Justino Marcinkevičiaus mirties metinėms pasirodanti poezijos rinktinė.
Knyga, jau nepalydėta reiklaus autoriaus žvilgsnio. Bet pratęsianti Justino Marcinkevičiaus poezijos gyvenimą, kalbėjimą žmogui lyg iš kokio aukštesnio žinojimo ar įgaliojimo. Po poeto mirties jo kūryba gyvena kitaip. Kitaip imame jausti bei suvokti ir Justiną Marcinkevičių – laisviau ir plačiau. Kritikai kalba apie Česlovo Milošo kontinentą; apie Justiną Marcinkevičių tinka sakyti – žemė. Ir vienintelė, ir visuotinė, ir pažadėtoji. Gyvenimas – galima pridurti. Meilė. Pareiga – neišvengiamai. (...)
Sudarant naujus poezijos sutelktinius variantus, reikėtų, kiek įmanoma, laikytis paties poeto rinktinės principų. Rizikinga ryžtis kurti kokią naują struktūrą, ką nors iškelti į priekį, ryžtingiau temizuoti. Ir rinktinei „Papasakoti gyvenimą“ patikimiausia atrodo eiti laiko linija, remtis „Poezijos“ dviknyge ir po jos išleistais rinkiniais, sekti kad ir neryškią lyrinio pasakojimo giją.
Ir iš rinktinės galima fiksuoti bent ryškesnius eilėraščio kitimo taškus: „Liepsnojančio krūmo“, „Gyvenimo švelnaus prisiglaudimo“, „Eilėraščių iš dienoraščio“, mažųjų formų, pirmiausia pasirodžiusių „Žingsnyje“, „Dienos drobulės“. Pasakodamas gyvenimą, eilėraštis pasakoja ir poetą. Gilesnio pasakojimo nėra ir būti negali.
Pasakoti gyvenimą – tą gali tik eilėraštis.
Visi kiti pasakoja apie.
VIKTORIJA DAUJOTYTĖ
