PIRMA DALIS 

Lengvybė ir sunkumas 

1

 

Slaptinga yra amžinojo sugrįžimo idėja, Nyčė suglumino kitus filosofus: ir sugalvok tu man, kad visa pasikartos, ką jau esame išgyvenę, ir kad tai kartosis be galo. Ką galėtų reikšti šis beprotiškas mitas? 

Amžinojo sugrįžimo mitas sako per negationem, kad gyvenimas, kuris kartą visiems laikams pradings, kuris nebesugrįš, panašus į šešėlį, neturi svorio, yra iš anksto miręs; kad ir koks jis baisus, puikus ar taurus būtų, tas baisumas, taurumas ar puikybė nieko nereiškia. Galime nekreipti į jį dėmesio, lygiai kaip į keturioliktajame amžiuje tarp dviejų Afrikos valstybių vykusį karą, kuris nė kiek nepakeitė pasaulio, nors jame neapsakomai kankindamiesi žuvo trys šimtai tūkstančių negrų. 

Ar karas tarp dviejų Afrikos valstybių keturioliktajame amžiuje bent kiek pasikeis, jeigu jis be perstojo kartosis amžinai sugrįždamas?

Pasikeis: jis įgaus masę, jis kliudys, o jo kvailybė bus nepataisoma. 

Jei amžinai kartotųsi Prancūzijos revoliucija, prancūzų istoriografija mažiau didžiuotųsi Robespjeru. Kadangi kalbama apie tai, kas nesugrįš, kraujo liejimo metai pavirsta tuščiais žodžiais, diskusija ir teorija tampa lengvesni už plunksnelę ir nekelia baimės. Begalinis yra skirtumas tarp vieną kartą istorijoje iškilusio Robespjero ir Robespjero, kuris vis grįžtų kapoti galvų prancūzams. 

Taigi amžinojo sugrįžimo idėja reiškia tam tikrą perspektyvą, iš kurios daiktai atrodo kitokie, nei anksčiau pažinojome: jie išnyra iš lengvinančių savo laikinumo aplinkybių. S ios lengvinančios aplinkybės neleidžia mums skelbti nuosprendžio. Kaip gali teisti tai, kas išnyks? Nykulio žaros viską užlieja nostalgišku žavesiu; net giljotiną.

Neseniai patyriau neįtikėtiną pojūtį: vartinėjau knygą apie Hitlerį, ir kai kurios nuotraukos mane sugraudino. Jos man priminė vaikystę, sutapusią su karo metais. Kai kas iš artimųjų žuvo Hitlerio lageriuose. Bet ką reiškė jų mirtis, jeigu Hitlerio nuotraukos priminė išnykusį mano gyvenimo laiką, - laiką, kuris negrįš.

Toksai susitaikymas su Hitleriu atskleidžia kraupų moralinį iškrypimą, susijusį su pasauliu, kuriame būtiškai neįmanomas sugrįžimas, - tokiame pasaulyje viskas iš anksto atleidžiama, vadinas, ir viskas ciniškai leidžiama.

2

Jei kiekviena mūsų gyvenimo akimirka be paliovos kartotųsi, būtume prikalti prie amžinybės kaip Jėzus Kristus prie kryžiaus. Tai siaubinga perspektyva. Amžinojo sugrįžimo pasaulyje kiekvieną judesį slegia nepakeliamas atsakomybės svoris. Būtent todėl Nyčė amžinojo sugrįžimo idėją vadino sunkiausia našta (das schwerste Gewicht).

Jei amžinasis sugrįžimas yra sunkiausia našta, tai jo fone mūsų gyvenimai gali kilti visa nuostabia lengvybe.

Bet ar išties sunkumas yra baisus, o lengvybė nuostabi? Sunkiausia našta mus traiško, po ja klumpame, ji slegia prie žemės. Bet visų amžių meilės poezijoje moteris trokšta būt prislėgta vyro kūno sunkumo. Sunkiausia našta šiuo atveju tampa intensyviausio gyvenimo įvaizdžiu. Kuo našta sunkesnė, tuo mūs gyvenimas arčiau žemės, tuo jis tikresnis, tuo teisingesnis. Kai nėra absoliučiai jokios naštos, žmogus tampa lengvesnis už orą, pakyla į viršų, nutolsta nuo žemės ir žemiškojo buvimo, tampa tarytum netikras, o jo judesiai - laisvi ir bereikšmiai.

Ką tad turėtume pasirinkti? Sunkumą ar lengvybę? Tokį klausimą kėlė sau Parmenidas šeštame amžiuje iki Kristaus. Visą pasaulį regėjo padalintą į priešybes: šviesa - tamsa; švelnumas - šiurkštumas; šiluma - šaltis; būtis - nebūtis. Viena priešingybių pusė jam buvo teigiama. Toks dalinimas į pozityvų ir negatyvų polius gali mums pasirodyti visiškai paprastas. Kol nesusiduriame: kas pozityvu - sunkumas ar lengvybė?

Parmenidas atsakė: lengvybė pozityvi, sunkumas negatyvus.

Jis buvo teisus ar ne? Klausimas be atsako. Aišku viena: priešybė sunkumas - lengvybė yra slaptingiausia ir daugiausia reikšmių turinti priešybė.

3

Jau daug metų gyvenu prisimindamas Tomą, tačiau tiktai pastarųjų samprotavimų nutviekstą išvydau jį visiškai aiškiai. Mačiau stovintį prie savo buto lango, žiūrintį į priešingo namo sieną ir svarstantį, ką daryti.

Terezą pirmą kartą sutiko gal prieš tris savaites mažame čekų miestelyje. Kartu praleido vos porą valandų. Ji palydėjo Tomą į stotį ir palaukė, kol įlipo į traukinį. Po dešimties dienų atvažiavo pas jį į P rahą. Tą pačią dieną mylėjosi. Naktį jai pakilo temperatūra, ir visą savaitę, gripo galuojama, išgulėjo jo bute.

Tada pajuto šiai beveik nepažįstamai merginai nepaaiškinamą meilę. Jam atrodė, jog tai kūdikis, kurį kažkas paguldė į derva išteptą pintinę ir paleido pasroviui, kad Tomas išgriebtų jį prie savo patalo krašto.

Išbuvo pas jį savaitę, kol pasveiko, o paskui vėl išvažiavo į savo miestą už dviejų šimtų kilometrų nuo Prahos. Tada ir stojo toji akimirka, apie kurią kalbu ir kuri, man rodos, esanti jo gyvenimo raktas: stovi prie lango, žiūri laukan į priešingo namo sieną ir mąsto - gal reikia pakviesti ją į Prahą visam laikui? Bauginosi atsakomybės. Jei dabar ją pakviestų, atvažiuotų, siūlydama jam visą savo gyvenimą.

O gal daugiau neatsiliepti? Tai reikštų, jog Tereza liks padavėja užkampio miestelyje, ir jos niekada nebepamatys.

Norėjo, kad ji čia atvažiuotų, ar ne?

Žvelgė į kiemą, į sieną priešais ir ieškojo atsakymo.

Vėl prisiminė ją gulinčią ant jo sofos; nepanėšėjo į nieką iš jo ankstesnio gyvenimo. Nebuvo nei žmona, nei meilužė. Buvo kūdikis, kurį ištraukė iš derva išteptos pintinės ir paguldė ant savo patalo krašto. Užsnūdo. Priklaupė šalia. Karštas jos kvėpavimas padažnėjo ir pasigirdo silpna dejonė. Veidu prigludo jai prie veido, šnabždėdamas raminančius žodžius. Po akimirkos pajuto alsavimą lėtėjant, o jos veidą nejučia kylant prie jo. Jautė iš jos burnos sklindantį švelnų karščiavimo kvapsnį ir traukė jį į save, tarsi norėdamas sugerti jos kūno patiklumą. Įsivaizdavo tuokart, kad ji čia gyvena jau daug metų ir dabar miršta. Staiga aiškiai pajuto, kad nepakeltų jos mirties. Atsigultų greta ir norėtų mirti kartu. Sujaudintas tokio vaizdinio, ilgai gulėjo įspaudęs veidą pagal- vėn šalia jos galvos.

Stovėjo dabar prie lango, susigrąžindamas tas akimirkas. Ar galėjo tai būti kas kita, o ne meilė, kuri jam taip apsireiškė?

Bet ar tai meilė? Pojūtis, kad nori mirti šalia jos, buvo aiškiai per stiprus: juk matė ją antrą kartą gyvenime! Tad ar nebuvo tai tik įsitikinusio savo negebėjimu mylėti ir todėl bandančio simuliuoti meilę vyro isterija? O jo pasąmonė buvo tokia baili, kad savo komedijai pasirinko būtent šią vargšę užkampaus miestelio padavėją, šiaip jau neturinčią jokio šanso patekti į jo gyvenimą!

Žiūrėjo per kiemą į murziną sieną priešais ir juto nesuvokiąs, isterija tai ar meilė.

Ir jam buvo apmaudu, kad esant tokiai situacijai, kai tikras vyras reaguotų žaibiškai, delsia ir šitaip nuskurdina pačias gražiausias, niekad anksčiau nepatirtas akimirkas (klūpojo šalia guolio ir jautė nepakelsiąs jos mirties).

Niršo pats ant savęs, o paskui jam dingtelėjo, jog visai natūralu, kad nežino, ko nori.

Žmogus niekada negali žinoti, ko turėtų norėti, nes gyvena tik vieną gyvenimą ir negali jo lyginti su ankstesniais nei pataisyti būsimuose.

Ar geriau būtų gyventi su Tereza, ar pasilikti vienam?

Neįmanoma patikrinti, kuris sprendimas geresnis, nes nėra su kuo lyginti. Žmogus viską išgyvena pirmą kartą ir be jokio pasiruošimo. Tarsi aktorius vaidintų scenoje be repeticijų. Bet ko gi vertas toksai gyvenimas, jei jau pirmas bandymas gyventi ir yra tikrasis gyvenimas? Todėl gyvenimas visada panašus į škicą. Bet net ir škicas nėra tikslus žodis, nes škicas visada yra kažkieno apmatai, ruoša paveikslui, tuo tarpu škicas, kuris yra mūsų gyvenimas, nėra ruoša, tai apmatai be paveikslo.

Einmal ist keinmal, ištaria Tomas vokišką patarlę. Kas nutinka tik vieną kartą, tas tarsi niekad neatsitinka. Jei žmogus gyvena tiktai vieną gyvenimą, tai tarsi visai negyventų.

4

Tačiau kartą per pertrauką tarp dviejų operacijų medicinos sesuo pakvietė jį prie telefono. Ragelyje išgirdo Terezos balsą. Ji skambino iš stoties. Jis apsidžiaugė. Deja, vakare jau turėjo sutartą susitikimą, tad pakvietė ją ateiti rytoj. Vos pakabinęs ragelį ėmė priekaištauti sau, kodėl nepa- kvietęs jos tuojau pat. Juk dar turėjo laiko atšaukti susitikimą! Įsivaizdavo, ką Tereza veiks Prahoje ištisas trisdešimt šešias valandas iki jų pasimatymo, ir geidė sėsti į automobilį ir ieškoti jos gatvėse.

Ji atėjo kitos dienos vakarą. Ant permesto per petį ilgo diržo kabojo krepšelis, atrodė elegantiškesnė nei praėjusį kartą. Rankoje laikė storą knygą. Tai buvo Tolstojaus „Ana Kareni- na". Juokėsi, gal net kiek per garsiai, ir stengėsi įtikinti, kad aplankė jį visiškai atsitiktinai, taip aplinkybėms susiklosčius: buvo Prahoje tarnybiniais reikalais, galbūt (jos aiškinimai buvo labai migloti) ieškosis čia naujo darbo.

Paskui gulėjo nuogi ir nuvargę ant sofos. Buvo jau naktis. Paklausė, kur apsistojusi, kad galėtų ją ten nuvežti. Sutrikusi atsiliepė, jog nesusiradusi viešbučio, o lagaminas padėtas stoties saugykloje.

Dar tik vakar jis baiminosi, kad, pakviesta į Prahą, atvažiuotų siūlydama visą savo gyvenimą. O kai dabar išgirdo, kad jos lagaminas saugykloje, tvykstelėjo mintis, jog tame lagamine ir yra jos gyvenimas, kurį nesiūlydama kol kas palikusi stotyje.

Sėdo kartu su ja į šalia namų pastatytą automobilį, nuvažiavo į stotį, paėmė lagaminą (buvo didžiulis ir nežmoniškai sunkus) ir parsivežė.

Kaip atsitiko, kad apsisprendė taip staiga, nors beveik keturiolika dienų svarstė, nė atviruko pasiųsti nesiryždamas.

Patsai stebėjosi. Prieštaravo savo principams. Su pirmąja žmona išsiskyrė jau prieš dešimtmetį ir po skyrybų džiūgavo taip kaip tūlas, švenčiantis vestuves. Įsitikino esąs ne iš tų, kur galėtų gyventi kartu su kokia nors moterimi, o pačiu savimi galįs likti tiktai viengungis būdamas. Rūpestingai stengėsi taip tvarkyti savo gyvenimą, kad ateity nė viena moteris negalėtų atsikraustyti pas jį su lagaminu. Būtent dėl šios priežasties bute turėjo tik vieną lovą. Ir nors tai buvo gan plati sofa, Tomas visoms meilužėms aiškindavo, kad negali užmigti, kai tam pačiam patale guli dar kas nors, ir po vidurnakčio visas jas parveždavo namo. Net ir kai praėjusį kartą pas jį susirgo Tereza, nė karto su ja nemiegojo. Pirmąją naktį praleido didžiuliame krėsle, kitomis išvažiuodavo į ligoninę, kur turėjo savo kabinetą, o jame naktiniams budėjimams skirtą kampą.

Sį kartą vis dėlto užmigo šalia jos. Prabudo rytą ir pamatė, jog Tereza, kuri tebemiegojo, laiko jo ranką. Ir laikė taip visą naktį? Jam tai atrodė beveik neįtikėtina.

Ji giliai alsavo per miegą, laikydama jo ranką (taip tvirtai, kad negalėjo išsilaisvinti iš jos gniaužto), o greta sofos stūksojo nežmoniškai sunkus lagaminas.

Bijojo ją pažadinti, traukdamas ranką iš jos pirštų, tad tik labai atsargiai apsivertė ant šono, kad galėtų geriau ją stebėti.

Vėlei grįžo mintis, jog Tereza kūdikis, kurį kažkas paguldė į derva išteptą pintinę ir paleido pasroviui. Juk negalima leisti, kad srovė nuneštų pintinę su kūdikiu į nirtulingus verpetus! Jei faraono duktė nebūtų išgriebusi iš bangų pintinėlės su mažuoju Moze, nebūtų buvę Senojo Testamento ir visos mūsų civilizacijos! Tiek senųjų mitų prasideda tuo, kad kas nors išgelbsti pamestą vaiką. Jei Polibas nebūtų priglobęs mažojo Oidipo, Sofoklis nebūtų parašęs puikiausios savo tragedijos!

Tuo metu Tomas dar nežinojo, kokios pavojingos esti metaforos. Metaforomis nepatartina žaisti. Meilė gali užgimti iš vienut vienos metaforos.

5

Su pirmąja savo žmona jis išgyveno vos porą metų. Jiems gimė sūnus. Per skyrybas teismas priteisė sūnų motinai, o Tomas turėjo mokėti jai trečdalį atlyginimo. Kartu jam buvo garantuota, kad sūnų galės matyti kas antrą sekmadienį.

Bet kiekvieną kartą, kai turėdavo susitikti su sūnumi, motina surasdavo kokį nors pretekstą sukliudyti. Žinoma, jei būtų nešiojęs jiems brangias dovanas, susitikti būtų buvę daug paprasčiau. Suprato, kad už sūnaus meilę turi mokėti ir permokėti jo motinai. Įsivaizdavo, kad ateityje norės donkichotiškai įskiepyti sūnui savo pažiūras, kurios visais atžvilgiais buvo priešingos motinos pažiūroms. Ir iš anksto pajuto nuovargį. Kai vieną sekmadienį motina paskutinę akimirką vėl neleido susitikti su sūnumi, staiga apsisprendė, kad jau niekada nenorės jo matyti.

Kodėl galų gale šitam vaikui, su kuriuo nesaistė niekas, išskyrus vieną neapdairią naktį, turėtų jausti daugiau nei kam nors kitam? Rūpestingai mokės pinigus, bet tegul niekas nepageidauja, kad kovotų už teisę į sūnų kažkokių tėviškų jausmų vedamas!

Akivaizdu, kad su tokia idėja niekas nebuvo linkęs sutikti. Jo paties tėvai pasmerkė jį ir paskelbė, kad jeigu Tomas atsisako domėtis sūnumi, jie, Tomo gimdytojai, taip pat atsisako domėtis savo sūnumi. Kartu jie palaikė pabrėžtinai gerus santykius su marčia, visur girdamiesi pavyzdinga savo laikysena ir ištikimybe teisingumui.

Taip per gana trumpą laiką jam pavyko atsikratyti žmonos, sūnaus, tėvo ir motinos. Po visų jų liko vien moterų baimė. Troško jų, bet kartu ir bijojo. Tarp troškimo ir baimės teko surasti kompromisą ir pavadinti jį „erotine bičiulyste". Savo meilužėms tvirtindavo: abiem laimės gali suteikti tiktai nesentimentalus ryšys, nereiškiant pretenzijų į partnerio laisvę ir gyvenimą.

Norėdamas būti tikras, kad erotinė bičiulystė niekada neperaugs į agresyvią meilę, su kiekviena iš savo nuolatinių meilužių susitikdavo tiktai po labai ilgų pertraukų. Manė, jog tai tobulas metodas, ir gyrė jį savo draugams: „Reikia laikytis trejeto taisyklės. Galima susitikinėti su moterimi ir dažniau, tačiau niekada ne daugiau nei triskart iš eilės. Arba galima metų metais nenutraukti ryšio, bet kad pertraukos tarp susitikimų būtų ne mažesnės kaip trys savaitės".

Tokia sistema leido Tomui nesiskirti su nuolatinėmis meilužėmis ir kartu turėti daugybę nenuolatinių. Ne visada jos jį suprasdavo. Iš visų draugių supratingiausia buvo dailininkė Sabina. Ji sakydavo: „Myliu tave, nes esi visiška kičo priešybė. Kičo imperijoje būtum tikras pabaisa. Nėra tokio amerikiečių arba rusų filmo scenarijaus, kuriame galėtum egzistuoti kitaip negu neigiamas personažas".