Knygos anotacija

Du žmonės, kartu sulaukę senatvės, nutaria drauge išeiti iš gyvenimo. Jis nepagydomai serga, ji nenori likti be jo. Vieną 1991-ųjų rudens sekmadienį jiedu įvykdo savo planą. Šuniuką atiduoda kaimynei, sutvarko namus, paruošia žiemai rožes. Jau pasirengę. Vera ir Ištvanas miršta susikibę rankomis.Tai logiška pabaiga meilės, kuri buvo užstojusi visą likusį pasaulį, net jų pačių vaikus. Johanna Adorja'n labai subtiliai atkūrė savo senelių savižudybės dieną. Jie buvo paprasta, bet labai elegantiška pora. Visą gyvenimą kreipėsi vienas į kitą „jūs“, rūkė cigaretę po cigaretės ir neįtikėtinai gražiai atrodė. Apie savo praeitį nenorėjo kalbėti, nenorėjo net jos prisiminti. Jie – Vengrijos žydai, išgyvenę holokaustą, tapę komunistais, o per 1956-ųjų Budapešto sukilimą apleidę šalį. Danijoje pradėjo naują gyvenimą, kaip atrodė, niekada nesižvalgydami atgal.
Autorė, nepaisydama šeimos taisyklės „Apie tai mes nekalbam“, paniro į nutylėtus savo senelių gyvenimo įvykius XX amžiaus Europos istorijos negandų fone.