Ištrauka

1 skyrius

Laižausi žaizdas

Esu pamesta moteris. Pamesta moteris su vaiku. Su dukra. Paaugle. Ar tai reiškia, kad esu sena? Jokiu būdu. Tai mano dukra Tosia yra senė. Ji liepia man nesikrimsti.

Sako, jeigu jau buvo lemta išsiskirti, tai geriau dabar, negu po dešimties metų. Ji irgi maniusi, kad atėjo pasaulio pabaiga, kai Andžejus iš aštuntos C klasės pasakė jos nebemylįs. Bet liko gyva. O dabar tas Andžejus jai nei galvoj, nei uodegoj. Taip būsią ir man. Galų gale, mudu galime likti draugai. Kaip amerikiečių filmuose. O dėl jos aš neturėčiau jaudintis, nes jis pažadėjęs visada būti jai tėvu.
Viešpatie, ir kodėl šitaip nutiko man? Kodėl mano vyras nesimoko aštuntoje C? Tada tikrai nebūtų padaręs vaiko kitai moteriai. Turėtų mokytis aštuntoje C. Juk jo emocinis lygis – toks pat kaip ir mano Tosios Andžejuko!

Nekenčiu jo.

Visi jie vienodi.  

*   Kai tik pagalvoju apie kokius nors nepadorius dalykus, iškart girdžiu mamos pamėgtus žodžius:
„Judita, ką sau manai? Argi taip tave auklėjau?“

Jau seniai esu išauklėta.

Kokie trisdešimt dveji metai prabėgo nuo to laiko, kai šis procesas turėjo būti baigtas, bet tebesitęsia.

Jau ta mama!

Negana, kad davė man šitokį vardą – Judita! – tai dar parūpino broliuką. Ir mėgino auklėti. Kad, Dieve gink, neužaugčiau netašyta panaitė, kurios galva prikimšta nepadorių minčių. Turėdavau susirankioti savo kubelius (žaisliukus, lėles, pėdkelnes, marškinėlius, knygas, arbatos stiklines, pelenines, taureles, butelius ir t. t). Mandagiai sakyti „laba diena“, „iki pasimatymo“, „atsiprašau“, „prašau“, „dėkoju“. Prieš valgį plautis rankas, pageidautina – ir po valgio. Neprasižioti, kai niekas neklausia. Būti gera broliukui. O tas broliukas – gyvas rūpestis. Mielai būčiau išvedusi jį į girią ir palikusi amžiams. Įgrūdusi į trobelę ant vištos kojelės. Pavertusi avinėliu. Atidavusi Sniego Karalienei. Pati suvalgiusi. Paskui jį išgelbėčiau ir parsivežčiau namo. Tapčiau šeimos didvyre ir visų numylėtine.

O vėliau jis užaugtų ir išsinešdintų į kitą pasaulio kraštą. Tada visi mane dar labiau mylėtų.

Kaip ir derėjo tikėtis, neišvedžiau broliuko į girią. Niekas jo nesuėdė, neiškepė, neužšaldė. Ir man nereikėjo atšildyti.

Nusprendžiau nuoširdžiai, atvirai apie tai pagalvoti ir paprasčiausiai nebegirdėti to „Dieve mano, argi taip tave auklėjau?“
Broliukas ištvėrė tokias sunkias sąlygas ir dabar yra dailininkas. Aš jį myliu ir nebenoriu niekur išvesti. Pats išsibeldė į kitą pasaulio kraštą. Dabar jį dar labiau myli, nes yra toli.

O nepadorios mano mintys šiuo metu daugiausia susijusios su vyru, kuris stryktelėjo į šalį ir padarė Jolei lėliuką. Jolė yra moteris. Neapsakomai bjauri. Su auksiniu dantimi. Siauromis lūpomis. Sena ir raukšlėta. Jos kojos – kreivos. Būtų geriausia, kad išvis neturėtų krūtinės. Niekšingo būdo. Kiaulės akytėmis. Šitaip mėgstu apie ją galvoti.

Deja, deja, Jolė atrodo puikiai. Yra dailiai nuaugusi (gal nėštumas šiek tiek apgadins jos figūrą – esu optimistė). Laisvai kalba trimis kalbomis. Vartoja naktinius kremus ir tikrai nerūko lovoje. Neprarandu vilties, kad galų gale jai nutrupės dantys, o tada proto aptemimo ar kokios panašios negalios ištiktas dantistas užmaus jai auksines karūnėles.

Mano santuokos emė buvo nerūkymas lovoje, nevalgymas lovoje, negėrimas lovoje ir miegamojo nešildymas, nes taip sveikiau. Mudu daugiau dalykų nedarėme negu darėme. Turėčiau liautis stebėjusis, kad toji santuoka šitaip pasibaigė. Jeigu jau užsiminiau apie miegamąjį, tai vienintelis dalykas, kurio trokšdavau guldamasi į šaltą lovą, – kad manęs neliestų. Neišlukštentų iš antklodės, pledo ir storos flanelinės senelio pižamos. Pažįstu savo Buvusiojo pomėgius ir neabejoju: vaikutį Jolei jis užtaisė šaldiklyje.

Viešpatie, kodėl taip atsitiko man? Kodėl būtent man? Juk statistika byloja, kad mūsų krašte taip nutinka kas dešimtai moteriai. Kodėl turėjau būti kaip tik dešimtoji? Negi nebuvo galima kaip nors kitaip įterpti mane į statistiką?

Kita vertus, kodėl jis prasidėjo su lieknesne? Statistika teigia, kad vyrai dažniausiai iškeičia savo žmonas į vešlesnes moteris. O vešlesnė esu aš! Apgavikai apskaitininkai sugriovė mano santuoką, kuri žadėjo būti visai nebloga! Dabar galuojuosi. Mirštu. Kodėl man daugiau nelemta išgirsti irzlaus riksmo: „Kur, po perkūnais, ta kava?!“ Kodėl dėl šito taip kankinuosi? Niekados nebeprasidėsiu su jokiu šios moteriai svetimos rūšies atstovu. Niekados! Visi jie vienodi.

Metu gerti kavą.

* Tada mes išsiskyrėme – ir labai padoriai. Skyrybos užtruko trumpiau nei jungtuvės. Dalyvių irgi buvo mažiau. Liudininkų – nė padujų. Ir jokio šampano.

– Palieku tau butą, – pareiškė jis.

Nuostabus vyrukas, tiesa? Palieka man bendrą mudviejų butą, už kurį pastaruosius dešimt metų drauge mokėjome! Tiesa, jo seneliai mus priregistravo, bet mokėjome už butą abu! Palieka man!

– Išsiskirkime kultūringai. Dėl automobilio turbūt nesiginčysi? – paklausė jis teismo koridoriuje. – Juk žinai, koks mano darbas.
Melavo kaip paprastai. Jis – ekonomistas. O, kad tu iš tikrųjų taptum vairuotoju, sūtrauka!

Nusišypsojau. Širdis raudojo.

– Kaip nori.

Iki šios akimirkos gailiuosi.

Daugiau nė žodžio apie tą susną! Prisiekiu! Oi, dar raudos jis šunį apsikabinęs! * Bet nerauda.

Mano draugužė Ulė jį matė. Atrodo puikiai. Sulieknėjęs. Valkiojo pirkinius  įkandin Jolės. O ši su pūpsančiu savo pilvu būtų tikusi reklamuoti motinystę. Jai net hormonai neišsimušė ant veido! Ir kodėl man taip nesiseka?! Ar negalėjo jis įsižiūrėti į kokią moterytę, kuri vaikystėje sirgo vėjaraupiais, nusidraskė šašus, visiems laikams liko rauplėta ir dabar eina iš proto dėl odos, be to, yra stora ir kvaila?

Kodėl jis slankioja su ja po parduotuves, juk su manimi niekados neidavo?

Daugiau nė žodžio apie tą vyro iškamšą. Sumautą padirbinį. Niekados! Viliuosi, kad bent vėją jai pakelia, kai namie pristinga kavos. Jeigu tapsiu muitinių valdybos viršininke, išleisiu įsakymą, draudžiantį įvežti kavą. * Tai šitaip aš likau viena. Praverktos naktys – jau praeityje. Daugiau niekados nebeverksiu dėl jokio vyro. Nusprendžiau pradėti naują gyvenimą. * Pirmiausia pasisvėriau. Kiek rodė svarstyklės – nesakysiu. Galite patys sužinoti, bet tik pavartoję jėgą. Nebus daug vargo – tereikia mane užmigdyti, patyliukais pasverti ir pasisaugoti, kad niekados apie tai nesužinočiau, nes suradusi nudobčiau.

Tada atlikau savo gyvenimo laimėjimų reviziją. Suvedžiau praradimų ir atradimų balansą.

Žinoma, turiu ne tik dukrą, bet ir antsvorio – vien šis žodis kelia man susierzinimą. Be antsvorio, turiu dar mamą ir tėtį. Jie išsiskyrę. Gyvena atskirai. Pastebėjau, kad šiais laikais žmonės lengvai susieina, lengvai ir skiriasi, ir iš to – nieko gero. Net poros su dideliu stažu – taip būtų galima pavadinti ir mano tėvus, jeigu ne skyrybos. Nuolatos bendraujame, nes aš jiems rūpiu. Brolis gyvena kitame pasaulio krašte.

Turiu ne tik dukrą, antsvorio, tėvus, bet ir nenukirptą bambagyslę, o apie tai sužinojau iš protingų knygų. Suprantama, ta bambagyslė psichologinė. Mano tėvai yra toksiški – taip teigia literatūra. Nugyvenau trisdešimt dvejus metus ir štai – pasipainiojo knyga, kuri man tai įrodė. Neišmanau, ko griebtis. O kaip maloniai gyvenau!

Apie antsvorį taip pat sužinojau iš žiniasklaidos. Keista, yra sakančių, kad televizija kenkia.

Negana to, kad turiu dukterį, antsvorio, tėvus, nenukirptą bambagyslę, mane dar kamuoja emocinės problemos. Visi mano gyvenimo kelyje pasipainioję vyrai buvo arba veltėdžiai, arba darboholikai, arba smagiai kilnojo taurelę ir su pasišlykštėjimu žvairavo į mano muštinius. O dabartiniai vyrai apskritai niekam tikę, visi vienodi – arba turi įsiūtą dozę esperalio*, arba yra išsiskyrę. Iki šiol nesu parengusi testo, kad žinočiau, kas manęs laukia. Aišku, kol netapsiu nuo jo priklausoma. O toji priklausomybė, suprantama, baigsis liūdnai, nes mano meilė turi jį pagydyti. Bet nepagydo, ir aš vienumoje laižausi žaizdas.

Kodėl apskritai sutikau savo būsimą Buvusįjį, kuris mėgo miegoti šaltame kambaryje, o apie rūkymą lovoje nenorėjo nė girdėti? Nei apie skaitymą. Kodėl šviesa jam trukdė miegoti?

Be dukters, antsvorio, tėvų, nenukirptos bambagyslės ir emocinio pobūdžio problemų, yra visas rinkinys smulkių nemalonumų, kurie gadina man gyvenimą. Pavyzdžiui, varva iš čiaupo. Turėjo ateiti santechnikas, bet iš pradžių pamiršo jis, o paskiau pamiršau aš.

Jeigu nusprendžiu laikytis dietos, staiga paaiškėja, kad pažįstami, kurie niekados nerengia kviestinių pietų, nei iš šio, nei iš to mane tokių pietų pasikviečia. Nenutuokiu, kaip jie sužino, kad susirengiau badauti. Galimas dalykas, palaiko glaudų neverbalinį ryšį su mano šaldytuvu – kai tik jame atsiranda katilas kopūstienės keturioms stebuklingosios dietos dienoms, iškart skambina ir praneša, kad bus indiškų patiekalų arba nugarinės su žaliaisiais pipirais, arba... Klastos viršūnė!

Be dukters, antsvorio, tėvų, nenukirptos bambagyslės, nesėkmių su vyrais, varvančio čiaupo ir klastingų bičiulių, dar turiu šunį. Jis vardu Borisas ir neturi antsvorio. Visa viltis – kolegos įsitikinę: koks šuo, toks ir šeimininkas.

Nors neslėpsiu, kailio ant krūtinės nenorėčiau.

Tik pamanykite, dar vasarį buvau laiminga ištekėjusi moteris! Tai buvo prieš pasunkėjant keturiais kilogramais. Atspėkite, kaip baigėsi mano didžioji meilė?

Man regis, mano rūpesčiai – visai kasdieniški, ir tai mane gelbsti. * Šiandien buvau susitikusi su Buvusiuoju. Elgėsi pabrėžtinai maloniai. Įtariau jį baisiausiais kėslais – ir neapsirikau. Jis pasiūlė man pinigų, kad nusipirkčiau mažą butuką. Atseit bendras mūsų butas – jo senelių, todėl pati privalėčiau suprasti į jį neturinti jokių teisių.

Lyg nežinočiau. Jis viliasi, kad sutiksiu, nes pinigai už butą man išvis nepriklausą, atėjęs parodyti savo ir Jolės geros valios.
Jolės! Tarsi Jolė turi teisę nuspręsti, kur gyvensiu aš ir mano vaikas! Tik per mano lavoną!

Sutikau.

Puoliau į neviltį.

Tosia sako visada nekentusi to buto ir viskas labai gerai susiklostė.

Paskambinau Ulei. Neišmanau, ko griebtis. Nenutuokiu, kur gyvensime. Pinigų pakaks tik vieno kambario kišenei. Nenoriu, velniai rautų, gyventi kišenėje! Tegu jis, kad jį kur perkūnas, gyvena kišenėje!

Ulė liepė nesinervinti ir pasakė apie kaimynystėje esantį nedidelį žemės sklypelį. Jos manymu, už pinigus, skirtus tai velnio kišenei, galima pasistatyti mažutį, dailutį nameliuką. Sako – nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.

Kvaiša.

Vakare į miegamąjį atėjo Borisas. Leidau jam užšokti ant lovos. Užsidegiau cigaretę. Sušveičiau bandelę ir, žinoma, pritrupinau. Gaila, kad nemato tas Jolės lobis. * Skambino iš redakcijos – ką, girdi, aš sau galvojanti? O  ką daugiau, mieliausias Dieve, galėčiau galvoti? Ogi kad ji susirgtų raupais, nutuktų ir pamirštų nupirkti kavos!

Ne, ką aš galvojanti apie laiškus, kurie štai jau visą savaitę laukia manęs. Kadangi toje redakcijoje dirbu septynerius metus, tai atsižvelgdami į susiklosčiusią padėtį jie daro paslaugą ir siunčia man tuos laiškus per pasiuntinį. Ragina pasiskubinti. Ir linki sėkmės.
Taip taip. Mano darbas – atsakyti į skaitytojų laiškus. Bet kokiu klausimu. Esu duomenų bazė. Orakulas. Žinau, kaip pasididinti krūtinę, kaip ją susimažinti, kokius kremus naudoti riebiai odai, kokias kaukes – perkopus trisdešimt. Ką daryti, kai dukra – gyvi rūpesčiai, o vyras eina skliundžiomis. Kaip susirasti darbą ir nesileisti, kad jotų ant sprando. Kur ieškoti pagalbos, jeigu jis geria. Kaip rengtis, jeigu turi obuolio figūrą. Kaip paslėpti per trumpas kojas ir t. t. Ką daryti, kad jis neišeitų pas kitą.

Iš kur aš galiu žinoti?!