Knygos anotacija

Monografijoje nuobodulys pasitelkiamas kaip estetinė kategorija, padedanti paaiškinti XX a. antrosios pusės meno tendenciją vaizduoti paprasčiausius daiktus, vengti prasmės ar apskritai nutilti. Nuobodulio estetika parodoma kaip paradoksas, kai estetinė patirtis kuriama iš kasdienybės banalumo, nuo kurio menas paprastai padeda pabėgti. Visos nuobodulio estetikos strategijos – kalbėjimas apie nuobodulį, monotoniška raiška, banalių objektų ir kasdieniškų erdvių vaizdavimas, atsitiktinumas ir laiko lėtinimas – randamos ir analizuojamos devintojo dešimtmečio Lietuvos fotografijoje, taip išryškinant jos reikšmių turtingumą ir ryšius su pasaulio kontekstu.