jaunimo. Apžiūrėjęs parodą, valandą bendravau su Žinių ekonomikos forumo dalyviais. Kalbėjomės apie kitų metų biudžetą. Per trejus metus ES Lietuvai skiria 2,61 milijardo eurų paramą, o švietimo, mokslo ir studijų sistemai nubyrės vos keli procentai šių lėšų. Sutarėme, kad tai neleistinai mažai, ir mėginsime spausti