PIRMAS SKYRIUS

Marija Stiuart rašė: „Mano mirtis slypi mano gyveni me." Paprasčiau jai pritarti nei aiškintis, kas yra gyve nimas, o kas - mirtis. Atvykusi į Melingą aplankyti senų mokyklos laikų draugės, panelė Silver įsipainiojo į istoriją, kuri buvo prasidėjusi labai seniai ir kurios pabaiga galėjo likti nežinoma, nes tai, kas nutiko va kar, turi reikšmės šiandienai ir yra pavyzdys rytojui. Žinoma, nebūtina sekti tuo pavyzdžiu, bet kartais taip būna lengviau, o visa, kas lengva - vilioja.

Taigi kada prasidėjo šis pasakojimas? Prieš dvide šimt penkerius metus, kai dvi merginos nuėjo į šokius ir susipažino su vienu jaunuoliu? Šviesiaplaukė Kate- rina Li ir tamsiaplaukė Henrietė Krei - aštuoniolik metės Katerina ir Rietė, tolimos pusseserės, bendra mokslės ir artimos draugės, ir Džeimsas Teodolfas Lesiteris, ką tik sulaukęs dvidešimt vienų. Veikiausiai viskas prasidėjo tada, o gal dar anksčiau, kai trys Lesi- terių kartos ėmė iš gyvenimo viską, ko panorėjusios, o mainais vis eikvojo turtą, kol galiausiai paskutiniajam beliko iššvaistytas palikimas, senas apšiuręs namas ir paveldėtas įsitikinimas, kad visas pasaulis guli po ko jomis.

Pasakojimas galėjo prasidėti čia arba mažumėlę vė liau, kai Džeimsas Lesiteris labiausiai pasaulyje troško Rietės Krei. Jis jai taip ir pasakė Melingo namų sode šviečiant gegužės mėnuliui, kai jai buvo devyniolika, o jam - dvidešimt dveji. Rietė papasakojo Katerinai, o Katerina pareiškė jai užuojautą.

- Klausyk, brangioji, pinigų juk tikrai nėra, o teta Mildreda tiesiog įsius.

Su ponia Mildreda abi merginas siejo sena drau gystė ir tolima giminystė - ji buvo jų teta. Nė viena iš jų nebuvo bloga, tiesiog būtų buvusi visiškai ne pageidaujama marti, kad ir kiek pinigų būtų turėju si ponia Mildreda. Džeimsas negalėjo jų nė paliesti. Puoselėdamas dideles viltis ir nutaisęs užkariautojo veidą, jis iškeliavo į pasaulį susikrauti turto. Sulaukusi dvidešimt trejų, Katerina ištekėjo už Edvardo Velbio ir išvyko iš Melingo, o Rietė liko slaugyti paliegusios motinos ir auginti sesers sūnaus, Kerio Robertsono, nes Margareta su vyru išvyko į Indiją. Margareta ten ir mirė, o majoras Robertsonas, išlaukęs padorų laiką, vedė dar kartą. Jis siuntė pinigus Kerio mokslams, ta čiau namo negrįžo ir pamažu liovėsi rašyti. Mirė, kai Keriui buvo penkiolika.

Galbūt pasakojimą pradėjo Kerio pagieža pasau liui, su kuriuo jis niekaip negalėjo sutarti. O gal pra džia buvo Katerinos Velbi, bevaikės našlės, grįžimas. Mildreda Lesiter dar buvo gyva. Katerina nuėjo jos aplankyti, nuoširdžiai paverkė ir jai buvo pasiūlyta už simbolinę kainą išsinuomoti vartininko namelį - Geithausą.

- Žinai, Riete, ten tikrai labai miela... kur pažvelgsi, visur žydi tos žavingos mažytės garbanotosios rožės. O jis stovi Melingo žemėje - nemanai, kad tai labai malonu? Teta Mildreda sako, kad Aleksandras gali prižiūrėti ir mano sodą, nes jis ir taip viską tvarko. La bai malonu iš jos pusės. Aš galėsiu gyventi praktiškai už ačiū, ir kodėl gi ne, juk tiek ir teturėsiu įsikūrusi. Mane labai sukrėtė, kad Edvardas galėjo šitaip pasi elgti, nes, žinai, kai įpranti turėti viską, ne taip lengva išmokti skaičiuoti kiekvieną pensą. Juk taip?

Rietė keistai šyptelėjo.

- Nežinau, Kate, matai, aš niekada neturėjau... - ji sąmoningai nutilo ir pridūrė: - Visko.

Praėjus penkiolikai metų po šio pokalbio, pane lė Silver atvyko aplankyti savo senos bičiulės ponios Voisės. 

ANTRAS SKYRIUS

Traukiniui sustojus Lentono stotyje, panelė Modė Silver užsegė talpų krepšį su mezginiu ir pinigine, iš kurios ką tik ištraukė bilietą, ir sustojusi ant gana ne patogaus aukšto laiptelio ėmė dairytis nešiko ir po nios Voisės. Pirmiausia mintyse kilo klausimas: kaip ją atpažinti prabėgus šitiekai metų - jie galėjo ištrinti mergaitės bruožus, kuriuos ji prisimena. Sisė Kristo- fer tapo Cecilija Voisė, o mergaitės, susidraugavusios dar mokykloje, - solidžios damos.

Panelė Silver nemanė esanti labai pasikeitusi. Dar tą patį rytą susimąsčiusi žvelgdama į seną fotografiją, padarytą baigus mokyklą ir ruošiantis imtis pirmųjų guvernantės pareigų, ji galvojo, jog likę visai nemažai panašumo. Dabar jos plaukai buvo mažumėlę pražilę, tačiau pelės pilkumo spalvos buvo likę ir veikiausiai išliks iki galo. Ji tebesišukavo kaip anksčiau - Aleksan dros kirpčiukai labai kietai suveržti tinkleliu. Gražūs bruožai nė trupučio nepaseno. Šviesi, lygi oda tapo se nesnė, bet neprarado šviesumo ar lygumo. O štai rūbai nebebuvo tie patys, tačiau to paties stiliaus - penktus metus sėkmingai dėvimas juodas paltas, mažas kai linis šalikėlis, senesnis, plonesnis ir blyškesnis nei buvo prieš dešimt metų, bet vis dar toks jaukus, toks patogus. Net vasarą panelė Silver niekur neidavo be jo, nes buvo patyrusi, kaip nepaprastai šalta ir vėjuo ta gali būti naktį kaime. Skrybėlė beveik priminė aną fotografijoje - pakaušyje plazdėjo daugybė kaspinų, o kairėje pūpsojo neužmirštuolių ir našlaičių puokšte lė. Kadangi panelė Silver neatsisakė to, ką laikė geru skoniu, draugai galėjo lengvai ją atpažinti. Tačiau Sisė Kristofer - na, atvirai šnekant, Sisei Kristofer galėjo nutikti kas tik nori. Iš praeities iškilo aukštos, liesos, nepaprastai smalsios, nuolat paleidusios liežuvį mer gaitės didžiulėmis pėdomis paveikslas.

Apžvelgusi peroną, panelė Silver papurtė galvą ir atsikratė vizijos, nes čia jos pasitikti skubėjo stambi moteriškė storu languoto tvido kostiumu ir aplam dyta skrybėle ant pakaušio. Ne Sisė Kristofer, seniai mirusi ir pradingusi, o tikrų tikriausia Cecilija Voisė, sukaitusi, skubanti, trykštanti energija ir kupina nuo širdžiausių jausmų.

Nespėjusi suvokti, kas vyksta, panelė Silver kaip mat buvo išbučiuota.

- Mode! Tave bet kur pažinčiau! Na, žinoma, mu dvi pasenome keleriais metais - neminėsime, kiek! Ne tai turėjau galvoje. Visada sakiau, kad pagyvenę žmo nės laimingiausi. Visi tie varginantys reikalai - būti įsi mylėjusiai ir svarstyti, kas tavęs laukia, - jau praeityje, dabar turi draugų, susitvarkei gyvenimą ir maloniai plauki pasroviui. Hokinsai, čionai! - moteris apsidairė ir čiupo už rankos pro šalį einantį nešiką. - Ši ponia turi bagažo. Mode, pasakyk jam, kur tavo lagaminai, ir jis nuneš juos į automobilį.

Kol nuvažiavo jardą nuo stoties mažu automobi liu, kuris pasirodė esąs labai ankštas keleivėms, ponia Voisė garsiai džiūgavo taip nekantriai lauktu susiti kimu.

- Skaičiavau dienas - kaip darydavom semestro pabaigoje. Keista, kad šitiek metų nebendravom, o juk žinai, kaip būna - prisieki amžiną draugystę, iš pradžių rašai šūsnimis, paskui imi rašyti mažiau, o galiausiai visai liaujiesi rašyti. Viskas nauja, sutinki begalę įvairių žmonių. Žinoma, vėliau iškeliavau į In diją ir ištekėjau, ir nebuvau labai laiminga, vis dėlto drįstu sakyti, kad nemažai buvo ir mano kaltės... o jeigu reikėtų viską pakartoti, nors tai gyvenime ir neį manoma, tikriausiai tvarkyčiausi geriau. Šiaip ar taip, viskas jau baigta. Vargšelis Džonas mirė prieš dvi de šimtis metų, o išsiskyrėme mudu dar anksčiau. Iš dė dės paveldėjau šiek tiek pinigų, todėl galėjau jį palikti. Ir nuo to laiko gyvenu Melinge. Prisimeni, mano tė vas čia dirbo pastoriumi. Taigi visada Melingą laikiau namais. Kai čia grįžau, tegyveno tik metus. Bet aš pa sistačiau namą ir labai patogiai įsikūriau. Taigi, o da bar papasakok apie save. Juk dirbai guvernante - kas, po galais, privertė tave tapti sekle? Žinai, kai sutikau Elviną Grei - ji lyg ir tolima pusseserė - ir ji papasa kojo apie tave ir tą siaubingą žmogžudystės bylą apie moterį ir amžinybės auskarus... na, pirmiausia pama niau, kad tai negali būti tu, paskui ji tave apibūdino, aš parašiau tau ir štai - prašom! Bet tu taip ir nepasa kei, kas tave paskatino... turiu galvoje, tapti sekle.

Kad ir kas būtų pasikeitę per tuos ilgus metus, Ce cilija Voisė tebeturėjo palaidą Sisės Kristofer liežuvį. Panelė Silver tyliai ir mandagiai kostelėjo.

- Gana sunku pasakyti... visokių aplinkybių rinki nys... manau, taip man buvo lemta. Mano mokytojos patirtis nepaprastai vertinga.

- Turi man viską papasakoti, - entuziastingai išta rė ponia Voisė.

Šiuo metu ji turėjo sukti į patį alėjos pakraštį, kad nekliudytų dviejų jaunuolių, stovinčių priešais gyva tvorę. Panelė Silver smalsiai nužvelgė juodu - ryškiai raudonais drabužiais vilkinčią merginą ir aukštą jau nuolį pilkomis flanelinėmis kelnėmis ir laisvu tvido švarku. Mergina buvo pernelyg žavi - tikrai per daug. Keistas vaizdas rudens dieną kaimo kelyje - plazdan čiais drabužiais, šviesiai auksiniais plaukais, rūpestin gai nusipudravusi. Vaikinas žvelgė niūriai ir buvo su sierzinęs.

Ponia Voisė pamojavo pro langelį, atsargiai pra slinko pro šalį ir paaiškino:

- Tai Keris Robertsonas. Jis vieši pas savo tetą Rie- tę Krei, kuri jį užaugino. Mergina apsistojo kartu. Jis ją atsivežė - tiesiog atsivežė nepaisydamas, ar tau tai patiks, ar ne. Bent jau taip sako Katerina Velbi, o ji, re gis, žino visus Rietės reikalus. Šių laikų manieros! Įsi vaizduoju, ką tėvas būtų pasakęs, jei kuris mano brolis būtų grįžęs ir pareiškęs: „Čia Fensė Bel."

- Fensė?

- Jis taip ją vadina. Manau, jos vardas Fransė. Ir dar manau, kad netrukus išgirsime, jog juodu susižadėjo... arba tuokiasi, - Cecilija širdingai nusikvatojo. - O gal ir ne... juk niekada negali garantuoti, taip? Vieną kartą nudegęs elgiesi gerokai atsargiau. Keris jau buvo ve dęs - vieną tų išpaikintų blondinių. Ji su kažkuo pabė go, o paskui mirė. Tai nutiko bene prieš dvejus metus ir, reikia manyti, pamokė jį atsargumo.

- Ji labai graži, - maloniai atsiliepė panelė Silver.

Ponia Voisė prunkštelėjo taip pat, kaip mokykloje -

už tai dažnai gaudavo pylos.

- Vyrai neturi nė lašo sveiko proto, - pareiškė ji.

Prieš jų akis atsivėrė tipiškas kaimo paveikslas: ža lumoje paskendęs kaimas, tvenkinys ir antys, bažny čia ir senovinis šventorius, klebonija, kaimo užeiga su siūbuojančia iškaba, ant kurios nupiešto kviečių pėdo buvusi auksinė spalva dabar nebesiskyrė nuo išbluku sio fono; kolonos prie įėjimo ir didžiulio namo sargo namelis; namelių eilės, kurių darželiuose tebešvietė saulėgrąžos, flioksai ir astrai.

- Aš gyvenu iškart už Grino, - tarė ponia Voisė. Ir kilstelėjo ranką nuo vairo parodyti. - Šalia bažny čios - klebonija, gerokai per didelė ponui Eingeriui. Jis viengungis, o namus tvarko jo sesuo. Man ji nepatin ka - niekada nepatiko, - nors negaliu sakyti, kad kaimui neduoda jokios naudos, nes taip nėra. Pastorius norėtų vesti Rietę Krei, bet ji jo nenori - nežinau kodėl, nes jis labai žavingas vyras. Taigi, o štai Rietės namelis - tas baltas su gyvatvore. Jos tėvas buvo mūsų daktaras - labai labai gerbiamas. O šitas keliukas tarp kolonų nu vestų tave į Melingą. Jis priklauso Lesiteriams, tačiau senoji ponia Lesiter prieš kelerius metus mirė, o jos sūnus šiose vietose nesirodė daugiau kaip dvidešimt metų. Jis net nedalyvavo motinos laidotuvėse, nes ji mirė karo metu, o jis, manau, buvo išvykęs iš Anglijos. Matai, jis buvo susižadėjęs su Riete, bet sužadėtuvės nutrūko - ne dėl pinigų, nors nuo to laiko jis daug jų uždirbo... tiesiog įprasti vaikinų ir merginų reikalai. Nė vienas taip ir nerado sau poros, o dabar mes visi bai siai susidomėję, kadangi jis neseniai sugrįžo. Po šitiek metų! Žinoma, ne todėl, kad kas nors galėtų iš to išeiti, bet juk žinai, kaime veikiau numirsi, nei nesidomėsi kaimynų reikalais.

Šioje vietoje panelė Silver susiprato pasakyti, kad žmonės visada viskuo domisi. Ponia Voisė sulėtino greitį, kad nepartrenktų šuns.

- Bėk šalin, Roveri, negalima kasytis vidury kelio! - šūktelėjo ir atsisuko į panelę Silver. - Vieną dieną kas nors jį pervažiuos, tikiuosi, tai būsiu ne aš. - Ir pa sakojo toliau. - Katerina Velbi gyvena Melingo sargo namelyje - štai ten, iškart už kolonų. Tą namelį jie va dina Geithausu, bet jis tikrai daug geresnis už kai ku riuos namus. Katerina yra tartum Lesiterių sąsaja - jai tai labai patogu, nes namas teko praktiškai veltui, be to, ji dar gauna vaisių ir daržovių. Todėl tikiuosi, kad

Džeimsas Lesiteris neišmes jos, nes neįsivaizduoju, ką ji darytų, jeigu tai nutiktų.

Panelė Silver kostelėjo.

- Ar ji neturi jokių lėšų?

Ponia Voisė pabrėžtinai linktelėjo.

- Sakyčiau, praktiškai jokių, nors pažiūrėjęs į ją to nepasakytum. Pakviečiau ją arbatos, tai pati pamatysi. Ji vis dar labai graži, nors man visada mielesnė buvo Rietė. Jos vienmetės, keturiasdešimt trejų, bet šiais laikais niekas tiek neduotų. Kremai, pudros, losjonai, lūpų dažai ir ilgalaikės šukuosenos... iš tikrųjų, jei iš- saugai figūrą, niekas nekreipia dėmesio į amžių. Ka- terinai duotum ne daugiau kaip trisdešimt. Žinoma, jeigu prisiauginsi svorio kaip aš, viskas taps akivaizdu. Šiaip ar taip, nemanau, kad man reikia nerimauti - ne mano būdui jaudintis dėl menkniekių. Na, štai - at vykome!

Kalbėdama ji pasuko į mažyčio namo kiemą. Ryškiai raudonų snapučių ir skaisčiai mėlynų lobelijų lysvės žydėjo abipus paradinių durų. Šios buvo vos blyškes nės už raudonų plytų sienas. Net ir po dvidešimties metų Steiplhersto namas atrodė lyg ką tik baigtas sta tyti: detalės nudažytos sodriai žalia spalva, blizgantis durų belstukas ir apskritai nepriekaištinga išvaizda. So dyba išsiskyrė kaimo fone kaip rausvos flanelės skiautė ant seno minkšto brokato. Vis dėlto ne tas palyginimas atėjo panelei Silver į galvą, nes ji nesidomėjo ankstyvą ja Anglijos buitine architektūra - „tokia tamsia, tokia nepatogia ir labai dažnai tokia baisiai antisanitarine."

Ji nutarė, kad Steiplherstas - visai patogi buveinė. Abi labai susijaudino ir nudžiugo, kai sena draugė paėmė už rankos, jausmingai ją suspaudė ir pasakė:

- Štai, čia mano nameliai. Tikiuosi, maloniai juose paviešėsi.