13

SKIEDRA

Atvirai pasakius, aš labai nustebau, kai, įžengęs į "Senojo hercogo herbą" pamačiau detektyvą Gamiginą tebesėdintį prie to paties staliuko, prie kurio ir buvau jį palikęs prieš beveik šešias valandas. Iš tikrųjų į aludę ėjau visai nesitikėdamas rasti ten velnią, kuris, mano manymu, turėjo jau po poros valandų išeiti savais reikalais. Į "herbą" aš užėjau kaip reikiant pavalgyti, išgerti porą bokalų alaus ir truputį atsipeikėti po draugiško susitikimo su papulkininkiu Malininu. 

Kol manęs nebuvo, lankytojų aludėje nepadaugėjo, todėl velnias iš karto pamatė mane, vos tik aš įžengiau į salę. Pamojavęs Gamiginui ranka, aš visų prima priėjau prie baro, kad užsisakyčiau porą didelių stiklinių "Fosterio" ir karštą užkandį. 

Atsisėdęs prie stalo priešais Gamiginą, aš vienu atsikvėpimu ištuštinau vieną stiklinę ir tik po to lengviau atsikvėpiau. Nepasakyčiau, kad spėjau visai nurimti, bet pasijutau nepalyginamai geriau. Nors optimizmas netapo dominuojančia nuotaika, bet užėmė savo teisėtą vietą gyvenimo vertybių skalėje. 

- Tu gerokai užtrukai. - pasakė Gamiginas, žiūrėdamas į kažkokį man nepažįstamą žaidimą, išdėliotą priešais jį ant stalo. Pasakė jis kaip visada ne priekaištaudamas, o tiesiog konstatuodamas faktą ir pamažu perstūmė vieną žaidimo žetonėlį. 

Žaidimas buvo panašus į nardus, tik su penkiais žetonais. Be to, žetonai visi buvo skirtingų dydžių ir ant kiekvieno galima buvo įžiūrėti neryškius puošniai išsidabinusių velnių portretus. 

- Senovinis žaidimas, - pastebėjęs mano žvilgsnį paaiškino Gamiginas. - Visus žetonus reikia išrikiuoti pagal pavaizduotų dvariškių titulus. 

- Ilgai užtrunka? - pasidomėjau aš. 

- Šitą partiją aš dėlioju jau antrą savaitę. - Gamiginas uždengė dėžutę skaidriu plastikiniu dangteliu ir įsidėjo žaidimą į kišenę. 

Sprendžiant iš to, kiek visokių daiktų jis ten turėjo, jo kišenės buvo neišmatuojamai gilios. 

Padavėja atnešė man didelę lėkštę, kurioje buvo du gabalai keptos jautienos, krūva keptų bulvių ir kauburys žaliųjų žirnelių. Energingai darbuodamasis peiliu bei šakute, ėmiau pjaustyti mėsą mažais gabaliukais, ruošdamasis vėliau perimti šakutę į dešinę ranką ir viską suvalgyti. 

- Mus kažkas stebi, - pasakiau aš Gamiginui, kai padavėja pasitraukė nuo staliuko nusinešdama tuščias stiklines. 

Kairys velnio antakis vos pastebimai kilstelėjo. 

- Tikrai? - tepasakė jis. 

Aš įsimečiau į burną porą kąsnių mėsos, greitai juos nurijau ir užgėriau alumi. 

- Jeigu tu nebūtum velnias, nuspręsčiau, kad dirbi saugumui, - pasakiau aš. - Čekistai žino tiesiog kiekvieną mano žingsnį. Nesuprantu iš kur... 

Maistą aš baigiau doroti maždaug per dešimt minučių. Per tą laiką spėjau išpasakoti detektyvui Gamiginui viską, kas man atsitiko Naujojo saugumo požemiuose. Visų pokalbio su papulkininkiu Malininu smulkmenų aš, žinoma, nekartojau, bet jokių esminių dalykų nepraleidau. 

- Ir ką tu dabar ruošiesi daryti? - išklausęs pasidomėjo velnias. 

- Toliau dirbsiu savo darbą, - atsakiau aš ir, baigdamas gerti alų, pridūriau: - Iš tikrųjų papulkininkis Malininas būtent šito iš manęs tikisi. 

- Papulkininkis Malininas tarp kitko liepė tau atsikratyti manęs, - priminė Gamiginas. 

Aš abejingai patraukiau pečiais: 

- Manai, man rūpi pavyzdingo čekisto nuomonė? 

- Tu gali turėti nemalonumų. 

- O kada aš jų neturėjau? Jeigu tavęs nejaudina tas faktas, kad aš pritraukiu nemalonumus kaip magnetas, tai galim toliau dirbti kartu. - Truputį susigėdęs ir atsiprašydamas aš pridūriau: - Deja, prie Jastrebovo bylos mes dar net nepriartėjom. 

- Tai tik tau taip atrodo, - ramiai atsakė man velnias. 

- Ką nori tuo pasakyti? - kramtydamas paklausiau aš. 

- Man atrodo, kad visos trys bylos, kurių tu ėmeisi vakar, galų gale susilies į vieną, - atsakė Gamiginas. - O iš to išplaukia, kad jeigu mums pasiseks surasti Raudonąjį Žvirblį, tai mes būsim priartėję prie Jastrebovo. 

- Ir kuo gi remdamasis tu taip manai? - pasidomėjau aš. 

- Intuicija. 

Velnias šitą žodį ištarė taip, lyg kalba eitų apie kokius nors netiesioginius įrodymus, kuriais remiantis vis dėlto galima pabandyti paspausti įtariamąjį. Aš tokiam požiūriui nepritariau, bet su Gamiginu ginčytis nepradėjau. Galų gale jis juk moka man už darbą, kurio aš kol kas dar net nepradėjau. 

Baigę gerti alų, mudu su Gamiginu pakilome iš vietų ir žengėme link durų. Mergina už baro atsisveikindama apdovanojo mus kerinčia šypsena ir išsakė viltį kada nors vėl pamatyti mus čia. Gamiginas prižadėjo, kad jos svajonė išsipildys pačiu artimiausiu laiku, ir tai buvo ne šiaip sau žodžiai. Velniui čia, atrodo, tikrai patiko, nepaisant to, kad teko vienam prakiurksoti aludėje visą pusdienį. 

Iš mašinos aš vėl paskambinau į kontorą. 

- Skambučių buvo? - paklausiau aš Svetos. 

- Nereikšmingų, - atsakė ji. 

- Aišku... kaip Sergejus? 

- Sėdi savo vietoje. Net pietų nebuvo išėjęs. 

- Tu jį, tikiuosi, pamaitinai? 

- Žinoma... Jis klausia, kada tu sugrįši. 

- Kol kas nežinau. 

- Man tavęs laukti? 

- Ne. Gali užrakinti kontorą ir eiti namo. 

- O kaip Sergejus? 

- Jis tikriausiai turi telefoną. Duok man jo numerį ir pasakyk, kad pasėdėtų kokioje nors kavinėje. Aš jam paskambinsiu, kai tik būsiu laisvas. 

- Kokių nors naujienų yra? - pasidomėjo Sveta, baigusi diktuoti man Sergejaus telefono numerį. 

- Ne telefonu... Aš tavęs prašiau paieškoti Saugumo archyvuose žmogaus, pravarde Skiedra. Ar radai ką nors? 

- Taip, - aš išgirdau, kaip Sveta greitai sutarškėjo klavišais, atidarinėdama reikalingą failą. - Va... Pervušinas Olegas Timofejevičius, 22 metų, registruotas Novobibirevo rajone. Aukštos klasės programuotojas. Koledže jam buvo pranašaujama didelė ateitis, bet Pervušinas metė mokslą ir susidėjo su programuotojų kompanija, kuriančia dead programas. Prieš dvejus metus jis buvo areštuotas, kai pasinaudodamas padirbta kortele bandė apiplėšti bankomatą. Jam grėsė išsiuntimas iš Moskovijos, bet kažkas sumokėjo už jį didelį užstatą, ir Pervušinas buvo išleistas į laisvę. Dar jis du kartus buvo sulaikytas už muštynes viešose vietose. Bet, kadangi rimtai nukentėjusių nebuvo, Pervušinas atsipirko nedidelėmis baudomis. 

- Čia viskas? 

- Viskas. 

- Tu netikrinai adreso, kuriuo turėtų gyventi Skiedra? 

- Tikrinau. Nurodytu adresu gyvena jo tėvai, kurie tvirtina, kad jau pusę metų nematė savo sūnaus. Kalbėti apie jį jie taip pat nelabai nori: kadaise kūrė, svajojo apie jo ateitį, stengėsi duoti sūnui patį geriausią išsilavinimą, o jis, jų pačių žodžiais tariant, susidėjo su atmatomis. 

Atsisveikinęs su Sveta, aš persakiau Gamiginui viską, ką pavyko sužinoti apie Skiedrą. 

- Skiedra kūrė dead programas? - nustebęs kilstelėjo antakį velnias. 

- Taip. Gal jis jas ir dabar dar kuria, - atsakiau aš. - Atvirai pasakius, aš nelabai įsivaizduoju, kas tai yra... 

Iš tikrųjų aš apie dead programas nežinojau visai nieko. Ir net žinoti negalėjau, nes šiandien pirmą kartą išgirdau tokį žodį. Kompiuteriai ir viskas, kas su jais susiję, niekad nekėlė man per didelio susidomėjimo, todėl kompiuterių naujienas aš žinojau tik iš tų trumpų publikacijų, kurios retkarčiais pasirodydavo spaudoje. Bet pripažinti savo nekompetentingumo detektyvui Gamiginui aš nenorėjau, todėl suteikiau jam progą pirmam parodyti problemos išmanymą: 

- Dead programavimas yra nelegalus verslas, - pasakė velnias, nepastebėdamas arba apsimesdamas, kad nepastebi, mano mažos gudrybės. - Net pagal Moskovijos įstatymus dead programavimas uždraustas, bet, kiek žinau, Moskovijos valdžia jai pavaldžiose teritorijose žiūri į tai pro pirštus, todėl šita programavimo rūšis vis labiau plinta. Dead programą kuriantis programuotojas visus iš užsakovo gautus duomenis perrašo į savo smegenis. Po to jo pasąmonė atrenka tam tikrus blokus iš kitų jam žinomų programų, kurios gali būti panaudotos tuo konkrečiu atveju. Po tokios procedūros jis gauna algoritmą, tinkamą tokiam uždaviniui, kurio neįveiks jokia kita programa. 

- Argi viso šito neįmanoma atlikti paprastu kompiuteriu? - nusistebėjau aš. 

- Įmanoma. Bet net paprasčiausias visų šiuo metu egzistuojančių programinių blokų ir jų derinių peržiūrėjimas truktų ne vienerius metus. Parinkinėdami blokus intuityviai, dead programuotojai dažnai naudoja tokius paradoksalius blokų derinius, kokių dirbtinis kompiuterio intelektas niekada net nebandytų, manydamas, kad tai neįmanoma. 

- Bet, jeigu dead-programų sudarymo principas jau žinomas, tai kodėl negalima organizuoti pramoninės jų gamybos? 

- Dead programavimas daro neatitaisomą žalą programuotojo psichikai. Be to kiekviena dead-programa susinaikina po pirmo panaudojimo. Kurti dead programas gali tik labai aukštos klasės programuotojai, išmanantys visus naujausius išradimus. Tokie žmonės nenaikins savo smegenų be reikalo, nes ir be dead programavimo gali uždirbti didžiulius pinigus. 

- Visur, išskyrus Moskoviją, - užbaigiau velnio mintį aš. 

- Taip, - patvirtino Gamiginas. - Net atsižvelgiant į tai, kad aukštos klasės programuotojai nuolat palieka Moskoviją, jų čia vis dar žymiai daugiau negu atitinkamo lygio darbo vietų. O apie Moskovijos programuotojų uždarbius aš jau net nekalbu. Daugeliui iš jų dead programavimas yra vienintelis būdas šiaip taip išgyventi. 

Gamiginas puikiai įsiminė kelią, kuriuo mes kartą jau važiavome ir jam mano sufleravimų nereikėjo. Reikiamoje vietoje mašina pasuko į skersgatvį ir sustojo mums jau pažįstamoje aikštelėje su neveikiančiais skaitikliais. Kelios vietos aikštelėje buvo jau užimtos ir iš karto buvo aišku, kad interneto kavinės gyvenimas į vakarą palinksmėjo. Gerokai apzulintos geldos, prie kurių mes sustojom, mūsų "Hell-mobiliui" į kompaniją visai netiko. Vienintelis kiek neįprastai atrodęs automobilis buvo naujutėlis šviesiai pilkas "Daimler-Benz" vandeniliniu varikliu, stovėjęs tiesiai prie įvažiavimo į kiemą. 

Prieš išlipdamas iš mašinos, Gamiginas atsisuko į mane ir labai rimtai paklausė: 

- Ar manai, kad sveiko proto demonas rizikuotų grįžti su tavim į landynę, kurioje jau per pirmą apsilankymą mus užpuolė peiliu ginkluotas pamišėlis? 

Prisipažinsiu, kad klausimas mane sutrikdė. Svarbiausia, niekaip negalėjau suprasti, kodėl Gamiginas šito klausia. 

- Nori pasakyti, jog mums ten geriau neiti? - paklausiau aš, žvilgsniu rodydamas į skardinį stogelį virš įėjimo į interneto kavinę. 

- Mano gydytojas psichokorektorius tvirtina, kad aš turiu problemų dėl savisaugos instinkto, - atsakė į tai velnias. - Jis mano, kad pasivaikščiojimai prie bedugnės krašto teikia man kažkokio prigimčiai prieštaraujančio malonumo, bet aš net pats sau nedrįstu šito prisipažinti. 

Žiūrėdamas į neapsakomai rimtą Gamigino veidą, aš pajutau, kaip mane pradeda kutenti nesuvaldomas juokas. Pradžioje dar stengiausi jį suvaldyti, bet labai greitai įsitikinau, kad nieko iš to neišeis. Atsilošęs į mašinos dureles aš pliaukštelėjau delnu sau per kelį ir pratrūkau kvatoti. 

Kurį laiką velnias nieko nesuprasdamas žiūrėjo į mane užpuolusius traukulius, kuriais aš bandžiau jo atsiprašyti, bet galų gale jis irgi neišlaikė. Ir mes kaip du idiotai sėdėjom springdami nuo isteriško juoko, žiūrėdami vienas į kitą taip, lyg niekad gyvenime nebūtume matę nieko juokingesnio. Gerai dar, kad "Hell-mobilio" stiklai buvo tamsinti, nes kas nors mus pamatęs velniai žino ką galėjo pagalvoti. 

Baigęs juoktis aš delnu nusibraukiau iš akių ištryškusias ašaras. 

- Gerai, gana. - Kyštelėjau ranką po pažastim tikrindamas, ar lengvai išsitraukia iš dėklo pistoletas. - Žmonės sako, kad daug juoko - ne prieš gerą. 

Gamiginas krestelėjo galva, paskiau pakėlė rankas taisydamas savo tvarkingą šukuoseną. 

- Man atrodo, kad aš tik šiandien supratau, ką turėjo galvoje mano psichokorektorius, - pasakė jis. - Manau, tau irgi reikėtų su juo susipažinti. 

- Beje, - aš vėl atsisukau į Gamiginą prisiminęs, ko seniai jau ruošiausi paklausti: - Kaip ten sekasi atkūrinėti tą piešinį, kurį tu radai ant stalo? 

- Tuoj pažiūrėsim. 

Gamiginas ištiesė ranką prie prietaisų skydelio ir atvertė dangtį, už kurio buvo skystųjų kristalų ekranėlis. Velnias įvedė klausimą ir po kelių akimirkų ekrane sušvito pranešimas: "Atkurta 75% vaizdo". 

- Ką tai reiškia? - paklausiau aš. 

- Tai reiškia, kad vaizdas kol kas neryškus, bet į jį jau galima pasižiūrėti. 

Gamiginas paspaudė mygtuką ir iš po ekranėlio išlindo nedidelis popieriaus lapelis. 

Žvilgtelėjęs į jį, Gamiginas nusišypsojo ir perdavė popierių man: 

- Padidinta penkis kartus. 

Vaizdas, kaip velnias ir perspėjo, buvo miglotas, bet baltame lape vis dėlto buvo aiškia raudona linija nubrėžtas apskritimas. Apskritimo viduryje buvo įspausta raudona dėmė. Prireikė trupučio vaizduotės, kad pamatytum mažo paukščiuko atvaizdą. 

- Raudonasis Žvirblis, - tvirtai pareiškiau aš, žvilgtelėjęs į Gamiginą. 

- Aš irgi taip pamaniau, - linktelėjo velnias. 

Įsidėjau popierių į kišenę ir išlipau iš mašinos. 

Smulkus, nuo pat ryto krapnojęs lietutis praėjo, bet ore tebetvyrojo drėgmė. Aš kilstelėjau ranką, norėdamas įprastu gestu užsismaukti ant akių skrybėlę ir tik pagavęs pirštais orą prisiminiau, kad palikau ją papulkininkiui Malininui kaip suvenyrą. Iš viso makiažo, kuriuo aš rytą bandžiau paslėpti savo vargšą veidą, po vizito į Saugumo požemius nieko neliko, todėl nedelikataus kai kurių vulgarių tipų elgesio pėdsakus pridengiau dideliais saulės akiniais, kuriuos man buvo parūpinusi Sveta. Buvo jau vakaras ir tirštėjančiose sutemose aš su saulės akiniais atrodžiau keistokai, bet interneto kavinės publika dieną nuo nakties skiria sunkiai, todėl galėjau nebijoti, kad mane kas nors palaikys keistuoliu. 

Nespėjo Gamiginas užrakinti mašinos, kai prie mūsų pribėgo jau pažįstamas berniukas, rytą saugojęs mašiną. 

- Vėluojat! - šypsodamasis pažiūrėjo jis į Gamiginą. 

- Tu ką, nuolat čia dirbi? - pasidomėjo velnias. 

- Ne, - papurtė galvą vaikis. - Kam tokių laužų reikia, - jis žvilgsniu parodė mašinas, kurias, sprendžiant iš jų išvaizdos, reikėtų porą kilometrų stumti, kad užsivestų. - O kitokių čia nebūna. Aš jus šiandien atsitiktinai pastebėjau. 

- O šita kieno? - Gamiginas linktelėjo į pakraštyje stovintį "Daimler-Benz". 

- Nežinau, vėl papurtė galvą berniukas. - Pirmą kartą ją čia matau. 

- Tiek to. Še, - pataršęs vaikui plaukus, Gamiginas įspraudė jam į delną banknotą. 

Pamatęs, kad velnias davė jam ne dolerį, o šeolą, vaikėzas net išsižiojo iš apstulbimo. 

- Dėde, aš grąžos neturiu, - sutrikęs išlemeno jis. 

- Prižiūrėk mašiną, - linktelėjo jam per petį Gamiginas ir kūprindamasis nusekė paskui mane laiptais po žemu stogeliu, ant kurio, praskėtusi šlapius plastmasinius sparnus tupėjo Gorgulija, nuostabiai panaši į poną Burmistrą. 

Dar neatidaręs durų, aš išgirdau iš kavinės sklindantį ritmingą dundėjimą. Begalinį to paties primityvaus, įnirtingu greičiu paleisto ritmo kartojimą muzika būtų galėjęs pavadinti nebent tas, kurio smegenyse liko vienintelė, vieną pusrutulį nuo kito skirianti, vagelė, kuria garsai nuteka į stuburo smegenis, kad ten, pasiekę uodegikaulį, priverstų kojas kilnotis tuo pačiu ritmu. Bet įstaigoje, kurią mudu su Gamiginu ruošėmės aplankyti, tokių pamišėlių buvo per akis, o juk kas moka - tas ir muziką užsako. Todėl, mintyse pareiškęs užuojautą barą aptarnaujančiam melomanui, aš atidariau duris. 

Vibruojantis žemo dažnio griausmas trenkė į ausis, tučtuojau mane apkurtindamas. Pašnairavęs į Gamiginą, aš pastebėjau, kad jis irgi skausmingai susiraukė. Salėje tvyrojo žalia prieblanda, varstoma padrikų šviesos pliūpsnių. Sienas raižė lazerių spinduliai, o lubomis plaukė trimačiai sunkių audros debesų atvaizdai. Sausakimšoje salėje beveik neliko laisvos vietos. Prie kiekvieno virtualybės automato sėdėjo po du, o kartais net po tris lankytojus - visi jie klaidžiojo efemeriškų fantazijų pasaulyje ir net nesuvokė, kas dedasi aplinkui. Laisvame plotelyje grūdosi daugiausia jauni vyrukai ir merginos, trūkčiojantys beprotiškos muzikos ritmu. Beveik kiekvienam iš smilkinio kyšojo kontaktinė jungtis su laideliais, vedančiais į krūtinės kišenę, kurioje gulėjo virtualybės grotuvas. Prie kompiuterių stalų buvo ramiau. Daugumą jų užėmė hiperšalmus užsimaukšlinę atsiskyrėliai. 

Mums dar nespėjus apsidairyti kavinėje, prišoko stambus plačių pečių vyrukas skusta galva, apsitempęs odinėmis kelnėmis ir ant krūtinės nesueinančia liemene. Tokį apdarą jis tikriausiai pasirinko dėl grožio, nes visą jo krūtinę ir pilvą iki pat bambos puošė tatuiruotė, vaizduojanti nukryžiuotą Kristų. Įdomiausia buvo tai, kad Nukryžiuotojo veidas išėjo nepaprastai panašus į užtinusią paties tatuiruotės savininko fizionomiją. 

- Jam negalima! - suriko plikapilvis skustagalvis, savo tartum nusklembtu smakru rodydamas į Gamiginą. - Šita vieta tik stačiatikiams! 

Salės griausme susikalbėti įmanoma buvo tik rėkiant vienas kitam į ausį. 

Aš nusišypsojau ir draugiškai uždėjau ranką ant jo prakaituoto peties. 

- Žinai, šį rytą mums vienas žmogus jau taip sakė! - riktelėjau aš skustagalviui į ausį. - Kad ir kaip būtų keista, mes vis tiek užėjom! 

- A! - truputį atsitraukęs tatuiruotasis išpūtė į mane savo išsprogusias ir tartum taukuotas akutes. - Tai čia tu Svastiką aptvarkei?! 

- Tikrai! - šypsodamasis linktelėjau aš. 

- A! - vyrukas apsidairė tartum kažko ieškodamas. 

- Tai ką? - paklausiau aš. - Mes turim pateikti kokius nors svarius argumentus? 

- A! - skustagalvis su kryžium ant krūtinės mostelėjo ranka kažkur link baro. 

Supratęs jo gestą kaip kvietimą užeiti, aš draugiškai pliaukštelėjau jam per petį. Po to mandagiu gestu paprašiau tvarkdario pasitraukti iš kelio ir jis kažką sau po nosim burbėdamas įvykdė mano prašymą. Praleidęs Gamiginą į priekį, aš paskui jį pradėjau brautis per tirštą minią žmonių, iš kurių dauguma realybę suvokė ne visai adekvačiai. 

Prie baro buvo beveik tuščia - dauguma kavinės lankytojų gėrimus mėgo vartoti kartu su virtualiais stimuliatoriais. Žaliu chirurgo kostiumu apsivilkęs barmenas ilsėjosi priešingame baro kampe ir, kad atkreipčiau į save jo dėmesį, turėjau kelis kartus trinktelėti delnu į prekystalį. Nežinau, ar barmenas išgirdo mano beldimą tokiame nežmoniškame triukšme, ar tiesiog akies krašteliu pastebėjo naujus lankytojus, bet, ilgais pirštais pačiupęs dvi švaresnes stiklines, jis neskubėdamas pasuko prie mūsų.

Nemalonus siurprizas buvo tai, kad prie baro mus pasitiko visai ne tas senas hipis, su kuriuo mes kalbėjomės rytą. Barmenui buvo maždaug trisdešimt ir, nepaisant kvailos aprangos, jis atrodė kaip sėkmingos kompanijos vadybininkas - tokie patys tvarkingai sušukuoti plaukai, išpuoselėtas veidas ir savimi patenkinta šypsenėlė. Jis neatrodė panašus nei į psichodelinės muzikos mėgėją, nei į virtualybės maniaką, todėl vien pažiūrėjus į jį iškart kilo klausimas: o ką jis čia veikia? 

Priėjęs prie mūsų, barmenas pastatė ant prekystalio dvi tuščias stiklines ir klausiamai žvilgtelėjo į mus. 

- O kur "Grateful Dead" gerbėjas? - pasidomėjau aš. 

Matyt, charakteristika, kuria aš apibūdinau rytiniam barmenui, buvo išsami, nes, nieko daugiau neklausdamas, jo kolega trumpai atsakė: 

- Ilsisi. 

Ką gi - tai visai įprasta. 

Ištraukęs iš kišenės Sokolovskio nuotrauką, aš padėjau ją priešais barmeną. 

- Ar kada nors matei šitą žmogų? 

- Ne, - net nežvilgtelėjęs į nuotrauką atsakė barmenas. 

Aišku - jokios informacijos apie klientus. 

- Mums su draugu čia paskirtas susitikimas, - pasakiau aš, slėpdamas nuotrauką. - Ar pažįsti vyruką pravarde... 

- Ei, įpilk man ko nors! 

Nebaigęs pradėtos frazės, aš nustebęs pažiūrėjau į Gamiginą. 

- Ko būtent? - paklausė velnio barmenas. 

- Kas tau labiau patinka, - abejingai mostelėjo ranka Gamiginas. 

- O jums? - pažiūrėjo barmenas į mane. 

- Degtinės su apelsinų sultimis, - truputį sutrikęs tarstelėjau aš. 

Paėmęs nuo baro prekystalio stiklines, barmenas nusisuko į butelių eiles, išrikiuotas už jo nugaros. 

- Nepatinka man šitas barmenas, - žiūrėdamas man į akis pasakė Gamiginas. 

- Ką turi galvoje? - nesusigaudydamas paklausiau aš. 

- Jis nepanašus į barmeną. 

Aš pažiūrėjau į tiesią kaip lenta barmeno nugarą. Man jis, tiesą pasakius, visai neatrodė įtartinas. 

- Galų gale Skiedrą mums gali parodyti bet kuris nuolatinis kavinės lankytojas, - pastebėjo Gamiginas. 

- Prašom! - barmenas pastatė priešais mus dvi pilnas stiklines. - Degtinė su apelsinų sultimis, - jis pastūmė man ryškiai oranžinį gėrimą. - O čia jums, - kitą stiklinę, pilną kažko, panašaus į baltintą kavą, barmenas pastūmė Gamiginui. 

Velnias kilstelėjo stiklinę ir atsargiai pauostė joje buvusį skystį. 

- Kas čia? - sutrikęs paklausė jis barmeno. 

- Mūsų firminis kavos kokteilis, - šypsodamasis atsakė tas. 

- Imk, - aš numečiau ant baro suglamžytą penkiasdešimties rublių kupiūrą. 

Barmenas išlygino pinigą, pačiupinėjo jį, pasidėjo ant delno ir klausiamai pažiūrėjo į mane. 

- Mažai? - nustebau aš. 

- Visi mūsų gėrimai po trisdešimt rublių už porciją, - pranešė man barmenas. 

Aš nesiginčydamas mečiau ant prekystalio dar dešimtinę. 

Barmenas padėjo dešimtinę ant penkiasdešimtinės ir vėl pažiūrėjo į mane taip, lyg aš vis dar būčiau jam skolingas. Ko jis laukė, atspėti buvo nesunku, bet aš nesiruošiau duoti arbatpinigių už dvi stiklines bjauraus gėralo, kurio bent jau aš nesiruošiau net ragauti. 

Galų gale supratęs, kad arbatpinigių jam sulaukti nelemta, barmenas paslėpė abi kupiūras kišenėje. 

- Jūs norėjot kažko manęs paklausti? - priminė jis, žiūrėdamas į mane ištikimo senbernaro akimis. 

- Kada? - neapsakomai nustebau aš. 

- Prieš užsisakydamas gėrimą. 

- Ir ką gi aš norėjau sužinoti? 

- Jūs sakėt, kad ieškot savo pažįstamo. 

- A, taip, žinoma, - linktelėjau aš. - Bet aš jį jau radau. Matot - va ten šoka. 

Aš aklai bakstelėjau pirštu į minią šokančių puspročių. Barmenas žvilgsniu pasekė mano ranką ir jo akys pradėjo greitai šmirinėti po virtualybės maniakų minią. 

- Kas dar? - nusmaukęs akinius ant nosies galiuko aš atidžiai pasižiūrėjau į barmeną. 

Barmenas tylėdamas papurtė galvą ir pasitraukė arčiau prekystalio vidurio. 

- Tu buvai teisus, - pasakiau aš Gamiginui, - šitas vyrukas per daug klausinėja. 

- Jis panašus į čekistą. - velnias vėl kilstelėjo stiklinę prie nosies, pauostė gėrimą ir pasibjaurėdamas susiraukė. 

- Tik nesugalvok paragauti! - perspėjau jį aš. 

- Net nemanau, - Gamiginas pastatė stiklinę ant baro. 

- Kodėl staiga čekistas turėtų apsimetinėti barmenu? - gūžtelėjau pečiais aš. 

- Čekistai žino, kad rytą tu buvai šitoje kavinėje, - pastebėjo velnias. 

- Bet aš jiems nesakiau, kad ruošiuosi dar kartą čia ateiti, - paprieštaravau aš. 

- Tu jiems ir apie pirmą kartą nieko nesakei, - nusišaipė velnias. - Bet jie tai iš kažkur sužinojo. 

Aš nieko nesuprasdamas kostelėjau ir susimąstęs pasikasiau smakrą. Gamiginas buvo teisus - kad rytą mes būsim interneto kavinėj, žinojo tik keli žmonės. Ir jeigu galutinai atmesim pasiklausymo arba išorinio stebėjimo galimybę, tai išeis, kad vienas iš tų, kuriuos laikiau savo sąjungininkais, pranešinėja saugumui apie kiekvieną mano žingsnį. 

- Tu tikras, kad mūsų nesiklauso? - paklausiau aš Gamigino. 

- Dėl nieko negali būti tikras visu šimtu procentų, - ramiai kaip visada atsakė velnias. - Bet aš labai nustebsiu, jeigu staiga paaiškės, kad mus įrašinėja pasiklausymo aparatūra. 

- Tačiau aš nepastebėjau jokio išorinio sekimo, - pasakiau. 

- Aš sekimo irgi nemačiau, - linktelėjo velnias. 

- Ir kaip tai suprasti? 

Detektyvas Gamiginas tylėdamas skėstelėjo rankomis. 

- Aš gi neužmigsiu, kol nesužinosiu, iš kurios pusės čekistai prie manęs priėjo, - piktai trinktelėjau kumščiu į stalą aš. 

Barmenas greitai žvilgtelėjo į mūsų pusę, bet, pamatęs, kad stiklinės vis dar pilnos, tučtuojau nustojo mumis domėtis. 

- Tiek to, - linktelėjau aš Gamiginui, - imk savo stiklinę - pradedam dirbti. 

Velnias neprieštaraudamas čiupo stiklinę ir mudu neskubėdami pasukom prie kompiuterių stalų. 

Dar stovėdamas prie baro aš atkreipiau dėmesį į vieną tipą ilgais riebaluotais plaukais ir sulaužyta nosimi, ant kurios galiuko kabojo akiniai plonais metaliniais rėmeliais ir piršto storumo stiklais. Visą jo aprangą sudarė tik šortai ir plastmasinės šlepetės, bet, turint galvoje kontaktinę jungtį, kyšančią iš odos prie kairio smilkinio, tai visai nestebino. Jis sėdėjo šonu prie penkto staliuko krašto ir retkarčiais vis gurkštelėdavo iš šalia stovinčios stiklinės, kažką labai rimtai aiškindamas hiperšalmą užsimaukšlinusiam žmogui, kuris visai nekreipė dėmesio į tai, ką jam sako ilgaplaukis. Aš spėjau pastebėti, kad vyrukas jau pakankamai girtas, jog nesusimąstytų, kas ir kodėl jo klausinėja apie visokius dalykus, bet vis dar pakankamai blaivus, kad rišliai atsakytų į klausimus. 

Nustūmęs po stalu kažkokį visai nusitašiusį pusgalvį, aš pasiėmiau kėdę ir, priėjęs prie penkto staliuko, pasistačiau ją priešais ilgaplaukį. Atsisėdęs ant kėdės raitomis aš sukryžiavau rankas ant atlošo ir draugiškai nusišypsojau ilgaplaukiui. 

- Labas, - linksmai tarstelėjau aš, lyg mudu būtume ne pirmus metus pažįstami. 

Nutilęs sakinio viduryje, ilgaplaukis pažiūrėjo į mane pro storus akinių stiklus ir, atrodo, atpažino saviškį. 

- Sveiks, tamsta! - džiaugsmingai nusišypsojo jis, šiepdamas kreivą eilę didelių, pageltusių dantų. - Kaip gyveni? 

- Viskas gerai, - atsakiau aš. - Išgerti nori? 

- Dar klausi! 

Aš ištiesiau ranką ir perpyliau pusę savo gėrimo į pustuštę ilgaplaukio stiklinę. Vyrukas tučtuojau paragavo naujo mišinio, vienu mauku nugerdamas pusę stiklinės. 

- Skanu! - pareiškė jis ir patenkintas sučepsėjo. 

- Tu kartais Skiedros čia nematei? - pasidomėjau aš, abejingai žiūrėdamas į salę. 

- Skiedros? - paklausė vyrukas. 

- Aha, - išsiblaškęs linktelėjau aš. - Mes su juo tarėmės susitikti. 

Ilgaplaukis nunarino galvą, paslėpė nosį kumštyje ir kvailai sukikeno. 

- Tu ką? - nesuprasdamas pažiūrėjau aš į jį. 

- Skiedros tau reikia? - pažiūrėjo jis į mane pro ant veido užkritusius plaukus. 

- Taip, žinoma, - linktelėjau aš jau nujausdamas, kad kažką pražiopsojau, bet vis dar nesuprasdamas, ką būtent. 

- Tai sakai, Skiedros, - ilgaplaukis vėl tyliai prunkštelėjo į kumštį. 

- Klausyk, gana jau kvailioti, - nepatenkintas dėbtelėjau aš į jį. - Sakyk žmoniškai, matei tu šiandien Skiedrą ar ne? 

- Tai juk aš ir esu Skiedra, - gudriai pamerkė man akį ilgaplaukis. - Taip, taip, taip, - pastebėjęs mano akyse abejonę jis greitai tris kartus linktelėjo ir džiaugsmingai nusišypsojo, - gali neabejoti. 

Tą akimirką prie mūsų priėjo Gamiginas, irgi nešdamasis kėdę. Palaukęs, kol jis atsisės, aš ranka parodžiau į ilgaplaukį: 

- Susipažink, čia Skiedra. 

- Taip, taip, - vėl palinksėjo kratydamas plaukus Skiedra ir nusišypsojo dabar jau Gamiginui. 

- Manau, kad tau šiandien laiminga diena, - pasakiau aš ilgaplaukiui ir, norėdamas, kad žodžiai nuskambėtų svariau, supyliau į jo stiklinę visą likusią degtinę su apelsinų sultimis. 

- Taip, taip, - džiaugsmingai linksėjo Skiedra, nors kol kas dar net nežinojo, apie ką mes kalbam. 

Atvirai pasakius, iš arti šitas programavimo genijus atrodė visai nenormalus. Toks nenormalus, kad žiūrėdamas į jį aš net suabejojau, ar galima tikėtis, kad kokia nors mintis išsilaikys jo galvoje ilgiau negu dešimt sekundžių. 

- Ar pažįsti barmeną, kuris svaigsta dėl "Grateful Dead"? - paklausiau aš Skiedros. 

- Taip, taip, - vėl palinksėjo tas. - Jį visi taip ir vadina - Dėkingasis Numirėlis. 

- Jis tau sakė, kad mes tavęs ieškojom? 

- Ne, - šį kartą Skiedros galva mostelėjo nuo vieno peties prie kito. - Aš jo šiandien iš viso nemačiau. 

- O kas ten toks prie baro? - paklausė Gamiginas. 

- Nežinau, - patraukė pečiais Skiedra. - Naujas. - Taip pasakęs jis paniekinamai susiraukė. - Net degtinės su toniku žmoniškai sumaišyti nemoka. 

Prisiminęs gėrimą, Skiedra porą kartų gurkštelėjo iš savo stiklinės. Godžiai pašnairavęs į detektyvo Gamigino stiklinę, jis delikačiai pasiteiravo: 

- Atsiprašau, bet jūs, jeigu neklystu, užsisakėte kavos kokteilį? 

- Jūs visiškai teisus, - patvirtino velnias. 

- Jūs jį gersite? - dar mandagiau pasidomėjo Skiedra. 

- Nemanau, - Gamiginas ištiesė savo stiklinę Skiedrai. 

- Labai jums ačiū, - džiaugsmingai nusišypsojo Skiedra ir tučtuojau paragavo keisto rudo skysčio. 

Apsilaižęs ilgaplaukis pastatė stiklinę arčiau savęs ant stalo ir nepritariamai papurtė galvą: 

- Ne, visai ne tas gėrimas, kurį ruošia Dėkingasis Numirėlis! - Jis pačepsėjo ir dar tvirčiau pakartojo: - Visai ne tas! 

- Tau reikia pinigų? - mandagiai paklausiau aš Skiedros. 

- Dabar ar apskritai? - patikslino ilgaplaukis. 

Tai išgirdęs aš supratau, kad su tokiu tipu kaip Skiedra galima visą dieną vaikščioti ratais. 

- Tu pažįsti Raudonąjį Žvirblį? - tiesiai paklausiau aš. 

- Pažįstu, - atsakė Skiedra ir išgėrė dar gurkšnį kavos kokteilio. 

Mudu su Gamiginu greitai susižvalgėm. Velnio akyse spindėjo džiaugsmo kibirkštėlės. Jis, rodos, norėjo man pasakyti: va matai, aš gi tau sakiau! Visa laimė, kad mano paties akis dengė tamsūs akinių stiklai. 

- Jis šiandien čia? - paklausė Gamiginas. 

- Kas? - nesuprasdamas pažiūrėjo į jį Skiedra. 

- Raudonasis Žvirblis! - riktelėjau aš. 

Tikriausiai dėl griausmo, kuris, rodos, pulsavo kiekviename laisvame salės kampelyje, mano riksmas Skiedrai padarė ne didesnį įspūdį, negu krintančių rudens lapų šiurenimas. 

- Taip, taip, - dukart linktelėjo jis. - Aišku... Raudonasis Žvirblis... Žinoma, aš jį pažįstu... 

Skiedra vėl ištiesė ranką prie stiklinės. 

- Stop! - aš uždengiau stiklinę delnu. - Tu šiandien matei Raudonąjį Žvirblį? 

Skiedra pažiūrėjo į mane taip, lyg būčiau uždavęs jam patį nepadoriausią klausimą. 

- Ne! - Jis kilstelėjo abi rankas, alkūnes prispaudė prie liemens ir parodė man abu tuščius delnus. 

Gavęs aiškų atsakymą į savo klausimą, aš leidau Skiedrai paimti stiklinę ir išgerti didelį gurkšnį. 

- Kada tu paskutinį kartą matei Raudonąjį Žvirblį? 

Skiedra susimąstęs pažiūrėjo į lubas, kuriomis, kaip ir anksčiau, lėtai plaukė sunkūs holografiniai debesys. 

- Kelinta šiandien diena? - paklausė jis, žiūrėdamas į dirbtinį dangų. 

- Gegužės devynioliktoji, - atsakiau aš. 

- O savaitės diena? 

- Antradienis. 

Skiedra be garso pakrutino lūpas tartum kažką skaičiuodamas mintyse. Visai gali būti, kad jis kažką kalbėjo, bet aš per dundėjimą nieko neišgirdau. 

Tai truko apie porą minučių. 

Aš jau pradėjau manyti, kad vyrukas spėjo pamiršti, ko aš klausiau, bet Skiedra staiga pažiūrėjo tiesiai į mane ir tvirtai pareiškė: 

- Prieš savaitę! - dar truputį pagalvojęs jis pridėjo labai svarbų papildymą: - O gal ir prieš dvi... 

- Ar žinai jo tikrą vardą? 

- Taip, - tvirtai linktelėjo Skiedra. - Jo vardas Raudonasis Žvirblis. 

- O tavo tikras vardas, reikia manyti, Skiedra? - liūdnai pažiūrėjau aš į susitaršiusį vaikį. 

- Tikrai, - nusišypsojo tas. 

- O gal žinai, kas toks yra Olegas Pervušinas? - pasidomėjau aš. 

- Kadaise mes buvom pažįstami, tai faktas, - neužsikirsdamas atsakė Skiedra. - Bet jis man niekad nepatiko. 

- Aišku. 

Pažiūrėjęs į Gamiginą, aš beviltiškai papurčiau galvą. Gal vyrukas ir buvo programavimo genijus, bet realiame pasaulyje jis nesiorientavo visiškai. Ir aš net neįsivaizdavau, kokiu būdu galima ištraukti iš jo mums reikalingą informaciją. 

- Kaip tu susipažinai su Raudonuoju Žvirbliu? - paklausė Skiedros velnias. 

- Kaip? - programuotojas susimąstęs pasikasė kaktą, paskiau gurkštelėjo kavos kokteilio. Gurkšnis tikriausiai atgaivino jo atmintį, nes, delnu nusišluostęs lūpas, Skiedra papasakojo: - Raudonasis Žvirblis atėjo į interneto kavinę, nes jam reikėjo dead programos. Tai žmonės mus ir supažindino. 

- Ir kas toliau? - neįkyriai pasidomėjo Gamiginas. 

- Mes sudarėm dead programą, - atsakė Skiedra. 

- Va taip va tiesiog sėdot ir sudarėt! - susižavėjęs pliaukštelėjau delnais aš. 

- Ne, - Skiedra pažiūrėjo į mane taip, lyg idiotas būčiau buvęs aš, o ne jis. - Raudonasis Žvirblis neturėjo pinigų, kad sumokėtų man už darbą. O kadangi apie kompiuterius jis visai nieko neišmanė, tai aš jam padėjau internetu susisiekti su žmogum, kuris turėjo jam perduoti pinigų. Po poros dienų jis sumokėjo man avansą ir mes pradėjom kurti dead programą. 

- Ar prisimeni adresą to žmogaus, kuris davė raudonajam Žvirbliui pinigų? 

- Ne, - papurtė galvą Skiedra. - Bet aš prisiminiau, kad, kai reikėjo pasirašyti laišką, tai tas tipas man kaip tik ir pasakė, kad jo vardas Raudonasis Žvirblis. 

- Ar gali bent apytikriai prisiminti laiško tekstą? 

- Raudonasis Žvirblis atsinešė laišką diskelyje. 

- O vardą to, kuriam laiškas buvo adresuotas? 

- Man jau kokteilis baigėsi, - nuskriaustu balsu pareiškė Skiedra. 

Aš greitai linktelėjau Gamiginui ir velnias nuėjo prie baro atnešti mūsų informatoriui dar vieną porciją gėrimo. 

Kol jo nebuvo, aš pabandžiau ištraukti iš Skiedros ką nors apie Raudonąjį Žvirblį ir jo paslaptingąjį rėmėją, kuris, kaip įtariau, buvo ne kas kitas kaip pats Vitalikas Simonovas. Skiedros kalbas galima buvo suprasti įvairiai, o kartais jos buvo visai beprasmiškos. Galų gale trumpai pasikalbėjęs aš susidariau įspūdį, kad vyrukas gyvena kažkokiame nuosavame pasaulyje, kuriame jis - tiesiog Skiedra, o Olegas Pervušinas - tik viena iš jo ankstesnių inkarnacijų. Raudonasis Žvirblis jam buvo tartum koks raudonodžių vadas, vardu Sėdintis Bizonas. O aš - ateivis iš kito pasaulio, kalbantis kalba, kurios žodžiai jam suprantami, bet iš tų žodžių sudarytų frazių prasmės jo sąmonė suvokti nepajėgia. 

Sugrįžęs Gamiginas pastatė priešais Skiedrą dvi pilnas stiklines. 

- Čia - "Ryklio akis", - paaiškino jis, rodydamas į stiklinę, pilna balzgano skystimo. - O čia, - velnias parodė antrą stiklinę skaidraus kaip kalnų krištolas gėrimo, kuris prieš šviesą atrodė truputį gelsvas, - barmenas sakė, kad čia "Komjaunuolės ašara". 

- Nieko nėra naujo po Saule, - kreivai šyptelėjau aš. 

Prie mūsų staliuko sėdėjęs žmogus su hiperšalmu ant galvos kažkaip keistai sumykė, o paskiau užvertė galvą taip staiga ir taip stipriai, kad jo kaklo slanksteliai, mano manymu, turėjo bent jau trakštelėti. 

- Peilis nori gerti, - ramiai kaip saviems paaiškino mums Skiedra. 

Kilstelėjęs nuo kėdės, jis smilium pražiodė tą, kurį pavadino Peiliu, ir supylė jam į gerklę pusę stiklinės "Ryklio akies". Peilio gerklė sugargaliavo ir suburbuliavo, aš net pamaniau, kad jis springsta, bet Peilis atsikosėjęs nusispjovė ant stalo, žvaliai krestelėjo galva, pasitaisė hiperšalmą ir vėl pasinėrė į paslaptingą interneto pasaulį. 

Nurijęs porą gurkšnių aitraus skysčio iš tos pačios stiklinės, iš kurios ką tik girdė savo bičiulį, Skiedra pasidarė kur kas šnekesnis. 

- Įdomus vyrukas tas Raudonasis Žvirblis. Taip, - patvirtindamas savo žodžius jis palenkė gauruotą galvą ir pakartojo dar kartą: - Taip! Ne ši tos kohortos, su kuria aš pratęs dirbti. Visai su protu susipykęs dėl savo reikalų. Man jisai tuo patiko, kad atrodė, kaip aš pamaniau, visai bejėgis. Bet paskiau, kai su juo artimiau pabendravau... - Skiedra kreivai šyptelėjo ir palingavo galva: - Jis ką nori sutryps, kad pasiektų savo tikslą. Bailys ir garbėtroška viename asmenyje - baisesnį derinį sunku įsivaizduoti, aš jums pasakysiu. Aš net apsidžiaugiau, kai jis liovėsi vaikščioti į kavinę. Nors jis, kai pinigų kišenėj turėdavo, tai pasidarydavo toks linksmas ir kvailas, kad girdydavo visus iš eilės, net tuos, kurie to visai nebuvo verti. Bet gal jis norėjo pasirodyti dosnus... 

- Raudonasis Žvirblis užsakė tau dead programą? - pertraukė Skiedrą detektyvas Gamiginas. 

Velnias, atrodo, priešingai negu aš, vis dar turėjo vilties kad vyrukas galų gale pasakys kokią nors svarbią žinią. 

- Taip, taip, žinoma, - patvirtino Skiedra, sprogindamas į velnią akis, kurios dėl storų stiklų atrodė nenormaliai didžiulės. - Jam reikėjo dead programos. Jis, tiesa, pats negalėjo žmoniškai suformuluoti užduoties, bet kartu mes, manau, sugebėjom padaryti kaip reikia. Bent jau Raudonasis Žvirblis liko patenkintas. 

- Jis tau sumokėjo grynais? 

- Taip, taip, - du kartus linktelėjo Skiedra. - Davė ryšuliuką "žalių", griebė diską ir išlėkė pro duris, lyg jį būtų vijęsi šimtas alkanų demonų. 

Gamiginas sutrikęs kostelėjo į kumštį. 

- Ar tu turi kokias nors koordinates, pagal kurias galėtum surasti Raudonąjį Žvirblį? - beveik nieko nesitikėdamas paklausiau aš. 

Skiedra tylėdamas papurtė galvą. 

Aš tik skėstelėjau rankomis ir pažiūrėjau į Gamiginą, kuris, kaip mačiau, vis dar neprarado vilties. 

- Kokią programą tu sudarinėjai Raudonajam Žvirbliui? - dar kartą pabandė velnias. Ir, sunkiai atsidusęs, pridūrė: - Ar bent tiek tu prisimeni? 

- Aišku prisimenu, - įsižeidęs atkirto Skiedra. 

Norėdamas atsipeikėti, jis nugėrė dar porą gurkšnių, šį kartą iš stiklinės, kurioje buvo "Komjaunuolės ašara". Sprendžiant iš gėrimo kvapo, jis buvo paruoštas pagal tradicinį receptą. 

- Ar išsaugojai kopiją? - paklausiau aš. 

Skiedra pažiūrėjo į mane taip, lyg aš būčiau paklausęs, ar jis nėra artimas pono Burmistro giminaitis. 

- Dead programos nekopijuojamos, - pamokomai pasakė jis ir, patvirtindamas savo žodžius, spragtelėjo pirštais man priešais nosį. 

Aš pasijutau visišku idiotu: reikėjo atidžiau klausytis, ką apie dead programas pasakojo detektyvas Gamiginas. Kad nors truputį reabilituočiaus save, aš paklausiau dar: 

- Kiek tau sumokėjo Raudonasis Žvirblis? 

- O va čia jau komercinė paslaptis, - gudriai prisimerkė Skiedra. 

Tai, kad šitas išprotėjęs programuotojas, surogatiniu alkoholiu nesėkmingai nuodijantis tarakonus, kurių reguliariai prisiveisdavo jo galvoje po kiekvieno prisijungimo prie procesoriaus, kalbėjo su manim kaip su vaiku, pradėjo mane erzinti. Aš ir anksčiau buvau sutikęs panašių tipų, manančių, kad pranašumas, kurį jie turėjo prieš kitus žmones kokioje nors siauroje, mažai kam žinomoje srityje, iškelia juos aukščiau visos visuomenės. Bet, nors ir kaip būtų keista, sugrąžinti juos į nuodėmingą žemę dažniausiai galima būdavo be didesnių pastangų. Aš, pavyzdžiui, buvau visiškai tikras, kad priversti Skiedrą padoriai elgtis ir kaip pridera gerbti vyresniuosius, galima būtų paprasčiausiai trinktelėjus jam per galvą. Tokie kaip jis dažniausiai nežino kaip pasipriešinti grubiai jėgai, todėl visas jų pasipūtimas išgaruoja akimirksniu. Ir aš seniai jau būčiau taip pasielgęs, jeigu ne demonas-detektyvas, kuris vien savo buvimu šalia vertė mane elgtis santūriai. Ką gi, kol kas aš sugebu save kontroliuoti. Ir jeigu Gamiginas mano, kad sugebės prakalbinti Skiedrą kokiu nors kitokiu būdu, nenaudodamas fizinės jėgos - tai tegu pabando! Norėdamas parodyti savo porininkui, kad palieku jam visišką veiksmų laisvę, aš atsilošiau į kėdės atkaltę ir demonstratyviai sukryžiavau rankas ant krūtinės. 

Gamiginas apdovanojo mane greitu šyptelėjimu - lyg dėkodamas, lyg prižadėdamas, kad viskas bus gerai - o po to visą savo dėmesį sutelkė į kvaištelėjusį programuotoją. 

- Kokia buvo tos programos, kurią tu sukūrei Raudonajam Žvirbliui, funkcinė užduotis? 

Vietoje atsakymo į šitą klausimą Skiedra pažiūrėjo į Gamiginą per pustuštės savo stiklinės stiklą ir neregėtai įžūliai paklausė: 

- Tu juk velnias, ar ne? 

- Mes labiau norėtume, kad žmonės vadintų mus demonais, - ramiai atsakė Gamiginas. - Bet, jeigu tau taip labiau patinka, gali vadinti mane velniu. 

- Velnias, demonas - koks, po velnių, skirtumas! - Skiedra energingai mostelėjo stikline, bet sugebėjo neišlieti nė lašo gėrimo. - Ko tau reikia, gerbiamasis? 

- Mes su kolega norėtume sužinoti, kokią programą tu sukūrei Raudonajam Žvirbliui, - vis taip pat ramiai ir kantriai pakartojo klausimą Gamiginas. 

- Kolegos, sakai, - Skiedra pažiūrėjo į mane, paskiau į velnią ir paniekinamai prunkštelėjo: - Jūs kam dirbat? 

Aš pastebėjau, kaip virptelėjo Gamigino antakis - velnias irgi, matyt, pradėjo netekti kantrybės. 

- Mes tik norim gauti informacijos ir esam pasiruošę už ją sumokėti. 

- Pinigų man užteks! - Skiedra kvailai prasižiojo ir nusijuokė velniui tiesiai į veidą, apipūsdamas jį šlykščia prasto alkoholio ir išpuvusių dantų smarve. 

Pasitraukęs nuo savo pašnekovo, Gamiginas klausiamai žvilgtelėjo į mane: 

- Ką pasakysi, Dima? 

- Tu, Ansai, aišku, geriau žinai, kaip kalbėti su kompiuterių genijais, - pašaipiai pastebėjau aš. - Bet man asmeniškai atrodo, kad šitą tipą įkalbinėsi iki ryto, jeigu nepanaudosi svaresnių argumentų negu nemokami gėrimai ir pasiūlymas užsidirbti. Raudonasis Žvirblis jam, matyt, sumokėjo pakankamai didelę sumą, kad jis dabar jaustųsi karalium ir negalvotų apie uždarbį. O sulig kiekvienu išgertu kokteiliu jo smegeninė veiks vis prasčiau. 

- Tu taip manai? - vis dar abejodamas paklausė velnias. 

- Patikėk manim, Ansai, - draugiškai šyptelėjau aš. - Aš turiu daug bendravimo su pamišėliais patirties. 

- Tu čia apie mane? - provokuojamai atsisuko į mane Skiedra. 

- Apie tave, mielasis, - Gamiginas liūdnai pažiūrėjo į Skiedros gaurus ir sunkai, beviltiškai atsiduso. 

Po to, nelaukdamas, ką atsakys Skiedra, velnias žaibišku dešinės rankos judesiu apkabino vyruko pakaušį, pritraukė jį kaip kabliu ir du kartus trenkė fizionomija į stalą. Verta pastebėti, kad viskas buvo atlikta labai profesionaliai, lyg detektyvas Gamiginas visą gyvenimą būtų dirbęs ne žvėriškais papročiais garsėjančioje Šėtono specialiųjų tyrimų tarnyboje, o Naujajame valstybės saugumo komitete. Niekas iš kavinės lankytojų neatkreipė į tai dėmesio: pamanykit, naujiena - du išgėrę draugai glėbesčiuojasi. Tik va stiklinė, išslydusi iš staiga nusilpusios programuotojo rankos, nukrito ant grindų, bet, nors ir keista, nesudužo. Net pats Skiedra ne iš karto suprato, kas atsitiko. Tik kai Gamiginas, pagriebęs už plaukų, atlošė jo galvą aukštyn, vyrukas kilstelėjo ranką, perbraukė ja per veidą ir pamatė ant jos kraują, dviem plačiom srovėm bėgusį iš nosies. 

Iškart po šito programuotojo veidas persimainė. Ankstesnio pasipūtimo ir pseudoaristokratiškos paniekos jame nebeliko nė ženklo. Jis staiga susitraukė, susiraukšlėjo kaip į mikrobangų krosnelę įkištas obuolys, lūpų kampučiai nusviro žemyn, o kairiame burnos kamputyje netgi atsirado blizganti seilių dėmelė. Bet įdomiausios buvo akys. Iš akių aš visada galiu suprasti, ar verta toliau aiškinti pašnekovui, kaip giliai jis neteisus, ar galima pasitenkinti tuo, kas jau pasiekta. Jeigu nosimi į stalą patrankytas žmogus ir toliau bukai žiūri tau į akis, procedūrą būtina pakartoti. Jeigu tavo pašnekovo akys šmirinėja, tai jis tik apsimeta, kad yra palaužtas, o pats tuo tarpu ieško išeities. Tokiu atveju poveikį reikia dar sustiprinti - pavyzdžiui, pistoleto vamzdžiu, kuris per lūpas muša taip, kad liežuvis pajustų kraujo skonį. O va kai pašnekovo žvilgsnis klaidžioja aplinkui, nerasdamas, kur apsistoti, tai garantija, kad pokalbio tęsinys bus itin produktyvus visoms suinteresuotoms pusėms. 

Skiedra buvo silpnas kaip reta. Gamiginas jį į stalą trinktelėjo labai atsargiai. Aš netgi pasakyčiau - švelniai. Velnias nesulaužė tam demagogui nosies, o tik trupučiuką ją sumušė. Bet paaiškėjo, kad Skiedrai ir tiek gana. Turbūt vaikis, didesnę laiko dalį praleidžiantis kompiuterinių vaizdinių pasaulyje, paprasčiausiai atprato suvokti realybę tokią, kokia ji yra - su visais jos žiaurumais, purvu ir nemaloniais kvapais. Tai, kaip su juo pasielgė Gamiginas, Skiedrai sukėlė tokį šoką, kokį galėtų patirti traukinio mašinistas, važiuojantis bėgiais, kuriais jis jau dešimt metų kiekvieną dieną važinėja pirmyn ir atgal ir staiga pamatantis, kad skersai bėgių stovi mūro siena. Šaunus palyginimukas, ar ne? 

Bet aš išsigandau be reikalo: Skiedra nepuolė nei į isteriją, nei į paniką, nepradėjo visa gerkle šautis pagalbos. Jis dar kartą perbraukė delnu sau per veidą, visą jį išterliodamas krauju, o paskiau sukoncentravo žvilgsnį į Gamiginą, kuris visą tą laiką stipriai laikė jį už plaukų, ir tyliai paklausė: 

- Ko jūs norit? 

Norit - tikėkit, norit - ne, bet išprotėjusio programuotojo galvoje pagaliau pašviesėjo. Pasinaudoti tuo reikėjo kuo greičiau, nes niekas nebūtų galėjęs pasakyti, ar ilgai truks remisija prieš eilinį paūmėjimą. O daužyti vaikį galva į stalą vien dėl atsakymo į eilinį klausimą net man atrodė per žiauru. 

- Jeigu tu tiksliai ir aiškiai atsakysi į tuos nesudėtingus klausimus, kuriuos mes ruošiamės tau užduoti, tai gausi iš mūsų du šimtus šeolų premijos, - suprantamai pradėjo aiškinti situaciją Gamiginas. - O jeigu dėl kokių nors priežasčių nepanorėsi mums atsakyti ir vėl pradėsi nusišnekėti, tai tada jau neužpyk. 

Gamiginas nusišypsojo demoniška šypsena, kurios aš niekad anksčiau nebuvau matęs, ir nestipriai paplojo per skruostą susigūžusiam vyrukui. 

- Taip, taip, - greitai linktelėjo Skiedra. - Supratau... Viską supratau!

- Tai ką, ar man pakartoti klausimą? - Gamiginas vos pastebimai palinko į priekį. 

- Ne! - protestuodamas kilstelėjo ranką Skiedra. - Mano atmintis nešlubuoja! Bet pradžiai turiu išdėstyti jums pagrindinius dead programavimo principus. Kitaip jūs susidarysit apgaulingą įspūdį... 

- Nėra reikalo, - neišklausęs pertraukė jį velnias. - Aš puikiai žinau, kas yra dead programavimas. 

- Tikrai?.. Puiku! - bandydamas nusišypsoti Skiedra tik išsišiepė kaip užguitas žvėrelis. - Tokiu atveju jūs turėtumėt suprasti, kad aš jokiu būdu neatsakau už galutinį savo darbo rezultatą ir už tai, kaip jis buvo panaudotas. Aš neturiu jokių reikalų su Raudonuoju Žvirbliu!

Programuotojo balsas neišlaikė - frazę jis užbaigė isterišku falcetu. Užsikosėjęs Skiedra griebė nuo stalo stiklinę sprogstamojo mišinio, pavadinimu "Ryklio akis" ir greitai nugėrė du didelius gurkšnius. 

- Paklausyk, - nusprendė dar kartą paaiškinti jam situaciją Gamiginas, - asmeniškai tau mes jokių pretenzijų neturim. Mus domina tik Raudonasis Žvirblis. O tu tiesiog turi puikią progą neblogai uždirbti. 

- Taip, taip, taip, - smulkiai sulinksėjo Skiedra, nenuleisdamas nuo Gamigino vilties kupinų akių. - Aš pasakysiu jums viską, kas jus domina. 

- Kas tave supažindino su Raudonuoju Žvirbliu? - nusprendė pamėginti iš kitos pusės Gamiginas. 

- Atsitiktinumas, - nesusimąstydamas atsakė programuotojas. - Jam reikėjo dead programos, kad galėtų atitinkamai apdoroti savo tyrimų rezultatus. Jis užėjo į pirmą pasitaikiusią interneto kavinę, kreipėsi į barmeną, Dėkingasis Numirėlis parodė jam Proncinį, o jau tas davė žinią man, kad atsirado tinkamas klientas.

- Jis pats prisistatė Raudonuoju Žvirbliu? 

- Ne, - papurtė galvą Skiedra. - Paprastai aš neklausiu savo klientų vardų. Taip ramiau. Bet su šituo išėjo kitaip. Kaip jau sakiau, jis manęs paprašė internetu susisiekti su vienu savo pažįstamu, kuris turėjo pervesti jam pinigų. Kai reikėjo įrašyti kodinį vardą, jis pasivadino Raudonuoju Žvirbliu. 

Visa tai pasakodamas Skiedra, pataikūniškai šypsojosi kaip studentas, atsakinėjantis į egzamino klausimą, bet vis dar abejojantis, ar užteks jo žinių bent patenkinamam pažymiui. 

- Gerai, - pritariamai linktelėjo Gamiginas, ir vyrukas lengviau atsiduso. - O dabar pakalbėkim apie darbą, kurį tu jam atlikai. 

- Jeigu jūs žinot, kas yra dead programos, tai turit suprasti ir tai, kad spręsdamas man iškeltą uždavinį aš visai neprivalau gilintis į problemas, kurias jis ruošiasi spręsti, - Skiedra tartum atsiprašydamas kostelėjo į kumštį ir nugėrė dar vieną, visai mažą gurkšnelį. - Visas darbas atliekamas pasąmonės lygmenyje, o sėkmė priklauso nuo to, ar pakankamą kiekį informacijos suteikė klientas. Dažniausiai man užtenka suvokti tik pačią problemos esmę, kad galėčiau nukreipti programos kūrimo procesą reikiama vaga. Kadangi anksčiau man nebuvo tekę susidurti su tais dalykais, kuriuos tyrinėjo Raudonasis Žvirblis, tai turėjau perpumpuoti į savo smegenis velniai žino kiek informacijos iš diskelių, kuriuos jis man davė. Man po viso šito savaitę galva plyšo kaip po galingų išgertuvių. 

- Tai kad tu, neabejoju, ir buvai akis užpylęs, - neiškenčiau neįgėlęs aš. 

- Savaime suprantama, - neprieštaravo Skiedra. - Bet pagirių būsena man įprasta ir aš puikiai žinau, kaip su ja kovoti. O nuo baisaus galvos skausmo, kuris kyla po kiekvienos dead programos sudarymo, vaistų nėra. Tu tiesiog guli kaip pagalys ir lauki, kada jis galų gale praeis. Man tai dar nieko, o kitiems dead programuotojams būna, vaidenasi, kad programos fragmentai ištrūksta iš pasąmonės ir pavirsta realiais vaizdais. Vienas mano pažįstamas sudarinėjo dead programą kažkokiam epidemiologui ir per kažkokią krizę persipjovė sau gerklę virtuviniu peiliu. Velnias jį žino, ką jis ten pamatė, bet prieš numirdamas dar suspėjo savo paties krauju parašyti ant grindų: "Visiems galas!" Savom akim mačiau! 

Man Skiedros išpažintis jokio įspūdžio nepadarė. Tokių kraują stingdančių istorijų aš prisiklausiau nemažai ir tik maždaug kas aštuntoje iš jų būdavo apie keturiasdešimt procentų tiesos. Geriau paklausinėjus, beveik visi panašių kraupių atsitikimų "liudininkai" prisipažindavo, kad istorija juos pasiekė per ilgą giminių, bendradarbių ir pažįstamų grandinę. Visi tie giminių pažįstami buvo, savaime aišku, absoliučiai sąžiningi žmonės ir prie istorijos nepridėjo nė žodelio nuosavos kūrybos. 

- Tai pasakas pasakosim ar pakalbėsim apie reikalą? - skeptiškai šyptelėjau aš, žiūrėdamas į Skiedrą pro tamsius saulės akinių stiklus. - Jeigu mes pasėdėsim čia dar bent pusvalandį, tai nuo šito beprotiško trenksmo man galvą skaudės taip, lyg aš pats užsidirbčiau duoną dead programų sudarinėjimu. 

Programuotojas paniekinamai dėbtelėjo į mane, bet, nedrįsdamas kaip nors atviriau rodyti visą tą panieką, kurią jis jautė man asmeniškai, tik caktelėjo liežuviu ir vėl kreipėsi į Gamiginą: 

- Kiek aš supratau, Raudonasis Žvirblis tyrinėja genus. Viename iš tų diskų, kuriuose surašytą informaciją aš turėjau sukimšti sau į galvą, buvo visas žmogaus genų žemėlapis. 

Gamiginas pergalingai pažiūrėjo į mane. Jis tikriausiai pamanė, kad Skiedros parodymai puikiai patvirtina versiją, kurią jis išdėstė dar aludėje. O man taip visai neatrodė. Visų pirma reikėjo dar įsitikinti, kad Skiedra sako tiesą, o ne pliurpia, kas jam į galvą šauna. Sprendžiant iš to, ką aš per porą valandų sužinojau apie dead programavimą, jo gauruotoje galvoje turėjo būti tiršta ir gerai pasūdyta košė iš nuotrupų tos informacijos, kurią jam nuolat tenka pumpuoti į savo smegenis. Be to, pats faktas, kad Raudonasis Žvirblis, kaip ir Nikas Sokolovskis, atlikinėjo molekulinės biologijos tyrimus, kol kas dar nieko neįrodė. Ir trečia - aš tiesiog nenorėjau tikėti, kad bylos, kurias laikiau niekaip nesusijusiomis, gali susijungti į vieną. Problemų ir taip jau turėjau iki kaklo. Bet jeigu aš vis dar guodžiausi viltimi, kad sugebėsiu išsiaiškinti su kiekvienu savo klientu, prie kurių dabar jau galima buvo priskirti ir Naujojo saugumo papulkininkį Malininą, tai besimezgančio konglomerato akivaizdoje tikėtis šito buvo tas pat, kaip laukti sniego liepos viduryje. Kalbu, žinoma, apie mūsų vidutinio klimato juostą. 

Kad ir kaip ten būtų, aš sėdėjau ir laukiau, apie ką toliau kalbės detektyvas Gamiginas su kvanktelėjusiu programuotoju, iš kurio galima buvo tikėtis bet kokių siurprizų. O velnias tempė pauzę. Jis turbūt tikėjosi, kad aš dabar ištrauksiu iš kišenės Sokolovskio nuotrauką ir parodysiu ją Skiedrai, kuris tučtuojau atpažins savo Raudonąjį Žvirblį. Bet aš šito daryti nesiruošiau. Ir ne tik todėl, kad Gamiginas taip skubėjo švęsti pergalę, o aš norėjau bent truputį atidėti jo triumfą. Svarbiausia, jog aš per daug gerai pažinojau tokius žmones kaip Skiedra. Gamiginui pavyko įvaryti gauruotąjį programuotoją į kampą ir dabar šitas nuosekliai prasigeriantis genijus buvo pasiryžęs bet kam, kad tik išsisuktų iš neparankios ir labai jam nemalonios situacijos. Taip taip, būtent šitaip! Mane ir detektyvą Gamiginą Skiedra suvokė visai ne kaip potencialią grėsmę, o tik kaip tam tikrą erzinantį faktorių, keliantį šiokią tokią sumaištį sušvinkusioje jo gyvenimo pelkėje. Kaip ir kiekvienas dead programuotojas, vaikis buvo apdovanotas nebloga intuicija ir seniai jau suprato, kad, ieškodami Raudonojo Žvirblio, mes net neįsivaizdavom, kas jis iš tikrųjų toks. Net jeigu aš jam dabar parodyčiau Burmistro nuotrauką, jis tučtuojau pasakytų, jog tai - Raudonasis Žvirblis, nes manytų, kad taip pradžiugins mane ir velnią. Skiedra niekur nuo mūsų nedings. Aiškintis, ar Niką Sokolovskį sieja su Raudonuoju Žvirbliu kas nors daugiau negu molekulinė biologija, mes galėsim ir vėliau - jau po to, kai kompiuterių genijus išklos mums viską, ką žino. 

Gamiginas, net jeigu ir suprato, kodėl aš nenoriu rodyti Skiedrai Sokolovskio nuotraukos, elgėsi taip, kaip tokiu atveju privalo elgtis tikras detektyvas, apklausiantis įtariamąjį arba liudininką. Jis nesiaiškino santykių su manim, o vėl kreipėsi į programuotoją: 

- Raudonasis Žvirblis dead programa norėjo apdoroti savo mokslinių tyrimų rezultatus? 

- Savo ar kieno nors kito - aš nežinau, - atsainiai mostelėjo ranka Skiedra. - Aš neturiu įpročio klausinėti klientų, iš kur jie gavo vienokios ar kitokios informacijos. 

Čia jau aš neiškenčiau ir ironiškai šyptelėjau savo porininkui. Sąmoningai ar ne, bet Skiedra atskleidė akivaizdų demono-detektyvo samprotavimų silpnumą. Jeigu Niko Sokolovskio tyrimai buvo kažkuo vertingi, o jis pats, užuot perdavęs darbo rezultatus užsakovui, dingo be pėdsakų, tai galima įtarti, kad tuos rezultatus pagrobė ir ketina parduoti kažkoks kitas, mums kol kas dar nežinomas, personažas, pasivadinęs Raudonuoju Žvirbliu. 

- Taigi? - Gamiginas ragindamas mostelėjo ranka - labai atsargiai, stengdamasis neišgąsdinti pašnekovo. 

- Jūs girdėjot apie "nebylius" genomo segmentus? - paklausė velnio Skiedra. 

- Žinoma, - nepaprastai mane nustebindamas linktelėjo tas. - Tai nedidelės genomo atkarpos, kuriose nėra jokios informacijos, bet kiekvienos replikacijos metu jos vis tiek tiksliai kopijuojamos.

- Teisingai, - linktelėjo Skiedra. - Aš pats apie tai sužinojau visai neseniai, dirbdamas Raudonajam Žvirbliui. Tai va jį domino kaip tik toks "nebylusis segmentas", esantis insulino geno srityje. 

Mudu su Gamiginu vėl susižvalgėm. Taip, šito paprastu sutapimu jau nebepaaiškinsi. 

- Tu turėjai sukurti programą, kuri iššifruotų tą "nebylųjį segmentą"? - paklausė programuotojo Gamiginas. 

- Tikrai, - laimingas nusišypsojo tas. - Pasakysiu jums atvirai, kurti tokią programą man buvo vienas malonumas. Visų pirma tiesiog įdomu, nes niekad anksčiau nebuvau nieko panašaus daręs. Be to, Raudonasis Žvirblis manęs per daug neskubino ir aš, prieš paleisdamas dead programą, turėjau galimybę susipažinti su visa medžiaga, kad užčiuopčiau geriausius problemos sprendimo kelius. Kaip tik todėl aš ir įsiminiau kai kurias detales, kurios paprastai iškrinta iš dead programuotojo akiračio. 

- Ir ką gi tu įsiminei? 

- Pavyzdžiui, daug visokių protingų žodžių iš molekulinės biologijos. - Skiedra pasidėjo alkūnę ant kėdės atlošo ir tyliai, lyg tardamas mylimosios vardą, pasakė: - Aukšto slėgio skysčių chromatografija. Gražiai skamba, ar ne? 

Bet detektyvas Gamiginas nesusidomėjo poetiniais vaizdiniais, kuriuos kelia klasikinių mikrobiologijos tyrimo metodų pavadinimai. 

- Tu sugebėjai sukurti programą, galinčią iššifruoti "nebylųjį" insulino geno segmentą? 

Anemiškos programuotojo lūpos ironiškai šyptelėjo. Jeigu aplinkui nebūtų griaudėjusi beprotiška muzika, jis savo atsakymą tikriausiai būtų ištaręs pašnibždomis, bet dabar buvo priverstas visa gerkle surikti: 

- Aišku! Mano praktikoje dar nebuvo atvejo, kad klientas išeitų nepatenkintas! 

Tiesą sakant toks, pigiai prostitutei labiau tinkantis, atsakymas programuotojo lūpose nuskambėjo ne visai prideramai. Bet Gamiginas jau nebesidomėjo lingvistinėmis Skiedros postringavimų ypatybėmis. Velnias dabar atrodė kaip medžioklinis šuo, kurį domina tik krūmuose tupintis tetervinas - grobio jis kol kas dar nemato, bet jau suuodė, kad paukštis kažkur čia. 

Skiedra tuo tarpu gurkštelėjo iš stiklinės, ištraukė kairę koją iš šlepetės, užmetė ją ant kelio ir pakrutino pirštus, kurių nagai buvo kaip tikro goblino. 

- Kai Raudonasis Žvirblis pamatė atspausdintus rezultatus, man pasirodė, kad jis čia pat pridarys į kelnes, - visiškai abejingai pasakė jis. 

- Kas ten buvo? - paklausė Gamiginas, stengdamasis neparodyti jį apėmusio jaudulio. 

- Iš kur galėčiau žinoti? - nustebęs, bet ir įžūliai pažiūrėjo į jį Skiedra. - Visi duomenys, gauti panaudojant dead programą, priklauso tik klientui ir niekam kitam. 

Vis dėlto aš buvau teisus - su tokiais žmonėmis kaip Skiedra negalima kalbėti žmoniškai. Vos tik šitas susivėlęs genijus pajuto, kad spaudimas jam susilpnėjo, tučtuojau nusprendė, kad jau laiko mus ant kabliuko ir gali vynioti mudu aplink pirštą. Bet velnias kol kas dar nepastebėjo pasikeitusios savo pašnekovo nuotaikos ir toliau kalbėjo su juo taip pat mandagiai. 

- Mus domina visos tavo darbo su Raudonuoju Žvirbliu detalės, kokias tik gali prisiminti, - kone pataikaujamai pasakė jis. 

Į tai Skiedra tik kreivai vyptelėjo: 

- Kažkas čia neseniai kalbėjo apie šeolus, - demonstratyviai abejingai pasakė jis, žiūrėdamas į holografinius debesis, lėtai plaukiančius virš mūsų galvų. 

Gamiginas ilgai nemąstęs išsitraukė piniginę ir padėjo ant stalo sutartą sumą. Skiedra neskubėdamas, netgi tartum tingiai, paėmė šeolus nuo stalo, perskaičiavo juos, o vieną kupiūrą netgi apžiūrėjo prieš šviesą, lyg būtų suabejojęs jos tikrumu, ir tik po to susikišo pinigus į šortų kišenę. 

Žiūrėdamas į visa tai aš nusprendžiau, kad atviraširdžiai velniai taip niekada ir nesupras žmonių iki galo. Skiedra tik užsiminė Gamiginui, kad gali papasakoti kažką įdomaus, o velnias jau atidavė jam savo pinigus. Kiekvienas vyresnis negu septynerių metų vaikas Moskovijoje žino, kaip vadinami tie, kurie elgiasi taip neapgalvotai. Daug nesikuklindamas galiu atvirai pasakyti, kad demonui tokioje situacijoje neregėtai pasisekė, nes šalia jo buvo žmogus, pasiruošęs bet kurią akimirką ateiti į pagalbą. Turiu galvoje save. 

- Kai Raudonasis Žvirblis pamatė atspausdintus rezultatus, jis pasakė, kad tai bomba, - pareiškė Skiedra, lyg pranešdamas kažkokią labai intymią ir svarbią paslaptį. 

- Ir kas toliau, - sulaikęs kvėpavimą paklausė velnias. 

- Viskas, - ramiai atsakė programuotojas, vėl imdamas savo stiklinę. 

Aš supratau, kad laikas imti iniciatyvą į savo rankas. 

- Taigi, pone Pervušinai, - pradėjau aš griežtu oficialiu tonu, perimtu i