Knygos anotacija

Praradome tarpusavio ryšio prieglobstį. Todėl atsidūrę ties lemtingais gyvenimo slenksčiais nebeturime ritualų, saugančių, drąsinančių ir padedančių žengti į nežinomybę. Tokiems perėjimams reikia rasti naujų žodžių.

Rami amžinybė, glūdinti mūsų sielose, yra tyli ir nepastebima; laiminant ji prabunda mūsų nuraminti ir pasotinti. Pradėkime mokytis laiminti vienas kitą. Kai laimini kitą, palaiminimas visada grįžta ir tau.

Johnas O’Donohue (Džonas O‘Donahju; 1956–2008), airių filosofas, teologas, mokytojas ir poetas, skaitytojų pamėgtų knygų „Anam ċara: keltų pasaulio dvasinė išmintis“ ir „Amžinybės atbalsiai: tikrųjų namų ilgesys“ autorius, garsėjo talentu įkvepiančiai taikyti išminties žodžius šiuolaikiniam gyvenimui. „Palaiminimų knyga“ – paskutinis J. O‘Donohue kūrinys, išleistas likus keliems mėnesiams iki jo mirties. Tai paprasta, bet išmintinga knyga, skirta visiems, kam tenka priimti svarbius gyvenimo sprendimus, keisti įprastą kasdienybės tvarką, visiems, kuriuos ištinka netikėti pokyčiai.

Rašytojas kalba apie lemtingus žmogaus gyvenimo slenksčius – meilė, santuoka, vaikų gimimas, naujas darbas ar nauji namai, taip pat nelaimės ir netektys. Jis atkreipia dėmesį į amžinąsias tiesas, parodo jų galią duoti atsakymą į šiuolaikinius klausimus ir palengvinti mūsų dalią didžiųjų pokyčių laiku. Žmogui, žengiančiam iš gerai pažįstamo pasaulio į naują, neištirtą teritoriją, siūlo pagalbą – palaiminimą, kuris padeda išsaugoti dvasios ramybę arba ją susikurti. Palaiminimas, pasak O‘Donohue, – tai gyvenimo būdas, savotiškas didinamasis stiklas, pro kurį žiūrint pasaulis pasikeičia. Poetine, vaizdinga kalba autorius kreipiasi į kiekvieną iš mūsų, siūlydamas laiminti ir būti palaimintiems. Jis kviečia atsigręžti į tikrąsias vertybes ir pasitelkus maldą vėl apgyvendinti savo širdyse ramybę, meilę ir palaimą.

Kai susipainiojam gyvenime, sutrinkam,
Kad skaisti dienos šviesa
Išsklaidytų šešėlius.

Kai mylim, kad žaros aušros
Palengvintų žingsnius,
Mums einant virš vandenų.

Kai senstam, kad saulėlydžio gaisas puoštų
Mūsų atminties lankose
Sukauptus lobius.

O kai eisim ieškoti Dievo,
Apsisiauskime naktimi,
Pasiimkime ryto ryžtą,
Kad pajustume srūvančią šviesą,
Lėtai pripildančią širdį
Spalvų ir atrasto pasaulio
Ramybės.